Pirmasis jų – jau rugsėjo 9 d. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje – nukels į karštą Brazilijos pajūrį, kur Terezos Trautman filmo „Vyrai mano gyvenime“ (1973) veikėja Piti meilės ir intymumo ieško nevaržydama savęs monogamiškų santykių taisyklėmis.
Poliamorija karinio režimo valdomoje Brazilijoje
Brazilų režisierei Terezai Trautman tebuvo 21-eri, kai ji sukūrė debiutinį ilgo metro filmą „Vyrai mano gyvenime“ apie moterį, gyvenančią poliamoriškuose santykiuose. Jame ji ne tik be kompromisų tyrinėja plačiai priimtų visuomenės normų nepaisančius santykius, bet ir įgalina Piti pasipriešinti mačo žaidimų taisyklėms bei suteikia laisvę būti nepatenkintai tuo, ką siūlo visi jos vyrai.
Spalvingas ir atviras filmas, kupinas seksualumo, romantiškų santykių, draugystės ir saviraiškos paieškų, po premjeros 1973 m. tris savaites buvo sėkmingai rodytas Brazilijos kino teatruose. Tačiau tuomet, pasak režisierės, policijai gavus pranešimą iš žiūrovės apie tai, kad rodomas šeimos vertybes ardantis filmas, karinė diktatūra jį uždraudė įvertinusi kaip amoralų ir pornografišką. Vėliau bandant kalbėtis su cenzoriais aiškėjo, jog aiškios scenos ar kitos priežasties drausti filmą nebuvo, tačiau prašymai peržiūrėti sprendimą liko ignoruoti. Pasak režisierės, taip vyko dėl konteksto – visuomenė nebuvo palankiai nusiteikusi moterų emancipacijos atžvilgiu.
„Manau, kad jie to (emancipacijos) nenorėjo. Tai atrodė ganėtinai subversyvu, nes įsivaizduokite – dabar dar ir moterys! Galiu tvirtai sakyti, nes daug ką mačiau pati – daugybė intelektualų priešinosi moterų emancipacijos judėjimui“, – pasakojo T.Trautman.
Po dešimtmečio filmas buvo parodytas iš naujo, tačiau stipriai iškarpytas. Praėjus 50 metų nuo filmo sukūrimo Cinemateca Brasileira restauravo pilną versiją, kuri tapo aktualumo nepraradusiu atradimu žiūrovams visame pasaulyje.
Atsisakymas tekėti kaip demoniškas apsėdimas
Spalio 14 d. „Taip toliau“ kino klubo seansas nukels į kitą vyrų dominuojamą pasaulio kraštą – Iraną, tačiau į daugeliu atžvilgių priešingą istoriją ir atmosferą.
Režisierės iš Irano Marvos Nabili filmas „Užantspauduota žemė“ (1977) yra tik trečias moters sukurtas filmas Irane. Dėl atidumo kasdienybei ir meditatyvaus ritmo su Chantal Akerman klasika „Žana Dilman, Komercijos krantinė 23, 1080 Briuselis“ lyginamame filme pasakojama apie aštuoniolikmetės Rū Bekeirės gyvenimą ir tylų maištą kaime Irano pietuose. Mergina atsisako paklusti tradicijai – sulaukusi santuokinio amžiaus ji be jokio paaiškinimo atsisako visų siūlomų jaunikių. Atkaklų merginos siekį būti nepriklausoma artimieji palaiko demoniško apsėdimo požymiu ir kreipiasi į egzorcistą, kad išlaisvintų ją nuo „netinkamų“ minčių bei troškimų.
Filmas kurtas 1976 m., Iraną dar valdant šachui, kuris kreipė šalį vakarietiškos modernizacijos keliu, bet kartu artėjant 1979 m. Islamo revoliucijai. M.Nabili net nebandė parodyti filmo gimtojoje šalyje. Susidūrusi su aplinkinių nepasitikėjimu moters gebėjimu režisuoti ir negavusi finansavimo, ji su mažu biudžetu slapta nufilmavo „Užantspauduotą žemę“ per 6 dienas nuošaliame kaime.
Abejodama savo šalies noru matyti maištaujančios merginos istoriją skurdaus kaimo aplinkoje ir tokį Iraną rodyti pasauliui, ji išvežė medžiagą paslėpusi dvigubame lagamino dugne ir pabaigė filmą montuoti bei kurti garsą jau grįžusi į Niujorką. Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų skaitmeninės restauracijos dėka filmas grįžta į pasaulio ekranus.
Cenzūra Singapūre ir Kinijoje
Trečiasis „Taip toliau“ kino klubo rudeninis seansas vyks lapkričio 4 dieną. Jame bus parodyti du filmai iš Azijos šalių: režisierės iš Singapūro Madeleine Lim trumpo metro filmas „Sambalas su belakanu San Franciske“ (1997) apie trijų imigrančių, lesbiečių iš Singapūro, patirtis Amerikoje ir režisieriaus iš Kinijos Zhang Yuano filmas „Rytų rūmai, Vakarų rūmai“ (1997) apie aistros ir įtampos persmelktą dviejų vyrų susitikimą.
1997 m. „Sambalas su belakanu San Franciske“ buvo atrinktas į Singapūro tarptautinio kino festivalio programą, tačiau taip ir negavo leidimo rodyti. Toks sprendimas buvo priimtas nepaisant to, kad tame pačiame festivalyje jau buvo parodytas režisieriaus iš Taivano Tsai Ming-liango filmas „Upė“, o tais pačiais metais festivalis užsidarė su Wong Kar-wai „Laimingi kartu“. 2020 m. spalį buvo padaryta vienkartinė išimtis ir festivaliui galiausiai leista parodyti Lim filmą. Dėl vyriausybės nustatytų pandeminių ribojimų seansą galėjo stebėti tik 33 žiūrovai.
„Sambalas su belakanu San Franciske“ paremtas pokalbiais, kurie vyko per kasmėnesinius singapūriečių ir malajų biseksualių bei lesbiečių moterų pietus-susibūrimus. Derindama vaidybines scenas, cinema verité stilių, poeziją, interviu ir kino kronikų fragmentus, režisierė tyrinėja seksualumo, imigracijos ir svetimumo klausimus, savo ir kitų patirtis bei jose atsirandančias Rytų ir Vakarų kultūrų sankirtas.
Tuo metu režisierius Zhang Yuanas filmą „Rytų rūmai, Vakarų rūmai“ sukūrė slapta ir nerodęs cenzūros komitetui 1997 m. išvežė į Kanų kino festivalį. Šis Kinijos queer klasika tapęs drąsus, lyriškas ir politiškas kūrinys buvo pirmasis žemyninėje Kinijoje sukurtas filmas, kuriame atvirai vaizduojamas homoseksualumas ir vis dar yra uždraustas.
Uždraustojo miesto parkas tarp Rytų ir Vakarų rūmų – tai naktinė gėjų susitikimų vieta Pekine. Čia vieną naktį atvirai homoseksualus rašytojas išprovokuoja policininką jį suimti. Visą naktį truksiančio tardymo metu jis pasakoja apie savo gyvenimą ir po truputį perima pokalbio kontrolę, nes policininkui tampa vis sunkiau slėpti geismą bei jausmus svyruojančius tarp pasibjaurėjimo ir susižavėjimo.
Kino leidybos kompanijos „Taip toliau“ kino klubas tęsia antrąjį sezoną, kurio tema – kino cenzūra ir draudimai. Artimiausi trys seansai vyks rugsėjo 9, spalio 14 ir lapkričio 4 dienomis 18 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus Muzeotekoje. Kaip jau įprasta, filmų peržiūras lydės pristatymai, o po jų žiūrovai bus kviečiami įsitraukti į diskusijas.
„Taip toliau“ kino klubą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.
