1943 m. vasarą vokiečių surengta operacija „Citadelė“ pagrindinio iškelto tikslo – veržliais smūgiais iš šiaurės ir pietų apsupti, o paskui sutriuškinti didelę sovietų grupuotę prie Kursko – nepasiekė. Nepaisant įvairiuose sektoriuose permainingai besiklostančių kautynių, Raudonajai armijai pavyko apsiginti, o paskui pereiti į puolimą. Vokiečius stumiančios sovietų pajėgos, nors ir patirdamos milžiniškus gyvosios jėgos bei technikos nuostolius, paprastai daug kartų viršijančius Vermachto nuostolius, įsiveržė į Ukrainą, užėmė Charkivą ir stūmėsi prie Dniepro, Hitlerio planuose turinčio tapti neįveikiamu barjeru. Atsitraukdami už Dniepro, vokiečiai griebėsi išdegintos žemės taktikos. Autorius rašo: „Siekiant sulaikyti rusus kiek įmanoma ilgiau per jų puolimo paskutinį etapą į rytus nuo Dniepro taip, kad jie negalėtų iš karto priartėti prie upės, buvo įsakyta nuo dvidešimties iki keturiasdešimties kilometrų pločio ruožą palei Dnieprą paversti dykuma.
Tai, ko nebuvo galima pasiimti, reikėjo sunaikinti – susprogdinti, sudeginti, suniokoti: kiekvieną namą, kiekvieną tiltą, kiekvieną kelią, kiekvieną taką, kiekvieną medį ir kiekvieną daržinę. Priešas turėjo atsidurti dykumoje, kurioje jis neras nei vietos, tinkamos poilsiui, nei valgio, nei gėrimo, jokios pastogės, nieko, kas jam padėtų atgauti jėgas. Išdeginta žemė. Pirmą kartą ši taktika buvo plačiu mastu įtraukta į vokiečių strateginį planą; pirmą kartą turėjo būti panaudotas baisus ugnies ir niokojimo rimbas. Taktika, kurią Stalinas ne kartą pritaikė 1941-aisiais ir 1942-aisiais, nors ir su permaininga sėkme.“
Tačiau priešo sustabdyti nepavyko. Gyvąja jėga vokiečius pranokstantys, „patrankų mėsos“ negailintys sovietai forsavo Dnieprą, kartu užimdami Kijevą, o paskui nužygiavo link Bugo ir Dniestro, įsiplieskė mūšiai Kryme. 1944 m. vasarį didelės vokiečių pajėgos buvo apsuptos Čerkasų katile, bet daliai pavyko ištrūkti. Šiauriau Raudonoji armija įsiveržė į Baltijos kraštus, pradėdama pakartotinę sovietinę šių teritorijų okupaciją. Toliau į Vakarus plytėjo Rytų Prūsija, vokiečių kontroliuojama Lenkija, Rumunija. Kadaise pergalingas Hitlerio karas Rytuose netrukus virs karu pačioje Vokietijoje.
Ši knyga, pagrįsta karo dalyvių prisiminimais ir dokumentine medžiaga, patrauks skaitytoją gyvu ir originaliu stiliumi. Kovos veiksmai nužvelgiami ne tik Vermachto armijų grupių lygmeniu, bet ir aprašoma paprastų vokiečių kareivių kasdienybė, svarstoma apie tai, kokios įtakos vienų ar kitų mūšių baigčiai turėjo politinės ir karinės vadovybės sprendimai.
Nors kadaise SS oberšturmbanfiurerio laipsnį turėjęs autorius dirbo Trečiojo reicho užsienio reikalų ministerijoje ir iš esmės vykdė propagandinį darbą, pokariu jo knygos sulaukė didžiulio populiarumo ne tik Vakarų Vokietijoje, bet ir kitose šalyse kaip gana tikroviškai atspindinčios vieną baisiausių XX a. tragedijų.
Siūlome knygos ištrauką
Išgirtoji Votano linija tebuvo paskubomis išraustas prieštankinis griovys, pridengtas keliomis pėstininkų tranšėjomis, ėjusiomis palei stepės pakraštį. Tik aukšti Moločnos upės krantai sudarė nedidelę natūralią kliūtį. Kaip tik šiame kovos lauke sprendėsi Krymo ir Rumunijos likimas. Apie dvi savaites, nuo rugsėjo 27 d. iki spalio 8 d., 6-oji armija laikė frontą. Tada atėjo ir jos eilė. Spalio 9 d. 10.00 val. (labai neįprastu laiku) Tolbuchinas stojo į lemiamą mūšį. Jis prasidėjo nuo artilerijos pragariškos ugnies bangos. Per valandą į 15 kilometrų pločio žemės ruožą nukrito 15 000 sviedinių. Kas metras po vieną sviedinį. Tada į ataką pakilo rusų pėstininkai. Pergalingai nusiteikę, surėmę pečius, šaukdami „ura!“. Pasibaigus puolimo artileriniam rengimui, rusai nesitikėjo, kad vokiečiai sugebės jiems kiek rimčiau pasipriešinti, tačiau jų laukė baisus sukrėtimas. Iš sviedinių išraustų duobių sukaleno kulkosvaidžiai. Suviauksėjo lauko haubicos. Sustaugė minosvaidžiai „Nebelwerfer“. Tolbuchino šturmo pulkai pakriko ir atsitraukė. Paskui jie vėl puolė į ataką ir vėl buvo atmušti. Jie puolė kitą dieną, sekmadienį. Tada pirmadienį. Ir antradienį. Ir trečiadienį. Kasdien. Ištisas dvi savaites.
„Mūsų tikslas – vokiečių 6-osios armijos sunaikinimas. Kai ji bus nugalėta, durys į Krymą plačiai atsivers, – kiekvieną rytą generolas pulkininkas Tolbuchinas mokė 4-ojo Ukrainos fronto vadus. – Mūsų tikslas gali lemti viso karo baigtį. Jis pateisina bet kokias aukas.“
Nuožmiausia kova užvirė aplink Melitopolį pietiniame Votano linijos sparne. Sovietų pėstininkai paliko gulėti kalnus lavonų, sovietų XI tankų korpusas prarado šimtus T-34. Hollidto 6-oji armija vėl kovojo su Stalingrado šmėkla – nes tai, ką Tolbuchinas ruošė Hollidto divizijoms, drąsiai galime pavadinti Stalingradu prie Dniepro.
Bogdanovka, Oktiabrskojė Polė, Jakymivka, Danylo-Ivanivka ir laukai į pietus nuo Melitopolio – tai kovų vietos, mažiau išgarsintos populiariose istorijose apie karą nei vietos, susijusios su Stalingrado tragedija, vis dėlto jose vyko vieni kruviniausių praėjusio karo mūšių. Trisdešimt kartų rusai šturmavo Oktiabrskojė Polę ir trisdešimt kartų buvo atremti. Tai buvo sunkios dienos 3-iosios kalnų divizijos šauliams, 258-osios ir 17-osios pėstininkų divizijų grenadieriams, 13-osios tankų divizijos kovinės grupės, vadovaujamos majoro von Gazos, vyrams. Šiuose mūšiuose rusai prarado 32 tankus.
Lygiai taip pat sėkmingai kovėsi pulkai laukuose į pietus nuo Melitopolio. Daugelis kareivių, tuo metu kovojusių tarp Zaporožės ir Azovo jūros, pamiršdavo savo divizijų numerius, tačiau jų emblemas įsiminė visam gyvenimui. Ir kai kariai pamatydavo šiuos ženklus ant kelio ženklų stulpų, žinodavo, kuo gali pasikliauti sau iš dešinės ar kairės. Tai buvo 79-osios pėstininkų divizijos Lotaringijos kryžius, 111-osios pėstininkų divizijos geltonas rombas, Heseno 9-osios pėstininkų divizijos devynkampė žvaigždė, Vestfalijos 336-osios pėstininkų divizijos šuns galva, Frankonijos 17-osios pėstininkų divizijos prie šautuvo pritvirtintas durtuvas.
Šiauriniame sparne taip pat narsiai kovėsi 17-osios tankų divizijos tankai kartu su 101-osios kalnų šaulių ir 302-osios pėstininkų divizijų grenadieriais. Kapitono Schützo vadovaujamas 13-asis tankų žvalgybos batalionas saugojo su motociklininkais šauliais ir žvalgų grupėmis lengvai pažeidžiamus sparnus. Jo daliniai kovėsi drąsiai ir išsiskyrė drausmingumu. Iki galo.
Tačiau generolo pulkininko Hollidto padėtis į rytus nuo Dniepro žemupio buvo beviltiška nuo pat pradžios. Skaičių dėsnis ir čia veikė nepermaldaujamai.
Melitopolis krito spalio 23 d. Tai suteikė rusams galimybę smogti pietų kryptimi į Krymą. Tolbuchinas į lemiamą prasiveržimą metė visas turimas pajėgas. Jis pasiuntė į frontą tris naujus šaulių korpusus. Prasiveržimo ruože sutelkė keturis šimtus tankų.
Spalio 24 d. jis atakavo 44-ojo korpuso ruožą į pietvakarius nuo Melitopolio šešiomis šaulių divizijomis ir dviem tankų bangomis. Vokiečių grenadieriai buvo sutriuškinti. Priešą pasitiko gelbėjimo daliniai ir šturmo pabūklai. 94 Tolbuchino tankai buvo pamušti, puolimą pavyko sustabdyti. Tos dienos – vienos baisiausių.
Tai buvo von Hakės tankų grupės dienos. Su 13-osios tankų divizijos tankais, šturmo pabūklais ir šarvuočiais pulkininkas von Hakė privertė rusus sustoti.
Tai taip pat buvo dienos, kai 336-asis ir 370-asis artilerijos pulkai ir 93-iasis sunkiųjų šturmo pabūklų divizionas stojo į žūtbūtinį mūšį ir kovėsi iki paskutinio kario: iš pradžių jie naudojo šturmo pabūklus ir patrankas, paskui šaudė iš pistoletų-kulkosvaidžių, tada griebėsi durtuvų, kastuvėlių ir rankinių granatų. Žemė įmirko jų krauju.
Spalio 27-osios vidurdienį 73-ioji pėstininkų divizija raportavo, kad jos kovinė sudėtis susitraukė iki 170 žmonių – pirminės sudėties šimtadalio. Ir tai buvo divizija, kurią perdavė 6-osios armijos žiniai tik spalio 4 d. 111-oji pėstininkų divizija susitraukė iki 200 galinčių kautis žmonių. Buvo sunaikinta per 60 proc. divizijų ir korpusų sunkiosios technikos. Visa armija turėjo tik 25 veikiančius tankus ir šturmo pabūklus. Tiesa, remonto tarnybos dirbo karštligiškai ir stengėsi kuo greičiau atkurti tankus ir kitą ginkluotę, nesiilsėdamos net per atsitraukimą, tačiau nuostoliai buvo pernelyg dideli.
Rusai taip pat patyrė siaubingų gyvosios jėgos nuostolių ir prarado šimtus tankų. Tačiau visada ir visur rusai turėdavo vienu batalionu, vienu pulku ar vienu korpusu daugiau nei Hollidtas.
Remiantis sovietų šaltiniais, rusai per kiekvieną mūšio epizodą turėjo prieš vokiečius dešimteriopą pranašumą.
