Filmo veiksmas vyksta mažame ir ramiame Žemaitijos kaime, kuris kartą metuose neatpažįstamai pasikeičia. Velykų išvakarėse Pievėnų Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje rengiamos analogų Lietuvoje neturinčios teatralizuotos apeigos: jų metu „kareiviai“ saugo simbolinį Kristaus kapą, kurį visais įmanomais būdais bando išvogti triukšmingi „persirengėliai“.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Ši tradicija kildinama iš Viduramžiais bažnyčiose, vienuolynuose bei miestų aikštėse rengtų teatralizuotų pasirodymų, kuriais siekta atvaizduoti svarbiausius krikščionių tikėjimo įvykius. Manoma, kad iki 1863 metų sukilimo tokie reginiai, lydimi patrankų bei šautuvų šūvių, kardų žvangėjimo ir žaismingo sujudimo, buvo įprasti daugelyje Lietuvos bažnyčių.
-
Šveiko įkvėptą knygą parašęs Kornelijus Platelis: „Esu pagyvenęs optimistas, kuris jau nebesiekia keisti pasaulio“
-
Maestro Kęstutis Kasparavičius mini įspūdingą sukaktį: apie gyvenimo siurprizus, 65 iliustruotas knygas ir sulaužytą priesaką
-
Amerikiečių rašytojas Franzenas: gali būti, kad personažą knygai pasirinkau radęs Nausėdos vardą
Iki Antrojo pasaulinio karo šią Velyknakčio tradiciją dar galima buvo aptikti atokesniuose Žemaitijos kaimuose. Tačiau šiandien tokias Velyknakčio persirengėlių apeigas galima aptikti vienintelėje Lietuvos bažnyčioje Pievėnuose.
Kritišką filmo recenziją parašiusi Paulina Pukytė teigia, kad „ne viskas, kas atėjo pas mus iš praeities ir iš liaudies, yra vertinga, gražu, šventa. Kai kurios tradicijos vertos savo archajiškos formos išsaugojimo, kai kurios gali išlikti gyvos būtent keisdamosi kartu su visuomene, o kitas istorija parodė esant žalingas“.
Būtent „žalinga“ tradicija P.Pukytė įvardija ir šią persirengėlių tradiciją, kurią savo tekste susieja su antisemitizmu, kuris istorijoje atvedė iki Holokausto tragedijos.
Režisierė G.Beinoriūtė 15min sakė besidžiaugianti diskusijomis, kurios kilo po jos filmo.
„Ar ne tam kuriami filmai, kad juos žmonės žiūrėtų ir vėliau diskutuotų? Net nebūtinai apie filmą – apie tradicijas, požiūrį į praeitį ir taip toliau. Atrodo, kad filmas kažką išjudino, ką tiksliai, dar sunku pasakyti, bet įdomu stebėti procesą, daug atradimų apie visuomenę, bendruomenę“, – teigė režisierė.
Paklausta, kaip vertina tai, kad jos filmas praėjusią savaitę paskelbtuose Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ nėra minimas tarp dokumentinio kino nominantų, G.Beinoriūtė pabrėžė, kad šiuo atveju laikosi nuostatos, jog komisijos sprendimai – jos reikalas.
Reaguodama į P.Pukytės tekste išsakyta kritiką, režisierė G.Beinoriūtė teigė, kad jai sunku suprasti, ko tokiu tekstu bei jame išsakytomis mintimis siekiama.
„Žmonės mato tai, ką nori matyti. Minėta autorė tendencingai ir su stebėtinu užsidegimu bando įrodyti savo įsivaizduojamą tiesą apie Pievėnų tradiciją, iškraipydama filmo faktus, cituodama tai, ko nėra. Sunku suprasti, ko iš tiesų tuo siekiama“, – 15min kalbėjo filmo režisierė.
G.Beinoriūtė priminė, kad šio dokumentinio filmo sukūrimą finansavo Lietuvos kino centras, LRT televizija, filmą į savo programą įtraukė didžiausias Lietuvos kino renginys – festivalis „Kino pavasaris“, kur filmas buvo pripažintas „Geriausia lietuviška premjera“ ir apdovanotas „Už jautrų ir prasmingą pasakojimą apie žmogų, jo ryšį su tradicijomis ir istorija – nuo Lietuvos krikšto iki šių dienų, įprasminant tautinę tapatybę šiuolaikiniame kine“.
„Vien filmo recenzijų ir atsiliepimų apie filmą kultūrinėje, ir ne tik, žiniasklaidoje yra 10! Aš neskaičiuoju ir nebesuskaičiuoju pasisakymų socialiniuose tinkluose ar privačiuose tinklaraščiuose. „Ir visa tai dėl kažkokio vieno dokumentinio?“ – paklausė vienas žmogus feisbuke, bandantis susigaudyti, dėl ko čia kyla tokios aistros“, – kalbėjo režisierė.
Pasiteiravus, kaip ji vertina kritiką dėl filme neva demonstruojamo antisemitizmo, G.Beinoriūtė pabrėžė, kad į šią tradiciją žiūri kaip į „unikalų daugiasluoksnį paveldą“.
„Ir tai jokiu būdu nėra racionali tradicija (gal todėl sunkiai pasiduoda racionaliam suvokimui ir paaiškinimui), su daug skirtingų elementų, neharmonizuota, neadaptuota, nepolitkorektiška, vos vos gyva, bet dar gyva. Matau toje tradicijoje Lietuvos ir jos istorijos atspindį. Su viskuo, ką mes turime“, – kalbėjo filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ autorė.
Paklausta, ar prieš imdamasi šios temos negalvojo, kad ji sulauks tokio nevienareikšmio vertinimo, G.Beinoriūtė sakė, kad kiekvienas kūrinys yra susijęs su rizika.
„Jeigu baiminčiausi reakcijų, nebūčiau pasirinkusi savo profesijos ir nebūčiau sukūrusi nė vieno filmo. Kiekvienas kūrinys susijęs su rizika – gali nepavykti, gali nepriimti žiūrovai, gali nepriimti kritikai ir taip toliau. Vis tik baisiausia, kad nepavyks filmas. Šįkart, sprendžiant iš atsiliepimų skaičiaus, žiūrovų lankomumo kino teatruose, žmonių atsiliepimų ir reakcijų įvairovės, atrodo, viskas pavyko geriau, negu galima buvo tikėtis“, – kalbėjo režisierė.
Ji pabrėžė, kad geriausia žinia yra ta, kad filmas iki šiol yra rodomas kino teatruose, todėl ji kviečia filmo dar nemačiusius jį pažiūrėti ir patiems susidaryti savo nuomonę.
