Jubiliejinio, 20-ojo, „Black Nights“ programa, kaip jau įprasta, po savo sparnu glaudžia dar tris subfestivalius – „Animated Dreams“, „Just Film“ ir „Sleepwalkers“ – du tarptautinius konkursus, panoramines programas, pristatančias metų geriausiuosius, į kino istoriją atsigręžti kviečiančias retrospektyvas bei specialiuosius renginius, skirtus kino industrijos atstovams.
Su 15min skaitytojais dalinamės pirmaisiais įspūdžiais iš „Black Nights“ kino festivalio.
SUMAIŠTIES DIENOS
Režisierės Triin Ruumet debiutas „Sumaišties dienos“ (The Days that Confused ) yra bene didžiausio susidomėjimo Lietuvoje sulaukęs estų filmas. Bent toks įspūdis susidaro žvelgiant į šio rudens kino festivalių repertuarus – ką tik pristatytas „Scanoramoje“, T.Ruumet darbas netrukus bus rodomas ir „Šeršėliafam“ festivalyje.
T.Ruumet nė kiek neidealizuoja praėjusio laiko – „Sumaišties dienose“ nostalgijos vieton žengia niūri realybė, užtemdanti minties raiškumu nepasižyminčių personažų ateities perspektyvas.
Filmas žiūrovus nukelia į Estijos provinciją, pirmajį Nepriklausomybės dešimtmetį. Čia – laukinis kapitalizmas, skurdi buitis, geziukai su magėm ir mūsų filmo herojai, ką tik mokyklą baigę jauni žmonės, kurie net neįsivaizduoja, ko nori iš gyvenimo.
T.Ruumet nė kiek neidealizuoja praėjusio laiko – „Sumaišties dienose“ nostalgijos vieton žengia niūri realybė, užtemdanti minties raiškumu nepasižyminčių personažų ateities perspektyvas. Šioje realybėje skamba siaubingas popsas ir dar siaubingesni keiksmažodžiai, besiliejantys lekiant senomis audi ir nuo ryto plempiant alkoholį.
Angliškas filmo pavadinimas neatsitiktinai primena garsųjį Richardo Linklaterio Dazed and Confused – abiejuose filmuose jauni žmonės nežino, ką daryti su gauta laisve. Tačiau „Sumaišties dienose“, rodos, personažai savo laisve patys netiki – režisierė filme tiksliai brėžia priešpriešas tarp kaimo ir miesto, viduriniosios ir darbininkų klasės, aiškiai parodydama, jog šios skirtys yra vidinės, įaugusios į sąmonę, o ne nuleistos iš viršaus.
„Sumaišties dienose“ atsirandanti kriminalinė linija gan nuspėjama, o iliustratyvių muzikinių intarpų, jungiančių filmo scenas, taip pat galėtų būti gerokai mažiau. Tačiau tai – pateisinamos debiutantės klaidos. Kur kas svarbiau, jog T.Ruumet filmas – tikras, gyvas ir sodrus, rimtas jaunos režisierės pareiškimas.
SEPTYNIOS MINUTĖS PO VIDURNAKČIO
Ketvirtadienio popietę didžiausia „Apollo Solaris“ kino teatro salė buvo beveik sausakimša – į „Black Nights” vaikų ir jaunimo kino subfestivalio „Just Film“ seansą atvyko keli šimtai moksleivių. Panašu, kad savo tikslinę auditoriją J.A. Bayona filmas „Septynios minutės po vidurnakčio“ (A Monster Calls) tikrai pasiekė.
Toks jau tas gyvenimas, su kurio skauduliais bei neteisybėmis moko susitaikyti „Septynios minutės po vidurnakčio“.
Filme pasakojama apie 12-etį Konorą, ant kurio pečių krenta daugybė rūpesčių – sunkiai serganti mama, besityčiojantys bendraklasiai, nesutarimai su griežta močiute ir nuolat kamuojantys košmarai. Vieną naktį prie jo miegamojo lango pasirodo monstras, atgijęs šimtametis medis, kuris pažada papasakoti tris istorijas. Ketvirtoji būsianti jo paties – Konoro ir apie Konorą.
„Septynios minutės po vidurnakčio“ mėgina jaunųjų žiūrovų dėmesį išlaikyti 108 min. Iš patirties galiu pasakyti, jog tai pavyksta ne visada, kaip ir bandymas lygiomis dalimis kurti jausmingą dramą bei magišką nuotykių filmą. Tačiau režisierius nusipelnė komplimentų ne tik už drąsą kalbėti apie artimojo ligą ir netektį, bet ir už pagarbą savo auditorijai – filmas žiūrovams nesiūlo lengvų paaiškinimų ir neskirsto pasaulio į juoda ir balta. Išklausęs pirmąją monstro istoriją, Konoras klausia, kuris iš personažų buvo gerietis (nes toks juk visad būna!), ir piktinasi, jog pabaiga buvo neteisinga. Tačiau toks jau tas gyvenimas, su kurio skauduliais bei neteisybėmis moko susitaikyti „Septynios minutės po vidurnakčio“.
Atskiro paminėjimo verta techninė filmo pusė – vizualiai išgryninta filmo estetika, papildyta akvarelinės animacijos epizodais, aikčioti priverčia ne tik jaunuosius žiūrovus.
VIOLENTLY HAPPY
Per gyvenimą einame stengdamiesi išvengti skausmo – tiek fizinio, tiek psichologinio. Mintis, jog žmonės sąmoningai save žaloja, siekdami malonumo, meninės saviraiškos aukštumų ar nušvitimo, kai kuriuos žiūrovus gali šokiruoti, tačiau būtent apie tai kalba režisierės Paulos Calvo dokumentinis filmas „Violently Happy“, fiksuojantis berlyniečių bendruomenę „The Schwelle“, įkurtą buvusio šokėjo Felixo Ruckerto.
P.Calvo leidžia žvilgtelti ten, kur žiūrovo akys įprastai negalėtų užklysti, tačiau šiame žvilgsnyje nėra nė krislo vojerizmo.
P.Calvo leidžia žvilgtelti ten, kur žiūrovo akys įprastai negalėtų užklysti, tačiau šiame žvilgsnyje nėra nė krislo vojerizmo. Sekdama du personažus – F.Ruckertą bei buvusią sekso darbuotoją Marą – režisierė kuria intymų portretą, atvirą kūniškai ir dvasiškai. Detaliai fiksuodama savo herojų patirtis, kurios varijuoja nuo kvėpavimo pratimų iki ant kūno pilamo vaško ir sekso, P.Calvo išlaiko pagarbią distanciją, nesmerkiant, neteisiant ir juo labiau neišnaudojant savo personažų.
„Violently Happy“ yra intymus, meditatyvus filmas, atliepiantis savo herojų filosofiją ir, visų svarbiausia, atvirai bei paprastai visuomenei pristatantis nepažįstamą ir todėl gąsdinantį tabu – pasirodo, viskas kur kas paprasčiau nei galėjome įsivaizduoti.
KAI SVYLA PADAI
Lietuvoje netrukus pasirodysiantis filmas „Kai svyla padai“ (War on Everyone) pasakoja apie du policininkus – Terį ir Bobą, kurie ne sergėja piliečių ramybę, o kuria dar daugiau chaoso. Jiedu pažeidinėja kelių eismo taisykles, darbo metu vartoja alkoholį ir narkotikus bei nemato problemos, jei kas nors pasiūlo kyšį.
Intencionaliai užgaulus humoras, vykusiai pašiepiantis JAV rasinius stereotipus, bereikalingai stereotipizuoja kitas socialines grupes.
Skaitant filmo aprašymą sunku patikėti, jog tai naujausias prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ rodytos „Golgotos“ režisieriaus Johno Michaelio McDonagho filmas. Aštri, pabrėžtinai nekorektiška ir komerciška kriminalinė komedija „Kai svyla padai“ turi nedaug bendro su satyriška, tačiau nuoširdžia „Golgota“, kuri režisieriaus filmografijoje liko galva aukščiau už jo debiutą JAV kino industrijoje žyminčius „Padus“.
Tiesa, „Svylančių padų“ negalėtume pavadinti prasta komedija – šmaikštūs, kartkartėmis net kiek poetiški dialogai žiūrovus priverčia kvatotis, o gausybė intertekstų (nuo Simone de Beauvoir filosofijos ir Andrew Wyetho tapybos iki graikų mitologijos) filme atveria naujas plotmes.
Tačiau režisieriaus siekis savotiškai dekonstruoti žanrą (bent jau tokį įspūdį galima susidaryti žiūrinti filmą) neatrodo iki galo įgyvendintas – autoironiškos pastabos apie gero scenarijaus būtinybę yra pernelyg akivaizdžios, o intencionaliai užgaulus humoras, vykusiai pašiepiantis JAV rasinius stereotipus, bereikalingai stereotipizuoja kitas socialines grupes. Tad nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kitaip, „Svylantys padai“ yra pakankamai tradicinė istorija apie kovą tarp gėrio ir blogio, tik gal kiek kruvinesnė nei įprastai.
FANTASTINĖ PLANETA
Režisieriaus René Lalouxo sukurtas animacinis filmas „Fantastinė planeta“ (Fantastic Planet) pelnė specialųjų žiuri prizą 1973 m. Kanų kino festivalyje. Žiūrėti šį filmą 2016-aisiais tikriausiai dar keisčiau ir siurrealiau nei jo sukūrimo metais, tačiau jame nagrinėjamos temos šiandien atrodo kaip niekad artimos.
Salvadoro Dali ikonografija besiremianti „Fantastinė planeta“ išlaiko puikią proporciją tarp tikro ir išgalvoto – kad nė sekundei nekiltų pagunda suabejoti, ar šis filmas yra apie mus.
Psichodeliška, gąsdinanti, šizofreniška „Fantastinė planeta“ žiūrovus nukelia į Ygam planetą, kurią valdo išsilavinę dragsai – mėlynieji gigantai. Žmonių rasė pavergta. Jie čia tik gyvūnai, su kuriais galima žaisti ir lengvai sutraiškyti, jei tik tai pasirodo reikalinga.
Suprasti pavergtųjų ir vergų alegoriją bei pritaikyti ją nūdienos visuomenei nesunku. Juo labiau, kad Salvadoro Dali ikonografija besiremianti „Fantastinė planeta“ išlaiko puikią proporciją tarp tikro ir išgalvoto – kad nė sekundei nekiltų pagunda suabejoti, ar šis filmas išties yra apie mus. O už tai, kad R.Lalouxo ir čekų animatorių sukurtame pasaulyje praleisti beveik pusantros valandos yra taip nejauku, jog nuolat muistaisi kėdėje, dėkoti reiktų ir Alainui Goraguer, sukūrusiam itin atmosferišką bei atmintin įsirėžiantį filmo garso takelį.
