Iki spalio 20 dienos skaitytojai gali balsuoti ir išrinkti, jų nuomone, vertingiausias per metus išleistas knygas.
Paskui ekspertų komisija balsuos dėl kiekvienoje kategorijoje 5 daugiausia skaitytojų balsų gavusių knygų. Nugalėtojai bus paskelbti spalio 25 dieną festivalyje „Open books“.
Štai kokios knygos pretenduoja į apdovanojimą lietuvių autorių poezijos kategorijoje.
Arnas Ališauskas „Užkadrinis balsas“
Leidykla: „Baziliskas“
„Užkadrinis balsas“ – trečioji autoriaus poezijos knyga: joje susilieja karo atgarsiai ir vaikystės baimės, intymumo blyksniai ir istorijos nuotrupos. A.Ališausko eilėraščiai paremti stipria vaizdo pajauta – jie veikia kaip kino montažas ar fotografijos negatyvas, kuriame kasdieniai objektai tampa egzistencinėmis metaforomis. Tai knyga apie tai, kas lieka nutylėta, bet nuolat plevena – balsas iš užkulisių, lydintis žmogaus būtį ir jos trapumą.
Arnas Ališauskas (g. 1970) – poetas, scenaristas, literatūros kritikas, redaktorius. Išleido dvi poezijos knygas – „Prisukama karalystė“ (1996 m.) ir „Rentgeno nuotraukų albumas“ (2007 m., Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto pripažinta kūrybiškiausia metų knyga).
Alina Borzenkaitė „Undinės žvejoja“
Leidykla: „Slinktys“
Į knygą sugulę 2019–2025 m. tekstai, kuriuose akademinis istorijos laukas pinasi su liaudies pasakų, etnografinių švenčių ir tradicijų motyvais. Autorė šias temas pateikia su apgaulingu naivumu ir šmaikštumu – tačiau tai tik paviršius, po kuriuo slypi paradoksalios ar nerimastingos įžvalgos apie pasaulį ir žmones. Vaikystėje regėtas H.K.Anderseno pasakų knygos viršelis – balkšva undinė oranžiniame fone – tapo vienu iš šios poezijos įkvėpimo dėmenų, atpažįstamu kūrybos vaizdiniuose.
Alina Borzenkaitė (g. 1996) – poetė, istorikė medievistė, paveldosaugininkė, gidė. Ji yra baigusi istorijos ir paveldosaugos studijas Vilniaus universitete, šiuo metu doktorantė Senovės ir vidurinių amžių istorijos katedroje.
Lina Buividavičiūtė „Kelionių“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Kelionių“ – trečioji poetės Linos Buividavičiūtės knyga. Ją sudaro trys skyriai. Pirmajame, pasitelkiant nuorodas į mitus, literatūrą ir filmus svarstoma apie ribiškumą, moterystę ir motinystę, atspindimas istorinis ir kultūrinis laikotarpis. Antrajame kalbama apie buvimą priklausomu ir kopriklausomu, įvardijamos ir analizuojamos žmogaus manijos, nuokrypiai, perversijos. Nors atsispiriama nuo asmeninių patirčių, vis dėlto vien asmeniškumais neapsiribojama – žvelgiama plačiau ir giliau, gvildenant socialinius, kartos ir tautos istorijos aspektus. Trečiasis skyrius – lyg žingsnis tolyn nuo ankstesnėse autorės knygose plytėjusių „tamsiųjų“ erdvių, vengiant įnoringo pozityvumo, tačiau matant ir kitą „gaubto“ pusę, be perdėtos juodregystės, bet ir be rožinių akinių: rašoma apie atrandamą santykį su tikėjimu, su kitu ir pačia savimi.
Marius Burokas „Seismografas“
Leidykla: „Lapas“
Naujausias rinktinės „Seismografas“ tekstų audinys – taupus lyg išgyvenimo krepšys. Jame – metų laikų pustoniai, nušiuręs Vilnius, Naujininkų kiemai, geležinkelio stoties prieigos, jūros aidas dukters varde, ciklas „Visatai, radusiai vietą“. Tai eilėraščiai, kuriuose lyrika susitinka su absurdo blyksniais, o ironija praskaidrina net ir slogias būsenas.
Giedrės Kazlauskaitės žodžiais tariant, M.Buroko „Seismografas“ yra liudijimas, kad poezija geba registruoti ir kasdienybės vibracijas, ir globalių įvykių virpesius: „Atjauta Ukrainai nėra vien tušti žodžiai – Marius yra aktyvus fronto stebėtojas ir netiesioginis dalyvis.“
Marius Burokas (g. 1977) – poetas, vertėjas, literatūros apžvalgininkas, keturių poezijos knygų autorius, pelnęs Jaunojo jotvingio, Antano Miškinio, Maironio ir „Poezijos pavasario“ premijas.
Dovydas Grajauskas „Debreceno gatvės bliuzas“
Leidykla: Baziliskas
„Debreceno gatvės bliuzas“ – antroji Dovydo Grajausko poezijos knyga. Bliuzui būdingas nepastovus natų intonavimas, o poezijoje – poetinė laisvė. Šiuose eilėraščiuose griaunama klasikinių formų ir nuoseklaus naratyvo logika, kalba skaidoma į frazes, kurios vėliau jungiamos į naujas kompozicijas, provokuojančiai ignoruojant įprastą sintaksę. Už šios formų laisvės aiškiai girdisi buvimo čia ir dabar turinys, prasmė ar bent jos ilgesys – tam tarnauja atmintis ir nuojautos, vaizdai ir garsai, fiksuojami šią akimirką. Taip knygoje tęsiasi D.Grajausko kūrybos crescendo – nuo debiuto iki brandesnio poetinio balso.
Dovydas Grajauskas (g. 1996, Klaipėdoje) – poetas, perkusininkas ir vertėjas. Vilniaus universitete baigė skandinavistikos studijas. Jo debiutinė knyga „Apie reiškinius“ (2017) pelnė
Gintaras Grajauskas „Vandens skonis“
Leidykla: Baziliskas
Naujausioje knygoje „Vandens skonis“ atsiveria kiek kitokia autoriaus tonacija – mažiau grotesko, ironijos ir žaismės, tačiau daugiau ilgesio ir intymumo. Čia svarbų klodą sudaro vaikystės ataidėjimai, prabėgančio ir prarasto laiko dramatizmas, subtilūs praradimo ženklai. Pasak rašytojo Alvydo Šlepiko, tai „viena intymiausių, atviriausių Gintaro knygų“.
Gintaras Grajauskas (g. 1966) – poetas, dramaturgas, vertėjas, Lietuvos ir užsienio skaitytojams gerai pažįstamas kaip vienas ryškiausių šiuolaikinės poezijos balsų. Jo kūryba pelniusi daugybę premijų, eilėraščių knygos pasirodė Vokietijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Italijoje, Islandijoje, Ukrainoje ir Jungtinėje Karalystėje. Nuo bliuzroko scenos iki literatūros laukų – G.Grajauskas nuosekliai kuria savo unikalų balsą, kuriame dera muzikinis ritmas, paradoksų kupini siužetai ir išskirtinė poetinė raiška.
Giedrė Kazlauskaitė „Marialė“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Marialė“ – penktoji Giedrės Kazlauskaitės poezijos knyga. Joje registruojamas nerimas dėl chaoso pasaulyje: karo Ukrainoje ir Gazoje, klimato kaitos, pabėgėlių krizės, socialinių ir politinių konfliktų. Greta publicistinių ir eseistinių intarpų atsiveria tradicinio pamaldumo Mergelei Marijai transformacijos – bandymas rasti su ja ryšį šių dienų tikrovėje. Marijos, mūšio lauke teikiančios pagalbą, įvaizdis interpretuojamas kaip visų nežinomų, gelbėjusių moterų bendrystė.
Knyga taip pat yra asmeniška meilės ir gedulo istorija – buvusios aistros ir dramos atsimenamos iš tolo, tarytum išgyventos kito žmogaus. Šios patirtys susiejamos su senųjų marialių tradicija – viduramžių raštija, fiksavusia Marijos stebuklus ir užtarimus. Tarp istorinio atvaizdo ir dabarties kasdienybės atsiveria intuityvus suvokimas, kad išlikti padeda bendrystė, tikėjimas ir jautrumas kitiems.
Mindaugas Kvietkauskas „Gruntiniai vandenys“
Leidykla: Odilė
Mindaugo Kvietkausko „Gruntiniai vandenys“ – antroji autoriaus poezijos knyga, pratęsianti „Uosto fugos“ pradėtą poetinę trajektoriją. Antroji knyga pasirodė praėjus 27-eriems metams po debiuto. Tai eilėraščių, poetinės prozos ir vertimų rinkinys, jungiama nuolatinio virsmo ir kelionės per laiką motyvo. Vandens – judraus, skaidraus, gydančio – vaizdinys tampa pagrindine metafora, atveriančia gelminį poezijos ir tikrovės ryšį. Kūryba laikosi aukštojo modernizmo ir neoklasikinės linijos, siekia minties, patirties ir metaforos dermės. Daugiatautis Vilnius, kitų miestų peizažai, įvairių epochų atšvaitai ir skirtingų literatūrų balsai jungiasi į vientisą tekstinę visumą, kurioje žodis veikia kaip tarpininkas tarp kultūros klodų ir dabarties patirčių.
Mindaugas Kvietkauskas (g. 1976, Panevėžyje) – poetas, literatūrologas, kritikas, vertėjas. Vilniaus universitete studijavo lietuvių filologiją, Oksforde gilinosi į judaikos studijas, VU apgynė daktaro disertaciją apie ankstyvąjį Vilniaus modernizmą. Dėsto Vilniaus universitete, yra Filologijos fakulteto dekanas, 2008–2018 m. vadovavo Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, 2019-2020 m. buvo Lietuvos Respublikos kultūros ministras
Gvidas Latakas „Gavendos“
Leidykla: Slinktys
„Gavendos“ – penktoji Gvido Latako poezijos knyga. Joje archajiški mitų, legendų ir biblinių pasakojimų atšvaitai jungiasi su kasdienybės detalėmis, grotesku ir ironija. Dailininko akimis kuriami eilėraščiai primena freskas – spalvingus, daugiabalsius pasakojimus apie ribines patirtis: mirtį, tikėjimą, atmintį. Knygoje susilieja istorija ir dabartis, gyvųjų ir mirusiųjų balsai, senasis tikėjimas ir krikščionybė, sukurdami polifoninį, ritualinį poetinį pasaulį.
Gvidas Latakas (g. 1972, Telšiuose) – poetas, dailininkas. Baigė tapybos studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, aktyviai dalyvauja meno parodose, dėsto tapybą Kaune. Poeziją publikuoja nuo 1998 m., Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 2009 m. Priklauso ir Lietuvos rašytojų sąjungai.
Mindaugas Nastaravičius „Antra dalis“
Leidykla: Tyto alba
„Antra dalis“ – ketvirtoji Mindaugo Nastaravičiaus poezijos knyga. Tai ne pavienių eilėraščių rinkinys, bet kruopščiai sustyguotas, konceptualus kūrinys, kurio žanrą autorius provokuojančiai apibrėžia kaip eilėraštį. Balto, erdvaus dizaino ir minimalistinio teksto išdėstymo ritmu pabrėžiama pati poezijos esmė – tikslumas ir gebėjimas suteikti vienai frazei daugiau svorio, nei sudėtų žodžių suma.
Šioje knygoje atmintis ir vaizduotė susiduria taip, kad paprasti daiktai ir vaikystės erdvės įgyja mitinį pamatą: tarp Petešos ir Juodės upelių išsiskleidžia tarsi Mesopotamija, civilizacijos lopšys tarp Tigro ir Eufrato. Iš kasdienybės, artimųjų atminimo, praeities peizažų kuriamas pasakojimas, liudijantis, kad net menkiausias žmogaus gyvenimas turi savąją civilizaciją, kurios nenusineša net laikas. Tai meilės tikrovei, kasdienybei ir artimui kupina poezija, parašyta „juodo liūdesio laikais“, tačiau alsuojanti „balto liūdesio“ šviesa.
Mindaugas Nastaravičius (g. 1984) – poetas ir dramaturgas, trijų poezijos knygų bei aštuonių pjesių autorius. Jo kūryba įvertinta Zigmo Gėlės, Jaunojo jotvingio, Jurgos Ivanauskaitės ir Rašytojų sąjungos premijomis, už dramaturgiją du kartus apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“.
Kornelijus Platelis „Su Ferdinandu“
Leidykla: Odilė
„Su Ferdinandu“ – naujausias Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kornelijaus Platelio eilėraščių rinkinys. Autorius šįkart imasi drąsios užduoties – sukurti pramoginės poezijos imitaciją, tarsi daugiasezonį televizijos serialą, kurio epizodai išdėstyti pagal metų laikus. Knyga iš pradžių atrodo kaip lengva dėlionė, kurioje netrūksta humoro, ironijos ir grotesko, tačiau už šios širmos vyksta daug rimtesnės diskusijos. Du literatūriniai personažai, painiodamiesi tarp dabarties aktualijų, senųjų mitų ir praeities idėjų, atspindi mūsų viešosios erdvės kalbą – nuo tariamai filosofinės iki buitiniams pokalbiams artimos. K.Platelio tekstai, pasižymintys tikslia ir daugiasluoksne kalba, parodo, kaip žaisminga pramoga netikėtai komplikuojasi į daugiaprasmį poetinį procesą.
Kornelijus Platelis (g. 1951, Šiauliuose) – poetas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Dirbo įvairiose kultūros ir švietimo srityse – buvo Lietuvos Respublikos švietimo ministras, leidyklos „Vaga“ direktorius, savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiasis redaktorius. Jo poezija išversta į daugiau kaip dvidešimt kalbų, o pats yra išvertęs daugelio pasaulinės literatūros klasikų kūrinius. Nuo 1990 m. vadovauja „Poetinio Druskininkų rudens“ festivaliui, yra aktyvus kultūros ir literatūros gyvenimo dalyvis.
Sara Poisson „Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“
Leidykla: Baziliskas
„Niekas, pasiruošęs patriukšmauti“ – penktoji Saros Poisson poezijos knyga. Joje poetiškai tyrinėjamos kasdienybės siūlės ir išvirkščioji jos pusė: tai, kas paprastai lieka nepastebėta, bet formuoja gyvenimo visumą. Personažai užklausia įprastą gyvenimo būdą, visuomenės normas, apnuogina nepatogias situacijas, o jų tariamas nepritapimas tampa savaime priimta ir prijaukinta tikrovės dalimi. Knyga veikia kaip savotiškas kasdienybės herbariumas, kuriame telpa mūsų troškimai ir nuodėmės, blaškymasis tarp miesto ir kaimo, tarp grožio ir negrožio, tarp noro prisitaikyti ir būtinybės maištauti.
Sara Poisson (g. 1964) – rašytoja ir žurnalistė, dešimties knygų autorė. Jos kūryba versta į keliolika kalbų, publikuota įvairiuose kultūros leidiniuose, antologijose bei almanachuose. Jau du dešimtmečius autorė pamečiui laimi tarptautinio festivalio „Poetinis Druskininkų ruduo“
Kristina Tamulevičiūtė „Namai“
Leidykla :„Slinktys“
„Namai“ – antroji Kristinos Tamulevičiūtės poezijos knyga. Ji parašyta prosenelių statytuose Aukštaitijos namuose, kuriuose autorė ieškojo ryšio su protėviais, šaknimis ir tapatybe. Šioje poezijos knygoje gyvastis ir nyksmas susipina į šokį, kurio skyrių pavadinimai – „Gimda“, „Kūnas“, „Namai“, „Kapai“ – tampa būstais, apgaubiančiais, saugančiais, pridengiančiais. Už jų slypi intymūs, bet universaliai atpažįstami patyrimai: motinystė, ryšys su mirusiaisiais, artumas gamtai, egzistencijos trapumo suvokimas.
K.Tamulevičiūtės poezija balansuoja tarp švelnumo ir stiprybės, tarp elegijos ir kasdienio atvirumo. Kaip pastebi kritikės, tai jautri, autentiška, vizuali ir universali poezija, kurioje asmeniška patirtis tampa tilteliu į bendresnį skaitytojų pasaulį. „Namai“ – knyga apie gyvybę ir mirtį, intymumą ir bendrystę, apie atsisveikinimą ir susitaikymą, apie tai, kas lieka visada pasiekiama – atmintyje, kalboje ir vidiniuose mūsų namuose.
Kristina Tamulevičiūtė (g. 1989, Šiauliuose) – poetė, prozininkė, literatūros vertėja. Studijavo lietuvių filologiją ir slovėnų kalbą Vilniaus universitete, baigė demokratijos ir žmogaus teisių magistrantūrą Sarajeve ir Bolonijoje bei vertimo studijas Kauno technologijos universitete. Verčia iš slovėnų, kroatų, bosnių, serbų, anglų ir ispanų kalbų.
Indrė Valantinaitė „Gimiau su dviguba širdim“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Gimiau su dviguba širdim“ – penktasis Indrės Valantinaitės poezijos rinkinys. Jame beveik kiekvienas eilėraštis – atskira istorija ar nutikimas, slepiantis kelis prasmių sluoksnius: jaukų intymumą, gyvenimo kaip dieviško stebuklo nuojautą, subtilią paslaptį. Poetės kalba grakščiai kinta tarp kasdienybės ir sakralumo, atveria teologinių poteksčių lauką, nuolat ieško dermės tarp estetikos ir etikos, tarp žodžio grožio ir šviesos esmės.
Indrė Valantinaitė (g. 1984, Kaune) – poetė, kultūros žurnalistė, dainininkė. Baigusi kultūros vadybos ir UNESCO kultūros politikos studijas, debiutavo 2006 m. Lietuvos rašytojų sąjungos „Pirmosios knygos“ konkurse laimėtu rinkiniu „Žuvim ir lelijom“. Vėliau išleido knygas „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (2011), „Trumpametražiai“ (2017), „Apsisiautusios saule“ (2020), už kurią buvo nominuota į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką.
Agnė Žagrakalytė „Liekamieji reiškiniai“
Leidykla: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla
„Liekamieji reiškiniai“ – devintoji Agnės Žagrakalytės knyga ir penktasis poezijos rinkinys. Tai poezija apie tai, kas lieka po įvykio – atminties nuosėdos, istorijos aidas, asmeninės patirtys, susiliejančios su kolektyvine būtimi. Eilėraščiuose pinasi ironija ir sarkazmas, pagarba atminčiai ir pašaipa dabarties kasdienybei, užklostyta erotika ir padrėbta egzotika, nerimas ir groteskas.
Skirtingo svorio ir apimties skyriai jungia aukštuosius ir žemuosius stilius, intymius ir visuotinius išgyvenimus: meilę, mirtį, šokį su kardais, įžūlią satisfakciją, kasdienybės ribas ir trapias „ribytes“. Tai „žagrakalytiškas“ pasaulis, kuriame šėlionės dera su ištikimybe istorinei tiesai, faktams, raštams ir pačiai neįmanomybei.
Agnė Žagrakalytė (g. 1979, Puodžių k., Pasvalio r.) – poetė ir prozininkė, pelniusi ne vieną prestižinę literatūros premiją. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniuje, dirbo kultūrinėje spaudoje, pirmuosius eilėraščius publikavo dar 1996 m. Šiuo metu gyvena Briuselyje. Lietuvos rašytojų sąjungos narė nuo 2010 m.
