PABAISA: EDO GEINO ISTORIJA (Monster: The Ed Gein Story) (Netflix)
Trumpai, apie ką: 1950-ųjų kaimiškame Viskonsine gyvena ramaus būdo atsiskyrėlis Edas Geinas. Visgi švelnaus balso ir, švelniai tariant, naivaus proto vyras savo apleistoje sodyboje slepia siaubingą paslaptį – dėl izoliacijos, psichinės ligos ir obsesinio atsidavimo motinai jis vykdo žmogžudystes ir kapų plėšimus. Visgi šie nusikaltimai ilgainiui Edą pavers Amerikos popkultūros legenda ir įkvėps ne vieną žinomą filmą.
„Pabaisa: Edo Geino istorija“ yra neįtikėtinas marazmas, ne tik tenkinantis pačius žemiausius žiūrovo instinktus, tačiau dar ir drįstantis apsimesti visuomenės kritiku. Lyg parazitas misdamas tuo, ką rodo ir kuo neva šokiruoja, serialas mėgaujasi savo lėkštumu ir bukumu, įsivaizduodamas, jog tai, kas rodoma, yra gilu ir prasminga.
Išties net sunku pradėti vardinti priežastis, kodėl šis miniserialas prilygsta žydrųjų ekranų vėžiui. Gimęs iš Ryano Murphy TV produkcijos fabrikėlio, kurio itin prastų „Amerikos siaubo istorijos“ („American Horror Story“) ar „Dameris - Pabaisa: Džefrio Damerio istorija“ („Dahmer – Monster: The Jeffrey Dahmer Story“) (taip, čia pilnas pavadinimas)) opusų man buvo kaip ir užtekę, šis serialas (nors, kaip teigiama, pats Murphy prie jo, kaip autorius, neprisidėjo) yra lygiai toks pats beprasmių šlyktybių, tuščio nihilizmo ir dar ir bjaurios mizoginijos pavyzdys.
Neaišku, kam ir kodėl iš trupučio realybės ir krūvos melų sukergta istorija neturi nei skonio, nei saiko, nei vertės, nei paprasčiausio siužeto. Suprantu, kad Edas Geinas nebuvo pats įdomiausias serijinis žudikas (taip, jo „rankdarbiai“ šokiruoja, tačiau jo asmeninė istorija yra pakankamai nuobodi), tačiau kūrėjai galėjo turėti bent šiek tiek gėdos. Neįrodytos žmogžudystės, prigalvotos motyvacijos ir siužetinės linijos, o galiausiai ir pridėti epizodai apie „Psichopato“ („Psycho“), „Teksaso skerdynių su pjūklu“ („Texas Chainsaw Massacre“) ar „Avinėlių tylėjimo („The Silence Of The Lamb“) kūrimą tiesiog parodo, kad kurti nebuvo iš ko, o jei kas nors vargais negalais buvo atrandama, tai šiuos atradimus teko ištempti tiek, kad esi priverstas matyti kiekvieną truktelėjimą, įpjovimą ar aukų pažeminimą.
Kūrėjai galėjo turėti bent šiek tiek gėdos.
Jeigu R.Murphy fabrikėlis norėjo kritikuoti mūsų obsesiją true crime istorijoms bei žudikams maniakams, eilinį kartą tai buvo padaryta šaunant sau į kojas ir pateikiant į ekranus būtent tai, kas esą yra kritikuojama. Lėtai, su visomis smulkmenomis, žeminant aukas, nerodant empatijos. Ir tai nešokiruoja. Tai yra apgailėtina, pigu, hipokritiška ir, kas yra baisiausia, neįtikėtinai nuobodu.
Kūrėjai norėjo parodyti, kad mes, domėdamiesi Edu Geinu ir kitais žudikais, neva esame pabaisos. Gal geriau, gerbiamieji kūrėjai, pažiūrėkite į veidrodį.
TOBULAS KAIMYNAS (The Perfect Neighbor) (Netflix)
Trumpai, apie ką: 2023-iųjų birželį Floridoje pagyvenusi baltaodė moteris Susan Lorincz nušovė ketverių vaikų motiną, juodaodę kaimynę Ajike Owens. Pasinaudodami tikrais, daugiausia policininkų kamerų, vaizdo įrašais bei skambučiais į pagalbos numerį 911, dokumentinio filmo kūrėjai atskleidžia, kaip ilgai rusenusi kaimynių nesantaika peraugo į tragediją ir kaip baimės, rasistiniai prietarai bei Floridos „neatsitrauk“ įstatymai nulėmė tragišką istorijos baigtį.
Velniop Helovino baibokus ir pamėkles! Jei norite tikro siaubo filmo, pažiūrėkite šią dokumentiką, kuri jus ir sužlugdys, ir šokiruos, ir vers klausti, kas su mumis, žmonėmis, yra negerai.
Iš pirmo žvilgsnio „Tobulas kaimynas“ gali atrodyti kaip pakankamai banali amerikietiška istorija, kurioje, labai stereotipiškai, bukaprotiškai ir netgi rasistiškai mąstant, kvoštelėjusi kačių dama nušovė rėkiančią ir aiškintis santykius nusprendusią juodaodę. Tačiau po visu šituo, pripažinkime, šlykščiu apibendrinimu slypi siaubas ir tragedija, kurioje susipina nepagrįstos grėsmės, ginklų kultas ir rasizmas, kuris dvokia ne tik JAV, bet ir ir viso pasaulio kaimynystėse bei teisės aktuose.
„Tobulas kaimynas“ yra šokiruojantis filmas, kurio konflikto židinys, atrodytų, yra pats nekalčiausias iš visų, kuriuos galima sugalvoti, – žaidžiantys vaikai. Triukšmingi, erzintantys, klykaujantys, bet visgi.... vaikai. Net keista, tačiau būtent jų neva netinkami žaidimai tampa įvykių, nulemsiančią keturių vaikų mamos žūtį, katalizatoriumi. O mes, gyvai viską atkuriančios ir kalbančių galvų atsisakančios formos dėka, tampame šių įvykių tiesioginiais liudininkais.
Tai toli gražu nėra linksmas reginys, leisiantis jums atsipalaiduoti. Skirtingai nuo kitų true crime dokumentikų, „Tobulas kaimynas“ paliekia beviltiškumo, gyvumo, aktualumo ir atpažįstamumo efektą. Filmo kūrėjų nedomina mums pateikti kuo daugiau pikantiškų ar kraupių detalių (jų ir nereikia, nes viskas ir taip nufilmuota). Jis nori užduoti nepatogius klausimus, kurie jus persekios dar ilgai po filmo peržiūros. Ir nors vidinis teisuolis muš sau į krūtinę ir arogantiškai pareikš, kad „aš taip niekada nepasielgčiau“, vidinis realistas pasakys „patylėk asile, nes tavo arogancija prilygsta tik tavo dviveidiškumui“.
KĖDŽIŲ KOMPANIJA (The Chair Company) (HBO)
Trumpai, apie ką: Ronas Trosperis, nuoširdus įmonės darbuotojas ir vidutinės klasės šeimos galva, gyveno ramų ir idilišką gyvenimą, kol vieną dieną, svarbaus pristatymo darbe metu, po juo netikėtai lūžo biuro kėdė. Tai, kas yra iš pradžių atrodė kaip nemalonus atsitiktinumas, keistų aplinkybių ir Rono užsispyrimo dėka virsta keistu tyrimu, pilnu sąmokslo teorijų, absurdiškų situacijų ir keisčiausio humoro.
„Kėdžių kompanija“ yra genialus humoro serialas, kuriame pinasi surrealizmas, keistenybės ir visiškos nesąmonės. Tiesa, tam, kad jis patiktų ir jums, jūs privalote būti šiek tiek nučiuožęs.
Šio serialo autorius Timas Robinsonas yra mažų mažiausiai keistas tipas, kurio (ir kurio kolegų) humoro jausmas yra toks neįprastas, kad jūs niekada neatspėsite, iš kurios pusės smogs punchline‘as, ir nepatikėsite, kad taip galima sugalvoti. Jau seniau T. Robinsonas buvo žinomas iš stogą raunančių skečų, ypač „Netflix“ seriale „Aš manau, kad turėtum išeiti su Timu Robinsonu“ („I think you should leave with Tim Robinson“), tačiau dabar jis įrodė esą pasiruošęs kažkam rimtesniam. Na, beveik rimtesniam.
„Kėdžių kompanija“ yra viskas viename: humoras, trileris, absurdas, satyra, parodija, cringe‘as.
„Kėdžių kompanija“ yra viskas viename: humoras, trileris, absurdas, satyra, parodija, cringe‘as. Serialas šiek tiek primena tą gatvės muzikantą, ant savęs susikabinusį visus įmanomus ir neįmanomus instrumentus ir grojantį jais vienu metu. Tačiau, skirtingai nei tokių ausų ekstremalų bandymai, šis kūrinys skamba, ir skamba pakankamai įspūdingai. Taip, serialo „melodija“ panašesnė į Franko Zappos ar Captain Beefhearto opusus nei į orkestrinę klasiką, tačiau tai toli gražu ne trūkumas. Tai – neįtikėtinas pliusas, nes iškasti iš savo smegenų dirvos tokius netradicinius siužeto posūkius, nunerti į visiškos kvailybės gelmes ir paskui pakelta galva išplaukti dar ir su dėže humoro aukso gali ne kiekvienas.
Žinote, yra toks pasakymas „ką jie vartoja ir ar aš galėčiau gauti to paties“. Būtent toks jausmas apima, kuomet žiūri šį serialą, kurio niekaip nenuspėsite, kurio personažų reakcijų neatspėsite, tik patys galvosite, ar taip tikrai galima. Tiesa, sunku pasakyti, kiek toks balaganas dar tęsis, nes nuojauta kužda, kad paleidus kūrėjus nuo grandinės atsidursime arba Marse, arba pragare. Bet gal niekas dėl to pernelyg nesiskųs.
SPLINTER CELL: DEATHWATCH (Netflix)
Trumpai, apie ką: buvęs slaptasis agentas Samas Fisheris yra priverstas grįžti į slaptųjų agentų, šnipų ir žudikų pasaulį, kai jauna agentė atskleidžia pavojingą sąmokslą, susijusį su pažangia žaliosios energijos technologija, galinčia pakeisti pasaulinę galios pusiausyvrą. Vykdydami mirtiną misiją agentai turės susidurti ne tik su negailestingais priešais, bet ir su savo praeitimi, keliančia ne mažiau klausimų nei ateities nežinia.
Tai yra dar vienas įrodymas, kad animacija suaugusiems gali pasiūlyti lygiai tiek pat pramogos, intrigos ir įtampos, kaip ir įprasti filmai/ serialai. Tereikia nusiimti rožinius ar, šiuo atveju, žalsvus akinius ir priimti ją, kaip dar vieną multimedijos rūšį.
Aš turiu prisipažinti, kad adult animation (labai blogas pavadinimas, nenorom priverčiantis galvoti apie patvirkusį anime porno) mane visad veikė skeptiškai. Juk čia multikai, o multikai yra skirti vaikams arba žiūrėti su vaikais. Visgi situacija keičiasi, ir „Splintel Cell: Deathwatch“ yra to neprastas įrodymas.
Sukurtas pagal itin populiarų žaidimą (suprantu jūsų skepsį: animacinis filmas, pagal žaidimą, visi nerd kvadratėliai sužymėti), animacinis filmas neintrigavo, kol vos ne pirmąją sekundę pamatai, kad veiksmas vyksta... Lietuvoje, Vilniuje. Ir dar personažai kalba taisyklinga lietuvių kalba (sveikinimai Arnui Fedaravičiui). Ir dar skamba lietuviškas repas (valio Domui ir jo „Gatvėms“) Tiesa, keista, kad blogiečiai lietuviai taip aistringai palaiko lenkų rinktinę futbolo rungtynėse prieš Belgiją, bet čia tik detalės... O paskui TV serialas slysta kaip karštas peilis per sviestą, neduodamas atsikvėpti ir daugiau dėmesio skirdamas veiksmui, o ne kokiam nors personažų vystymui. Juk galų gale, čia – veiksmo filmas, o ne Hayao Miyazaki sudėtingas pasaulis.
O tas veiksmas save veja tikrai meistriškai, ne be reikalo šio animacinio serialo vairą laiko Johno Wicko („John Wick“) ir „Nieko“ („Nobody“) filmų kūrėjas Derekas Kolstadas. Visi bėga, šaudo, važiuoja, skrenda, plaukia ir dramatiškai spaudo kompiuterių mygtukus tiek, kiek tai įmanoma pieštiems herojams, o tu pats galvoji, kaip gerai, kad tavo galva nėra perkraunama informacija. Čia – ne Džeimsas Bondas su kažkokiomis sudėtingomis machinacijomis, čia, kaip minėjau, Viko, Nieko, Balerinos ar Atominės Blondinės lygio muštynės, kurias gali žiūrėti ir nieko apie žaidimą nežinantys žiūrovai.
Tiesa, vienu metu netyčiomis, dėl siužetinio posūkio, susijusio su rusų-vokiečių projektu, kurio sunaikinimas neva būtų labai blogas dalykas, ėmiau sirgti už blogiečius, bet et... tebūnie.. Juk čia agentai laksto fosforo pririjusių apuokų veidais, tai kam kabinėtis...
NAMAI, PILNI DINAMITO (House of Dynamite) (Netflix)
Trumpai, apie ką: nežinia iš kur paleista branduolinė raketa skrieja link Jungtinių Valstijų. Per vos aštuoniolika minučių JAV vyriausybė ir kariuomenė turi ne tik suvaldyti paniką, bet ir priimti neįmanomą sprendimą, nulemsiantį visos planetos likimą.
Nenuostabu, kad mūsų dienomis baisiausiu, grėsmingiausiu ir labiausiai įtemptu siaubo filmu virto politinis trileris, kurio fikcija yra taip arti tikrovės, kad rodomi pasirinkimai, sprendimai ir pasėkmės tiesiog neleidžia normaliai įkvėpti.
O jei paprastai kalbėtume, „Namai, pilni dinamito“ yra labai baisus filmas, kuriam nereikalingi paranormalūs įvykiai, žudikai maniakai ar būtybės iš kosmoso, kad priverstų žiūrovą nesitraukti nuo televizoriaus. Talentinga aktorių grupė, dinamiška kamera ir gyvą vaizdą sėkmingai imituojantis montažas paverčia kalbas prie ekranų, nes filme visi bendrauja, grubiai tariant, per zoomą, įtempta drama, kurios apokaliptinis scenarijus yra dar ir kaip realus.
Didžiausias šio filmo pliusas yra talentinga ir meistriška Kathryn Bigelow režisūra.
Tačiau didžiausias šio filmo pliusas yra talentinga ir meistriška Kathryn Bigelow režisūra. Pirmoji moteris, už režisūrą apdovanota „Oskaru“, eilinį kartą įrodo, kad jos opusai yra daugiau nei verti dėmesio, ypač atsižvelgiant į tai, kad Bigelow nardo jai puikiai pažįstamuose vandenyse, tiksliau - aukščiausiuose karybos ir politikos kabinetuose bei koridoriuose. Jos dėka filmas veikia kaip puikiai suteptas aparatas, nuo kurio tikroviškumo akys plečias pačios, balsas kimsta, o optimizmo rasti pavyksta vis mažiau.
„Namai, pilni dinamito“ yra ypatingai šiais laikais reikalingas filmas, nepateikiantis atsakymų, nesprendžiantis tiesmukiškai situacijos ir nerodantis pirštais, kas kaltas, o kas ne. Tai 18 minučių pačių sunkiausių sprendimų, kuriuos gali tekti priimti, jeigu... Ir prisipažinsiu, kad ką rašyti po jeigu, aš nežinau, nes žinant, kiek bepročių, narcizų, megalomaniškų bailių ir paprasčiausių kvailių dabar sėdi, kur jiems nederėtų sėdėti, nenoromis pasaulis tampa juoda skyle arba, kaip minėta, namu, pilnu dinamito. Ir tik laikas parodys, ar kokia nors dagtis vieną lemtingą akimirką netikėtai nebus uždegta.
