– Visų pirma, nuoširdžiai dėkojame už puikiai išverstą knygą. Esate aktyvus vertėjas, verčiate iš trijų kalbų – italų, portugalų ir latvių. Kas lemia Jūsų pasirinkimą, kokią knygą imtis versti? Kas lėmė, kad ėmėtės versti romaną „Tuščios spintos“?
– Nuo 2018-ųjų užsidariau vertėjo celėje, kitaip tariant, susitelkiau tik į vertimą. Pats sau neatrodau labai aktyvus. Jau vis rečiau ką nors siūlau leidykloms, nes sulaukiu jų pasiūlymų. Taip nutiko ir su „Tuščiomis spintomis“. Apsiėmiau iškart, žvilgtelėjęs į kūrinio apimtį – kaip tik turėjau laisvą maždaug poros mėnesių tarpą iki kito darbo pradžios. Pora mėnesių nėra daug, dirbti teko įtemptai.
– Maria Judite de Carvalho – Lisabonoje gimusi ir visą savo gyvenimą iki pat mirties pragyvenusi autorė, pradėjusi rašyti tik brandaus amžiaus, būdama 46 metų. Ar Jums mirusį autorių versti lengviau ar sunkiau? Verčiant juk taip svarbu aptarti su autoriumi tam tikrus kūrinio niuansus?
– Tarkim, prie tokių gyvųjų, kaip Alessandro Baricco, Susanna Tamaro ar Paulo Coelho, nė neprasibrautum su savo klausimėliais. Užtat lengva ir miela bendrauti su latviais. Kartais neaiškios lieka vos kelios smulkmenos, ir jau tokios menkos, kad gali net išgąsdinti autorių: kas gi čia per vertėjas, jeigu abejoja dėl elementarių dalykų, kaipgi tada jis išsprendė sudėtingesnius klausimus? Žinau, kad latvių vertėja Dacė Meierė vis randa verčiamų lietuvių autorių padarytų loginių ir kitokių klaidų. Ji net Umberto Eco klaidą yra aptikusi, išgliaudžiusi ir sulaukusi jo padėkos. Man taip nėra nutikę.
Nemanau, kad su autoriumi dera labai plačiai aptarinėti kūrinio kontekstus, aspektus, temas. Kūrinys byloja pats, ir jeigu tau knieti viską nuo A iki Z aiškintis ir tikrintis su autoriumi, kažin, ar verta to darbo imtis.
Dėl mirusių autorių – ne bėda, jeigu apsirūpini konsultantais, savotiškais bendraminčiais, rėmėjais, geraisiais patarėjais. Pageidautina iš tų šalių, iš kurių kalbų verti. Jei esi tokių radęs, gali ramiai varyti savo arklą per mirusiųjų kaulus.
– Prašyčiau papasakoti keletą faktų iš šios rašytojos gyvenimo, kurie galėtų būti svarbūs romano skaitytojams.
– M. J. de Carvalho – ir tapytoja. Portugalijoje neseniai išleistų jos Raštų šešių tomų viršeliams parinkti tapybos darbai – moterų atvaizdai, ir vieną jų sutapatinau su „Tuščių spintų“ Dora. Viskas perteikta potėpiais, taip pat talentingai, kaip ir žodžiais.
Rašytoja gimė ir mirė Lisabonoje, bet kurį laiką gyveno Belgijoje ir Prancūzijoje. Į užsienį išvyko su vyru literatūrologu, kritiku Urbanu Tavaresu Rodriguesu, nenorėjusiu taikstytis su diktatoriaus Salazaro režimu. Prancūzijoje susipažino su garsiais prancūzų rašytojais: Albert’u Camus, Simone de Beauvoir ir kitais, vertė iš prancūzų kalbos. Galima kalbėti apie prancūzų literatūros įtaką jos kūrybai. „Tuščios spintos“ – vienintelis rašytojos romanas. Garsi jos apysaka „Šitiek žmonių, Mariana“. Daugiausia parašyta apsakymų, nemažai žurnalistinių opusų, šiek tiek poezijos.
– Leidykloje užsiminėte, kad prieš versdamas skaitėte šį romaną net tris kartus, kas privertė tą daryti?
– Ieškodama įmantresnės naracinės strategijos, palaikančios intrigą, autorė sumaniai kaitaliojo „laiko perspektyvas“. Vietomis kyla net painumo įspūdis. Skaitydamas antrąjį kartą, nusibraižiau linijinio laiko skalę, ištiesinau tuos svaigius zigzagus, sudėliojau nuoseklią įvykių eigą. Skaitydamas trečiąkart – pasitikrinau brėžinį.
– Esate pirmasis keliautojas laiku (taip vadinasi knygų serija, kurioje išėjo šis romanas), nusikėlęs į pokario Lisaboną ir patyręs autorės sumanymą atskleisti vienos moters gyvenimą per santykius su kitais žmonėmis, to laikmečio visuomene. Ar verčiant „Tuščias spintas“ kildavo noras paaiškinti politinį ar istorinį kūrinio kontekstą, prirašyti skaitytojams pastabų ir komentarų? Ar sutinkate, kad žinant, kaip ir kuo tuo metu šalis gyveno, visai kitaip persiskaitytų ir pats kūrinys?
– Man visai ne(be)sinori kūrinio problematikos sieti su tuomečiu politiniu Portugalijos fonu – varžančia, gniaužiančia diktatūra, nors galima nujausti jos įtaką veikėjų gyvenimams. Tai universalesnis, egzistencinis, egzistencialistinis pasakojimas. Tokia pat neviltis, vienatvė, nesusišnekėjimas gali glūdėti ir glūdi įvairiose viusomeninėse sanklodose. Nieko papildomai aiškinti ne tik nesinorėjo – nereikėjo.
– Kas labiausiai patiko šiame kūrinyje ir atvirkščiai – kas labiausiai nuvylė?
– Kaip sakiau, pirmiausia patraukė kūrinio apimtis. Paskui pribloškė jo talpumas, Patiko subalansuota autorės ironija. M. J. de Carvalho vadinama ironijos princese. Regis, taip ją praminė sutuoktinis, labai taiklu. Patiko į antrą planą atitrauktas pasakojantis balsas. Ir visa moterų galerija.
– Kas šio kūrinio skaitytojas? Kokiai skaitytojų grupei adresuotumėt šį kūrinį?
– Dėl vienos skaitytojų kategorijos neabejoju. „Tuščios spintos“ – tiems, kurie nori paragauti portugalų moderniosios klasikos. O dėl kitų... Kam galėtų patikti, kam ne – čia apskritai, kalbant apie leidybą, kuo toliau, tuo sunkiau suprasti ir nuspėti. Turbūt ir jūs, leidėjai, tai jaučiate.
– Ar Jūsų manymu egzistuoja literatūra „vyrams“ ir literatūra „moterims“? Kur tuomet patenka šis kūrinys?
– Kas yra literatūra vyrams? Man rodos, aš nežinau. Laiko patikrintai klasikai būdingi lyčiai neutralūs matmenys. Ir vis dėlto! „Tuščias spintas“ ir „Šitiek žmonių, Mariana“ labai norisi vadinti „moteriškuoju egzistencializmu“. To nepasakytum, tarkim, apie Simone’os de Beauvoir grožinę kūrybą. Bet tai kone disertacijos tema, o gal vien prielaida, kuri nebūtų pajėgi atlaikyti mokslinės analizės metodų sofizmų.
– Kadangi verčiate iš portugalų, gal Jums yra pažįstamas dabartinis Portugalijos literatūros laukas? Koks yra rašytojo statusas Portugalijoje? Ar rašytojas yra nuomonės lyderis? Kaip rašytojai reiškiasi, veikia, dalyvauja (ir politikoje?)? Gal žinote, kuo pasižymėjo mūsų aptariama autorė – Maria Judite de Carvalho?
– Portugalų literatūros naujienas sužinau iš didžiausio Portugalijos internetinio knygyno naujienlaiškio. Nors jis reklaminis, vis tiek prilyginčiau įvadui į šiuolaikinės portugalų literatūros studijas. Dabarties rašytojas – rinkos dalyvis, suinteresuotas žaidėjas. Rodosi žiniasklaidoje, reiškia nuomonę – šiuo požiūriu jo buvimas tikrai juntamas. Ar tokiu būdu pelnomas autoritetas labai svarus? Ne visada. M. J. de Carvalho gyveno kitokiais laikais, reklamos aprėptys buvo gerokai santūresnės. Ir ji pati buvo labai kukli. Dar vienas puikus rašytojos apibūdinimas – kuklioji portugalų literatūros gėlė. Ji yra pelniusi apdovanojimų, bet šešėlio ir nuošalės įspūdis susidaro.
Aš sakyčiau, tai orus kuklumas. Šiandien ji atrandama iš naujo. Atrandama kitose šalyse. Sakoma: vienas įdomiųjų XX amžiaus Europos literatūros balsų. Talento auksas žiba.
– Papasakokite prašau apie savo vertėjo darbą. Kas jame sunkiausia ir kas maloniausia? Kaip ruošiatės vertimui? Kokia yra Jūsų dienotvarkė? Kokioje aplinkoje labiausiai mėgstate dirbti?
– Maloniausia, kad dirbi su gimtąja kalba. Sunkiausia – pradėti, atrodo, dar nepakankamai susikaupei, dar kažko neperskaitei, dar nevalia bristi į tuos vandenis. Išvertęs pirmą puslapį, verčiu pabaigos pastraipą. Man tai viso kūrinio kamertonas. Produktyviausias darbas vyksta pirmoje dienos pusėje. Labai retai verčiu bibliotekoje ar kavinėje – reikia savo kėdės. Jei verčiamame tekste pasitaiko eiliuotas intarpas, jį tai jau galiu nešiotis visur, galiu ir autobuse rašytis variantus į telefoną. Kūrybos namų nemėgstu ir neieškau. Įtariu, kad į juos skverbiamasi labiau poilsiauti. Dar dėl galimybės pakeliauti. Na, kontaktų mezgimas su galimais konsultantais – nauda, sutinku.
– Kas yra gera literatūra Jūsų manymu? Kaip išsirinkti gerą knygą knygyne? Kokias knygas renkatės skaityti pats?
– Man knyga pirmiausia yra leidybos faktas, pats savaime vertingas ir turiningas. Pastaraisiais metais esu atradęs tokį pomėgį – apeiti artimiausius knygų inkilus: Žirmūnai, Šnipiškės, kartais Antakalnis. Bibliotekose visada apžiūriu dovanų lentynas. Jei turi kantrybės ir noro, sukomplektuosi ištisą biblioteką neišleidęs nė euro ar susirinksi nemažai konkrečios pakraipos literatūros. Ko tik ten nebūna! Knygos įvairiomis kalbomis, mažatiražiai leidinukai, žodynai, knygos iš žinomų žmonių asmeninių bibliotekų, knygos su autorių autografais, visokio plauko dovanojimo įrašais. Aišku, ir makulatūros kalnai. Visada žiūriu, kas knygos redaktorius, vertėjas, dailininkas. Neseniai parsinešiau iki tol nematytą Algimanto Mikutos poezijos rinkinį „Paukščių žemė“ (1968), suredaguotą Aušros Sluckaitės, vykusiai apipavidalintą Arūno Tarabildos. Naujausias atradimas verstinių knygų kategorijoje – ilgametės „Vagos“ redaktorės Rūtos Saukienės vertimai.
– Papildomas fantaziją išplečiantis klausimas: koks, Jūsų manymu, muzikinis fonas tiktų šiam romanui „Tuščios spintos“?
– Fadai! Fadai čia tiktų. Gal nebūtų per iliustratyvu.
Knygų serija „Keliautojai laiku“ – tai „Kūrybiškos Europos“ programos remiamas vertimų projektas, vienijantis šiuolaikinių Europos rašytojų grožines knygas, kurios atskleidžia skirtingas istorines perspektyvas ir leidžia pakeliauti laiku.
Vertėją Audrių Musteikį kalbino leidėja Sigita Pūkienė, leidykla „Aukso žuvys“.
