Kūrinys, įgarsintas Williamo Dafoe balsu, Australijos kamerinio orkestro bei „Radiohead“ grupės muzika, buvo nemokamai rodomas daugiau nei 70-yje Lietuvos bibliotekų ir kultūros centrų, pritraukdamas daugiau nei pusantro tūkstančio žiūrovų.
Vienas iš filmo seansų vyko Kauno Ąžuolyno bibliotekoje, kur po peržiūros žiūrovai buvo pakviesti į diskusiją apie upių ekosistemas ir jų apsaugą. Pokalbyje dalyvavo hidrobologas, „Nemunas 2.0“ valdybos narys Kęstutis Skrupskelis, gamtosaugininkė Karolina Žemyna Gurjazkaitė, kultūrinės upių tyrimų platformos „TẽKA“ iniciatorė architektė-urbanistė Rasa Chmieliauskaitė, o moderavo aplinkosaugos aktyvistė ir žurnalistė Rugilė Matusevičiūtė.
Ekspertų pokalbis prasidėjo nuo užtvankų ir miesto urbanistikos. Anot Karolinos Gurjazkaitės, „Užtvankos neabeatitinka modernios visuomenės poreikių, ir visų kitų poreikių dėl kurių jos kadaise buvo statytos, turime daug žalingo aplinkai palikimo.“. Gamtosaugininkė priminė ir pasaulinius duomenis apie užtvankų žalą: „Pasaulyje per pastaruosius 50 metų migruojančių žuvų sumažėjo apie 90 proc.“
Rasa Chmieliauskaitė kvietė permąstyti žmogaus ir upių sąveiką: „Po pastarojo laiko įvykių, kai upės pralaužia betonines krantines, išplauna nutiestus takus, šiuolaikinėje urbanistikoje jau yra atėjęs supratimas, kad kankindami gamtą galiausiai kenčiame patys. Būtina palikti gamtai erdvės, išmokti ta erdve su ja dalintis.“
Diskusijoje daug dėmesio skirta šiuo metu opiai temai – Nemuno ir Neries gilinimo darbams, kurie, anot dalyvių, yra ne tik neargumentuoti, bet ir žalingi. „Realiai poreikio gilinti Lietuvos upes nėra, iš pradžių buvo nuspręsta tai daryti ir tik tada pradėta ieškoti, kam galėtume tai panaudoti. Taigi poreikis yra keliamas dirbtinai, tuo tarpu žala gamtai yra milžiniška. Buvo ištrauktas net gynybos argumentas, kurį vėliau gynybos ekspertai paneigė. Turime suprasti, kad upės ir jų ekologija yra svarbiausi prioritetai,“ – teigė Karolina Gurjazkaitė.
Jai pritarė ir filmo pažiūrėti užsukęs biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė: „Su gamta reikia žaisti šachmatais: numatyti daug ėjimų į priekį. Filme nuskambanti mintis mąstyti kaip upė, reiškia mąstyti į ateitį – tai labai svarbu. <…> Aš maniau, kad tie laikai, kai buvo daromi grandioziški projektai, upės apsukinėjimos ir panašiai, jau praėjo, bet turime išlikti budrūs. Jei reikės, surinksime parašus ir už savo didžiausią upę.“
Atliepdamas Kęstutis Skrupskelis atkreipė dėmesį į visuomenės žinių trūkumą: „Ko visuomenėje daugiausiai trūksta – tai žinių. Daugybė žmonių nežino, ką turime upėse, jei žinotų, tas noras joms padėti būtų gerokai didesnis. Tapkime tų upių savininkais kartu su valstybe, stebėkime jas. Kai žinosime ką ir kaip reikia saugoti, viską daryti bus paprasčiau.“
Karolina Gurjazkaitė taip pat akcentavo, kad ryšys su gamta – svarbiausias žingsnis į ekologinį sąmoningumą: „Manau, kad dabar ryšys su gamta yra stipriai sutrūkinėjęs mūsų visuomenėje, tai lemia, kad neturime pakankamai pagarbos jai. Tai, kas kilo su Nerimi – visuomenės pasipriešinimas jos gilinimui – manau yra susiję su tuo, kad tai miesto upė, ji yra miesto identiteto dalis ir visiems rūpi, bet su nuošalesniais upeliais situacija yra kitokia.
Jei norite saugoti gamtą, reikia pirmiausia būti joje, leisti laiką, pažinti ją. Iš ryšio kyla noras išsaugoti. Upių ekosistemos yra bene labiausiai pažeistos pasaulyje, manau tai dėl to, kad niekas nežino, kas gyvena po vandeniu. Kaip gali rūpėti, jei net nežinau, kad tai egzistuoja?“
Diskusijos dalyviai kvietė stebėti nevyriausybinių organizacijų veiklą, domėtis moksliniais tyrimais ir aktyviai dalyvauti aplinkosauginiuose procesuose.
Pilnos diskusijos įrašą rasite čia:
