2024 metais lietuvių kalba pasirodė jo eilėraščių rinkinys „Degantys liežuviai“ (išleido „Slinktys“, knyga pateko į 2024 m. 15min geriausių verstinės poezijos knygų penketuką).
Tačiau A. Štegeris yra ne tik populiarus poetas, bet ir pasaulyje pripažinimo sulaukęs romanistas. Netrukus „Slinktys“ išleis šio autoriaus romaną „Neverendas“. Tai distopinis kūrinys, nagrinėjantis konfliktų, karo, traumos ir svajonių logiką, Jugoslavijos karu paremta kiekvieno karo alegorija.
Su rašytoju kalbamės apie jo požiūrį į literatūrą, santykį su distopija, politikos ir karinių konfliktų įtaką kūrybai bei literatūros galimybes nuspėti ateitį.
– Debiutavai 1997 m., išleidęs eilėraščių rinkinį „Valandų šachmatų lentos“ („Šahovnice ur“). Po šio itin sėkmingo debiuto sekė dar keli eilėraščių rinkiniai. Šiuo metu esi vienas garsiausių ir labiausiai į užsienio kalbas verčiamų slovėnų rašytojų, kartais tave net tituluoja „Europos poezijos festivalių žvaigžde“. Tad kas tave, poetą, įkvėpė rašyti romaną?
– Knyga manyje brendo dvidešimt metų. Mūsų kartos likimus neišvengiamai pakeitė buvusios Jugoslavijos teritorijoje vykę karai. Slovėnijoje bendros valstybės žlugimą žymėjo „tik“ dešimt dienų trukęs karas, tuomet beveik dešimt metų karas vyko prie mūsų valstybės sienų. Tas karas buvo mūsų ir ne mūsų, patyrėme jį netiesiogiai, matydami pabėgėlių likimus ir nutrūkusius tarpasmeninius ryšius, skaitydami žiniasklaidos pranešimus.
– Tavo romaną „Neverendas“ sudaro trys skirtingos plotmės: bevardės rašytojos dienoraštis, kalinių pasakojimai apie karą ir tos rašytojos romano ištraukos. Kodėl pasirinkai tokią romano struktūrą?
– Karas trunka ilgiau, nei žmonės žudo vieni kitus. Prieš karą visada vyksta kitoks karas: tai idėjiniai ir politiniai konfliktai, lydintys kiekvieną karinę konfrontaciją, tuomet prasideda karinis konfliktas, kuris trunka tol, kol būna iššaunamas paskutinis šovinys, vėliau tarp išgyvenusiųjų įsiplieskia karai, kovos už teisę prisiminti, skirtingos įvykių ir jų pasekmių interpretacijos. Trys skirtingos karo formos – trys romano dalys.
– Vieni apžvalgininkai tavo romaną vadina distopija, o kiti – poetine fantazija. O kaip jį apibūdintum tu pats? Kodėl?
– Romanas originalo kalba pasirodė 2017 metais, ir tuomet kritikai jį skaitė kaip poetinės vaizduotės vaisių. Tai buvo pakankamai ramūs, politiškai stabilūs laikai. Vėliau mūsų šalyje įsižiebė masiniai protestai, prasidėjo pandemija, ne vienoje valstybėje į valdžią atėjo populistai. Vėl kilo susidomėjimas mano romanu, bet dabar jį kritikai skaito kaip lengvą distopiją ar alegorišką realizmą. Man ir pačiam keista, kaip radikaliai per tokį trumpą laiką pasikeitė mūsų požiūris į pasaulį, o tam tikri romane pavaizduoti įvykiai, pavyzdžiui, populisto prezidento iškilimas, vos per dvejus metus tapo visai įmanomi mūsų kasdienybėje.
– Romane vaizduoji įvairius neramumus ir politiškai pasidalinusią Europą, nemažai dėmesio skiri nacionalizmui. Ir vos tik tavo romanas susilaukė sėkmės užsienyje, Rusija užpuolė Ukrainą. Kaip manai, ar literatūrinė distopija gali nuspėti ateitį? Koks tavo santykis su šiuo žanru?
– Literatūra suteikia terpę tam, kas dar neturi sociologinės formos. Kiekvienas kokybiškas tekstas pranoksta autorių, nes turi paslaptingą branduolį, kuris tą literatūros kūrinį varo, nors pats nėra nei vienareikšmis, nei abstraktus. Šiandien nemažai rašytojų kuria romanus tam, kad patenkintų tam tikro skaitytojų rato poreikius. O distopijos šiuo metu yra madingos. Tačiau manęs tai nedomina. Man literatūra yra eksperimentas, kelionė į nežinomybę, bet tokia kelionė negali būti savavališka, nes ji visada neša kažką neišvengiamo. Mano nuomone, šiandien tik tokia literatūra turi vertę ir prasmę, gerokai pranokstančią vartotojiškus poreikius. Niekuomet neplanavau rašyti distopinio romano. Parašiau vienintelį įmanomą romaną apie tai, kas mane lydėjo ne vieną dešimtmetį, o kalbant apie romano temą ir struktūrą, man, kaip rašytojui, reikėjo pasitelkti tam tikras literatūrines pažiūras.
– Jei jau užsiminei apie dešimtmečius tave lydėjusius patyrimus, neįmanoma nepastebėti, kad romane nemažai dėmesio skiri karo traumoms. Tad ką prisimeni iš Jugoslavijos karo? Kaip manai, kokią įtaką karas daro literatūrai ir jos vystymuisi?
– Kai Slovėnijoje prasidėjo karas, aš buvau ką tik sulaukęs pilnametystės. Tėvas planavo mane išsiųsti į užsienį, kad nebūčiau pašauktas į kariuomenę, o aš kaip tik ten ir norėjau. Karas Slovėnijoje netruko, blogiausia dar laukė Kroatijoje ir Bosnijoje, bet aš prisimenu tuos sprendimus, mintis, visišką istorinį atvirumą ir baimes. Romaną ėmiau rašyti po gerų dvidešimties metų, kai vienas serbų karininkas paragino autorius parašyti trumpą prozos tekstą apie karą. Parašiau novelę „Medis“, bet ją parašęs nebegalėjau liautis. Kelis mėnesius rašiau trumpus prozos tekstus karo tematika ir stebėjausi. Neturėjau planų rašyti tokių tekstų, bet negalėjau liautis jų rašęs, lyg jie būtų mane slėgę ištisus dešimtmečius ir dabar mane išnaudoję kaip savo įrankį. Tik rašydamas suvokiau, kaip stipriai mane palietė ir tyliai formavo karai buvusios Jugoslavijos teritorijoje, nors anksčiau to pripažinti nenorėjau.
– Klausydamasi tavęs, prisiminiau vieną, regis, nereikšmingą detalę. Romane atpažinau tave. Vaizduodamas vieną iš protestų, užsiminei apie parduotuvės vitrinoje sėdintį ir rašantį asmenį. Tad papasakok apie savo projektą „Parašyta vietoje“. Kaip manai, koks yra rašytojo vaidmuo politinių neramumų metu?
– Rašytojas pats savaime neturi jokio socialinio vaidmens. Žinoma, žmogui, kuris rašo, nes negali nutylėti savo minčių apie represijų ir nusikaltimų aukas, visada priskiriamas ypatingas vaidmuo. Tokiu būdu vieni tampa tautos sąžine, o kiti – demagogiškais kliedinčios masės lyderiais. Rašytojų būna visokių: vieni gelbėtojai, kiti – nusikaltėliai, ir vien tas faktas, kad kuriame literatūrą, nereiškia nieko. „Parašyta vietoje“ – projektas, kurį vykdžiau daugiau nei dešimtmetį, nuo 2012 iki 2024 metų. Tai – rašymo eksperimentas, kai po dvylika valandų rašiau tam tikrose „karštose“ vietose, atsisakydamas bet kokios galimybės tuos tekstus pataisyti vėliau. Tai buvo savotiškas kalbos budrumo, suvokimo bei kalbinių laisvių tyrinėjimas.
– Kita vertus, ir „Neverende“, ir kituose savo kūriniuose, nemažai dėmesio skiri ne tik aplinkai, bet ir vidinei šeimos istorijai. Kodėl?
– Nes konfliktai, net ir kolektyviniai, tie, kurie veda į tautų karus, prasideda, vyksta ir baigiasi socialiniame branduolyje, kitaip tariant, šeimoje, kad ir kaip ją apibrėžtume. Ir tai – jokia naujiena, šį faktą žinojo jau Sofoklis ir Šekspyras.
– Jei jau užsiminei apie didžiuosius rašytojus, tai norėčiau atkreipti dėmesį į dar vieną detalę. Romane vaizduoji dvi skirtingas rašytojas: viena gyvena savo pasaulyje ir rūpinasi tiktai savo siela, o kita trokšta įtakos ir populiarumo, veržiasi į politiką. O kuriam iš šių tipų priskiri save? Ką šiuolaikinėje visuomenėje rašytojui duoda populiarumas?
– Ir vienam, ir kitam. Viena vertus, man būtina izoliuota erdvė, anonimiškumas ir vienatvė, laisvė ir laikas svajoti. Kita vertus, neretai negaliu tylėti, jaučiuosi verčiamas kalbėti viešai. Kalbu ne apie interviu ir malonius ar polemiškus komentarus socialiniuose tinkluose. Politiškumas man yra literatūros dalis, tai – literatūrą persmelkiantis reiškinys, be to, politiškumas literatūrą įkvepia, bet nepaverčia vienareikšmiška ar ideologiškai priimtina vienai ar kitai pusei. Ką man reiškia politiškumas? Politinis gestas yra pabrėžti literatūros dviprasmiškumą ir sudėtingumą, žinoti, kad dažnai joje nėra aiškių ribų, o pasaulis – ne vien juodas ir baltas. Šiuo požiūriu negalėčiau savęs priskirti populiariems rašytojams. Tie, kurie tikrai yra politiškai populiarūs, populiarumą įgijo dėl to, kad sugebėjo įtikti tam tikram žmonių ratui. Man tai nepriimtina ir prieštarauja mano principams. Man literatūra – ne ideologijos ar politinių projektų tarnaitė, o egzistencijos forma.
– Pastaruoju metu tavo kūryboje gausu griūvančio ir besikeičiančio pasaulio vaizdinių. Kaip, tavo nuomone, dirbtinio intelekto amžiuje keisis pati literatūra?
– Manau, kad literatūra dar ilgai išliks vienu paskutinių žmogaus vaizduotės ir individualios raiškos bastionų. Šiais laikais daugelis rašytojų naudojasi dirbtiniu intelektu, tačiau kalba, kurią kuria dirbtinio intelekto pagrindą sudarantys galingi lingvistiniai modeliai, yra negyva ir neturi auros. Tai ypač gerai matosi literatūriniame vertime. Pamėginkite su dirbtinio intelekto programa išversti eilėraštį. Gausite semantiškai taisyklingą rezultatą, bet energetiškai ir lingvistiškai negyvą kalbą. Tie, kurie į literatūrą žvelgia ne kaip į informacijos šaltinį, o kaip į patirtį, supranta, apie ką kalbu.
– Šiuo metu mes gyvename ne tik dirbtinio intelekto, bet ir globalizacijos laikais. Kaip manai, ar vis dar įmanoma kalbėti apie nacionalines literatūras? Jei taip, kas, tavo nuomone, būdinga slovėnų literatūrai?
– Mūsų skaitymo praktika keičiasi radikaliai. Slovėnijoje grožinės literatūros kūrinių anglų kalba parduodama ne mažiau, nei tokios pačios literatūros slovėniškai. Žinoma, tai visiškai pakeičia nacionalinės literatūros logiką. Būsimieji skaitytojai ir rašytojai augs daugiakalbėse aplinkose, tradicinis maža kalba parašytos nacionalinės literatūros kontekstas bus žinomas tik ekspertams, o bendrinės nuorodos bus išorinės, sukurtos Niujorke, Londone ar Paryžiuje. Vilniuje, Liublianoje ar Montevidėjuje viskas dar labiau suvienodės. Žinoma, skirtumų nykimas literatūros nepraturtina, bet tas procesas jau nebesustabdomas, jį skatina Silicio slėnis, godumas, nuolankumas ir mažesnių kalbinių grupių bejėgiškumas.
– Bet šiuo metu dar yra ir skirtumai, ir panašumai. Ar slovėnų ir lietuvių literatūrose esi aptikęs bendrų taškų? Kaip manai, ar lietuvių skaitytojams verta skaityti slovėnų autorius?
– Mes vieni kitiems turime daug ką pasakyti, ir pasakyti tai, ko nesužinosime nei Niujorke, nei Londone, nei Paryžiuje. Bet svarbiausias klausimas – ar mums tai įdomu? Man – taip, įdomu, bet abejoju, ar daug skaitytojų tuo domėtųsi.
