Kodėl Agatha Christie visą savo karjerą sąmoningai kūrė kuklios namų šeimininkės įvaizdį, nors jos gyvenimas buvo visai kitoks? Gimusi XIX a. pabaigoje, kai griežtos visuomenės normos ribojo moterų galimybes, Christie visą gyvenimą siekė saviraiškos ir nepriklausomybės. Pasak Lucy Worsley, Agatha Christie buvo „pribloškiamai, žėrinčiai moderni“. Ji plaukiojo banglente Havajuose, mėgo greitus automobilius ir domėjosi tuo metu dar nauju psichologijos mokslu, kuris jai padėjo grumtis su jos pačios psichikos negalavimu. Iš cituojamų unikalių rašytojos asmeninių laiškų ir retai skelbtų dokumentų iškyla talentingos detektyvų kūrėjos ir moters, nepaisiusios lyties ir socialinės padėties stereotipų, paveikslas.
Knygoje taip pat analizuojama viena paslaptingiausių rašytojos gyvenimo akimirkų – jos dingimas 1926-aisiais, kai net vienuolika dienų Christie buvo dingusi be žinios. Šis įvykis pakėlė ant kojų policiją, buvo plačiai aptarinėjamas spaudos ir visuomenės. Worsley pateikia naują šio epizodo interpretaciją, atskleisdama, kaip asmeniniai išgyvenimai lėmė rašytojos gyvenimą, kuriame, visai kaip ir jos kūryboje, netrūko nei aistrų, nei paslapčių.
Iš anglų kalbos vertė Edmundas Juškevičius
Dabar laikas atskleisti, kas tą naktį iš tikrųjų atsitiko žolėtoje nuokalnėje Niulands Kornerio aukštumose. Vėliau Agatha sakė, jog jautėsi privalanti pateikti savąją istorijos versiją.
Deja, tai, ką ji papasakojo, labai priminė jos knygų siužetus, kuriuose vis kartojasi „atminties praradimo“ scenos. Antra vertus, mes žinome, kad Agathos Christie kūryba visada turėjo daug sąsajų su jos asmeniniu gyvenimu. Taigi šis sutapimas nereiškia, jog ji tada melavo.
„Tą naktį aš važiavau neturėdama konkretaus tikslo“, – sakė ji.
Mano galvoje sukosi miglota mintis viską užbaigti. Automatiškai važiavau man žinomais keliais <...>, rodos, paskui nuvažiavau į Maidenhedo miestelį [Berkšyro grafystėje], kur žiūrėjau į upę. Mąsčiau šokti į ją, tačiau supratau, jog moku per daug gerai plaukti, kad galėčiau nuskęsti. Tada vėl grįžau į Londoną, o paskui – į Saningdeilą. Iš ten pasileidau Niulands Kornerio link.
Tais nelaimingais 1926-aisiais Agatha įprato raminti save pasivažinėjimais „kur akys veda“. Pavyzdžiui, iškart po motinos mirties jos šuo Piteris buvo sužalotas eismo įvykyje. „Paklaikusi iš sielvarto“, Agatha „aiškiai neprisiminė, kaip grįžo namo <...>, apimta įtūžio, ji mylių mylias be tikslo važinėjo nežinomais keliais“.
Kad ir kur Agatha važiavo tą naktį, jos kelionė baigėsi kelyje, vedančiame į Dorkingo pusę, kur gyveno jos anyta.
Ji vairavo savo mažąjį Morris Cowley – tokio modelio Anglijos keliuose anuomet buvo daugiau kaip pusė visų automobilių. XX a. trečiajame dešimtmetyje automobiliai nepasižymėjo dideliu patikimumu. Žiūrint iš mūsų laikų perspektyvos, jie buvo triukšmingi ir kratė, o įvairiems mygtukams, rankenoms ir svirtims valdyti reikėjo stebėtinai daug jėgos. Tamsoje, prieš aušrą, netoli Niulands Kornerio Agathos automobilio variklis užgeso ir jai nepavyko jo vėl užvesti. Tiesą sakant, ji „niekaip nebūtų galėjusi paleisti užgesusio variklio sukdama užvedimo rankeną“.
Vienas dalykas atrodo neabejotinas: automobilyje ji praleido visą naktį. Vėliau atsiradęs liudytojas, žemės ūkio darbininkas Ernestas Crossas, ėmė tvirtinti šeštadienį 6 val. 20 min. netoli Niulands Kornerio padėjęs moteriai užvesti užgesusį automobilį. Dienraščiui Daily Mail jis pasakojo, kad kai aptiko tą moterį, ji „atrodė tarsi išprotėjusi <...>, dejavo rankomis susiėmusi galvą ir kaleno dantimis iš šalčio“. Jis paklausęs, ar jai reikia pagalbos, ir ji atsakiusi: „O! Padėk man jį užvesti.“ Crossui pasirodę keista, kad ji yra kelyje tokį ankstyvą metą ir dar taip netinkamai apsirengusi. Jis sugebėjo užvesti automobilį, tada moteris nuvažiavo.
Bet skirtingi laikraščiai skelbė skirtingas istorijas. Vietinis laikraštis Surrey Advertiser tvirtino, jog Ernestas Crossas yra nacionalinių laikraščių pramanas, kadangi Surrey Advertiser atstovai tokio asmens nerado. Vietiniai gyventojai teigė, kad vyras, aptikęs moterį ir jos automobilį kelio nuokalnėje, iš tikrųjų buvo Edwardas McAllisteris, dirbantis netoliese esančioje žvyrduobėje. „Gal malonėtumėte padėti man užvesti automobilį?“ – pasak McAllisterio, paprašiusi moteris. Jos elgesys jam irgi pasirodęs „keistokas, tačiau jis pamanęs, jog ji šitaip nervinasi dėl automobilio“. Kaip rašo Surrey Advertiser, „policija patikėjo McAllisterio pasakojimu ir padarė išvadą, kad jis padėjo būtent rašytojai poniai Christie“.
Gali būti, kad jos automobilis užgeso du kartus. Šiaip ar taip, Agatha toli nenuvažiavo. 1926 m. gruodžio 4 d., šeštadienį, šiek tiek po šeštos valandos ryto, ji neryžtingai bandė atimti sau gyvybę.
