Michaelas Ondaatje (g. 1943 m.) – vienas žymiausių Kanados rašytojų, pelnęs pagrindinę – Generalgubernatoriaus – Kanados literatūros premiją. Rašytojas gimė Šri Lankoje, kilmingoje singalų šeimoje, baigė mokslus Anglijoje ir nuo 1962 m. gyvena Kanadoje, Toronte.
Be „Anglo ligonio“, lietuviškai išleista ir įstabaus grožio tarsi šeimos saga „Divisadero“. Šis romanas sulaukė nepaprasto visuomenės dėmesio visame pasaulyje: Kanadoje buvo pristatytas prestižinei Giller premijai, bet netrukus pelnė nacionalinę literatūros premiją ir buvo išverstas į prancūzų, ispanų ir kitas kalbas.
Romane „Anglas ligonis“ pasakojama istorija rutuliojasi baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Italijoje. Apleistos vilos griuvėsiuose susitinka keturi veikėjai. Paslaptingas anglas ligonis, apdegęs tiek, kad jo neįmanoma pažinti, svaigdamas nuo morfijaus pasakoja savo istoriją. Jį prižiūri slaugė Hana, po kontuzijos bandanti išsivaduoti iš emocinės traumos gniaužtų. Netoliese dirba Kipas – britų armijoje tarnaujantis sikhas, kurio užduotis – nukenksminti vokiečių paliktas minas. Ketvirtas veikėjas – Karavadžas, šnipu tapęs vagis, mėginantis atskleisti tikrąją anglo ligonio tapatybę. Meistriškai kuriami vaizdai kažkuo primena filmą: dūžtantis lėktuvas, užsiliepsnojęs pilotas, smingantis žemyn į dykumos smėlį; Kipas, lipantis virve ir leidžiantis vieną po kitos signalines raketas, kad jų šviesioje įžvelgtų freskas su karaliumi Saliamonu ir Sabos karaliene; Hana, grojanti pianinu užminuotame kambaryje; pasakojimai apie dykumą, lėtai slenkantis laikas viloje, anglo ligonio dienoraštis.
Filmą „Anglas ligonis“ 1996-aisiais režisavo Anthony Minghella, pagrindinius vaidmenis atliko Ralphas Fiennesas, Juliette Binoche, Willemas Dafoe, Kristin Scott Thomas ir Naveenas Andrewsas. Karavadžą vaidinęs aktorius Willemas Dafoe filmavimo aikštelėje susipažino su Michaeliu Ondaatje. Vėliau jie susitiko Niujorke ir aptarė knygą bei jos virsmą filmu.
– Pradėkime nuo „Anglo ligonio“ ekranizacijos. Kodėl nenorėjote rašyti filmo scenarijaus?
– Šešerius metus rašiau knygą – dvejus iš jų praleidau kurdamas tokią struktūrą, kokios norėjau. Taigi nenorėjau vėl viską keisti, griauti tai, kas sukurta, ir perkelti pabaigą į pradžią... Niekaip nebūčiau galėjęs išlikti objektyvus ir nuspręsti, ką reikia išmesti, o ką palikti.
– Bet kūrėjai vis tiek įtraukė jus į scenarijaus kūrimo procesą?
– Taip, Anthony Minghella, Saulas Zaentzas ir aš susitikdavome, kai būdavo parašomas naujas scenarijaus variantas. Mes išties šauniai padirbėjome. Scenarijus buvo kitoks, jis neatkartojo knygos. Visi dirbome prie kažko naujo, tad šis projektas mane savaip jaudino.
– Į „Anglą ligonį“ žmonės reaguoja labai skirtingai. Vieni negali atsitraukti nuo knygos, kol neperskaito jos nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kitiems pasakojimas atrodo pernelyg tirštas detalių, todėl vienu prisėdimu perskaito tik kokius tris puslapius. Daug žmonių, išgirdę, kad filmuojuosi „Anglo ligonio“ ekranizacijoje, sakydavo: „Man patiko ši knyga!“ Tada mane apimdavo slegiantis jausmas, kad filme jie neišvys knygos, jis nebus panašus į knygą. Jie pamatys tai, kas išaugo iš knygos.
– Sutinku, filmas smarkiai skiriasi nuo knygos, galima sakyti, jis turi savo DNR. Beje, aš pats esu sukūręs keletą dokumentinių filmų, man labai patiko juos montuoti. Žinote, tą 24 kadrų per sekundę fenomeną, kai gali iškirpti septintą kadrą arba dvidešimt pirmą... Mėgavausi mikroskopinio tikslumo reikalaujančiu darbu...
– Kuo tai skiriasi nuo kūrybos? Ypač poezijos?
– Tą patį darau ir kurdamas poeziją (beje, eilėraščius pradėjau rašyti dar prieš romanus), ir redaguodamas romaną. Dirbu kaip apsėstas – trinu sakinius vienoje vietoje ir perkėliu juos į kitą, kad tekstas taptų įtaigesnis.
– Į ką paprastai atkreipiate dėmesį užbaigęs kūrinį? Kaip išvis nusprendžiate, kad laikas baigti? Jūsų romanus skaičiau dar prieš susipažindamas su Jūsų poezija, bet paskaitęs eilių, negalėjau atsistebėti jų preciziškumu. Kai kalbate apie romano redagavimą, net nepajėgiu įsivaizduoti, ką tai reiškia...
– Redagavimo procesas man labai svarbus. Kai parašau knygos siužetą – o tai užtrunka maždaug ketverius–penkerius metus – imuosi viską dėlioti į savo vietas. Knygą baigiu nebūtinai taip, kaip iš pradžių ketinau. Redagavimo stadijoje tarsi nuskutu pasakojimą, tada išryškėja siužetinės linijos. Vis klausiu savęs: ką dar galiu išmesti nesugadindamas istorijos? Redaguodamas turiu polinkį išmesti vis daugiau ir daugiau teksto. Tad dažnai pirmą skyrių parašau paskutinį, juk būtent nuo jo prasideda istorija.
– Kaip redaguojant keičiasi tekstas? Ypač toks kaip „Anglo ligonio“, kur tiek daug pasakotojų? Ar įsimylite savo personažus? O gal išmokote matyti tik bendrą vaizdą?
– Einu ten, kur mane veda istorija. Viską išbandau, tikrinu, stumdau – neprisirišu prie išraiškos priemonių ir pirminės teksto struktūros. Tam tikra prasme, Anthony Minghella ir Walteris Marchas tą patį darė paskutiniame filmo kūrimo etape, keisdami scenas ir kurdami kažką kita. Tai panašu į koliažo kūrimą.
– Kaip pradedate rašyti – nuo kelių dar nesusiformavusių idėjų ar vaizdinių?
– Nebūna nesusiformavusių idėjų. Paprastai tai būna kokia nors vizija.
– Ši knyga man tapo atradimu. Kai filmavome sceną kambaryje su Kipu, Hana, anglu ligoniu ir mano personažu Karavadžu, pagalvojau: kokią nuostabią istoriją kuria šie žmonės! Tai ypatingas pasaulis.
– Ši istorija išties nepaprasta – dalis manęs norėjo, kad „Anglo ligonio“ ekranizacija būtų ilgas devynių valandų TV filmas, kurį sudarytų trisdešimt metų trūkusi Karavadžo istoriją, dvidešimt metų – Hanos istorija, o paskui jie susitiktų tame kambary. Pirmas dalykas, kurį parašiau, – kaip Karavadžas tamsiame kambary vagia savo paties nuotrauką. O dar buvo Hana ir anglas ligonis – bet tuo metu nežinojau, kaip šią trijulę susieti.
– Kaip atsirado Hana?
– Hana buvo vienos iš ankstesnių mano knygų – romano „In the Skin of a Lion“– veikėja. Bet „Anglo ligonio“ slaugė atsirado dar prieš man suvokiant, kad ji yra toji Hana. Nemėgstu rašyti apie tuos pačius veikėjus, bet Hana man pasirodė kitokia – tarsi ji būtų naujas personažas.
– Nuskambės akademiškai, bet, kaip manote, ar rašymas – skaitymo tąsa? Kodėl nusprendėte rašyti? Ar troškimą rašyti sąlygojo perskaitytos knygos?
– Rašau, nes nuo paauglystės skaitau knygas kaip išprotėjęs. Nors esu tikras, kad didžiuma paauglystėje skaitytų knygų buvo šlamštas.
– Ar galima sakyti, kad pirmieji Jūsų tekstai buvo skaitytų knygų pamėgdžiojimas?
– Ne, rašymu užsikrėčiau pradėjęs studijuoti universitete poeziją. Buvau ką tik atvykęs į Kanadą, gyvenau vienas, tai buvo naujo gyvenimo pradžia. Paskaitęs Roberto Browningo kūrybos, ėmiau rašyti draminius monologus. Taip ir prasidėjo. Mano pirmieji tekstai nebuvo susiję su tuo, ką skaičiau, tie rimtieji skaitiniai, padarę įtaką, pasirodė vėliau. Suprantama, skaitymas ir rašymas glaudžiai susiję, bet aš, pavyzdžiui, nežinau, kaip tas ryšys veikia jus.
– Ar pradėjęs rašyti galvojote, kad būtent tuo ir užsiimsite visą gyvenimą?
– Ne, tai buvo labai asmeniška, rašiau slapta. Niekam nesakiau, kad esu rašytojas. Prireikė daug laiko, kol pats įsisąmoninau. Kūriau tekstus ir publikavau juos nedideliuose literatūriniuose žurnaluose, galėjau susimauti, bet niekas to nebūtų pastebėjęs.
– Žaviuosi rašytojais, kurie ir pelnę milžinišką šlovę literatūros pasaulyje sugeba toliau rašyti geras knygas.
– Mano atveju sėkmės viesulas įsisuko po knygos „The Collected Works of Billy the Kid“. Už ją gavau Kanados premiją, – tada viskas ir prasidėjo. Paskui parašiau romaną „Coming Through Slaughter“, ir jis atnešė man šlovę. Ta šlovė nebuvo milžiniška, bet pakankama. Svarbiausia neprarasti galvos. Reikia tiesiog rašyti ir pamiršti, kad esi parašęs kitų knygų. Nemanau, kad ilgainiui rašyti pasidaro lengviau – priešingai, kuo toliau, tuo sunkiau.
 |
| Leidyklos nuotr./Knygos viršelis |
– Niekada nežiūriu filmo baigęs jame filmuotis. Pamatau jį tik tada, kai jis pristatomas žiniasklaidai. Galiu apie jį pakalbėti, bet nematau prasmės prie jo grįžti. Labiausiai dėl to, kad nebenoriu į tai gilintis. Kai reikėjo, suvaidinau, ir dabar nieko negaliu pakeisti. Juk svarbiausia – rezultatas, kurį išvysta žiūrovai, o visa kita telieka paslapty.
– Paskutinėje redagavimo stadijoje aš irgi atsiriboju nuo savęs. Į viską stengiuosi žiūrėti nešališkai ir kuo greičiau sutvarkyti reikiamas scenas. Tuo metu viską lemia laikas, meistriškumas ir „nušvitimo“ elementas. Taip pat tvarkau skyrybą, skirstau tekstą į pastraipas. Labiau nerimauju, kad kas nors parašyta miglotai arba kad reikia ką nors išmesti. O dar esama knygų sąsajų. Pavyzdžiui, romane „In the Skin of a Lion“ yra scena, kur miršta veikėjas, vardu Ambrozas. Ji užima tik pusę pastraipos, bet joje slypi „Anglo ligonio“ siužeto užuomazga. Visai neseniai supratau, kad kiekvienoje knygoje bandau perrašyti tai, kam skyriau per mažai dėmesio ankstesnėje.
Kai rašiau „Anglą ligonį“, įdomiausia man buvo stebėti, kaip vystosi ligonio personažas. Iš pradžių net nežinojau, ar jis man patinka. Nežinojau, kas jis – teigiamas ar neigiamas personažas. Maždaug po trejų metų pagaliau radau būdą jį prakalbinti ir jis įgijo savitą balsą. Vaidindamas Jūs patiriate tą patį, ką aš rašydamas – jūs juk irgi ne iškart viską sužinote apie savo personažą. Tiesiog koks nors žodis ar judesys atskleidžia jo esmę.
– Ar rašydamas knygą renkate medžiagą?
– Taip. Gyvenu keistą gyvenimą: darbą pradedu keliaudamas į vieną epochą, vietą ar istorinį momentą, o dienai baigiantis grįžtu į kitą. Tai truputį šizofreniška, bet taip vyksta nuolatos. Dažnai pats nežinau, ką bandau padaryti. Viskas paaiškėja tik baigiant knygą.
Jūs vaidinate ir kine, ir teatre, kaip manote, ar įmanoma paralelė tarp vaidybos teatre ir kine ir mano meilės poezijai ir prozai?
– Vaidyba kine garantuoja didesnį viešumą, o teatras turi kitokių privalumų. Teatro ir kino vieta visuomenėje labai skiriasi. Vienur daugiau vienatvės, kitur daugiau garbinimo. Darbas teatre labai skiriasi nuo darbo kino pramonėje. Nors iš esmės darai tą patį, filmavimas nuolat stabdomas, vaidyba labiau fragmentiška. O teatre laikas skaičiuojamas kitaip.
– Willemai, Jums turbūt patinka vaidinti teatre? Man rodos, teatras neleidžia prarasti sveiko proto...
– Vaidinti teatre pradėjau anksčiau nei filmuose. Filmuojant mano balsas nedaug lemia, nes čia tenka dirbti su daugybe žmonių ir dažnai aš jų net nepažįstu. Man patinka filmuotis, bet dėl to, kad vaidinu teatre, jaučiuosi taip, tarsi būčiau už tos kino sistemos ribų. Nežinau, į gera tai ar į bloga, bet suvokiu, kad taip apgaudinėju abu pasaulius. Reikėtų apsispręsti. Dažnai žmonės man pavydi, kad galiu vaidinti ir ten, ir ten. Keista, bet iš tikrųjų tokį pasirinkimą lydi vienatvė, todėl jaučiuosi kaip žmogus be gimtinės. Kine galiu vaidinti tik todėl, kad teatro trupė leidžia man kartais išeiti, o paskui grįžti. Ir tai gerai, nes tokiu būdu man pavyksta išsaugoti natūralią pusiausvyrą. Kai filmuojuosi, ilgainiui pasiilgstu kitokios patirties, teatrui būdingos vaidybos, ir atvirkščiai, vaidindamas teatre pasiilgstu kino. Bet grįžkime prie „Anglo ligonio“. Jūsų knyga sulaukė milžiniškos sėkmės. Ar paskui jautėte skaitytojų spaudimą? Pavyzdžiui, ar esate sutikęs žmonių, sakančių: „ Michaelai, kada pasirodys tavo nauja knyga? Mes nekantraujame. Mums labai patiko tavo paskutinioji knyga. Paskubėk! Kas atsitiko?“
– O taip, sutinku daug tokių žmonių. Knygų versle yra rašytojų, kurie pabaigia knygą ir kitą savaitgalį jau pradeda kitą. O mane kiekviena knyga išsekina, todėl turiu padaryti pertrauką ir „pakeisti žodyną“. Aš net žaviuosi rašytojais, kuriems naujai knygai parašyti prireikdavo septyniolikos metų...
– Filmas gerokai skiriasi nuo jūsų knygos. Kaip reaguojate į veikėjų transformaciją? Rašydamas knygą suteikiate veikėjui tam tikrą charakterį, „matote“ jo veidą. Bet štai ateina aktorius – ir veikėjo veidas visiškai pasikeičia. Ar greit su tuo susitaikote, pamirštate senąjį veikėjo profilį?
– Rašydamas nekuriu veikėjų veidų. Aš pats „įsikuriu“ veikėjų galvose, bet nežinau, kaip atrodo Hana ar Karavadžas.
– Rašyti pradedate nuo pagrindinės idėjos ar vizijos, bet kiekvienai knygai renkate medžiagą. Kaip tokio pobūdžio tyrimai veikia vaizduotę ir kur jie nuveda?
– Skirdamas per daug dėmesio medžiagos paieškoms gali lengvai joje paskęsti. Pavyzdžiui, gali įvaryti save į kampą nusprendęs sužinoti viską apie 1926 metus. O gali atsitikti taip, kad autobuse išgirsi istoriją ir jos užteks 50 knygos puslapių. Sunku nuspręsti, kas gerai, o kas blogai. Todėl mano tyrimai yra gana atsitiktiniai.
– Ar nuvykstate kur nors, pajutęs poreikį ten apsilankyti? Ar kyla minčių apsilankyti, pavyzdžiui, Šiaurės Afrikoje? O gal tiesiog išsitraukiate gerą atlasą ir surandate reikiamus pavadinimus?
– Taip.
– Kartais pagalvoju apie žinomą vokiečių rašytoją, rašiusį knygas apie Laukinius vakarus. Jis niekada ten nesilankė, bet daugybė vokiečių berniukų užaugo skaitydami jo knygas. Jo knygose siaubingai daug detalių ir visą reikiamą informaciją, kaip suprantu, jis susirinko iš kitų knygų. Ir sudėjo į savo knygas.
O dar yra vadinamieji spagečių vesternai, režisuoti Sergio Leone’s. Rašydamas romaną „Coming Through Slaughter“ negalėjau niekur vykti, buvau įstrigęs Londone, Ontarijo provincijoje. Taigi siuntinėjau laiškus į bibliotekų archyvus. Dažnai renkant medžiagą to, ką tu nori rasti, tiesiog neįmanoma rasti. Pavyzdžiui, negali rasti reikiamos nuotraukos ar reikiamo žmogaus. Tada juos imi ir sugalvoji. Dažnai geriausios idėjos kyla spoksant į plytų sieną.
Rašydamas „Anglą ligonį“ nuėjau į Karališkąją geografų draugiją, bet užtrukau ten neilgai – tik keletą popiečių. Beje, jie nebuvo nusiteikę draugiškai, klausdavo manęs: „Ko būtent Jūs norite?“, o aš nežinojau, ko noriu. Po kurio laiko grįžau pas juos ir pasakiau, kad noriu sužinoti, kas vyko Sacharos dykumoje 1935 m. Tada jie mane įsileido. O kai jau atsidūriau ten, galėjau pasidomėti ir kitkuo. Iš tikrųjų aš visai nenorėjau sužinoti visko apie dykumą. Man tiesiog reikėjo erdvės vaizduotei, literatūrinei choreografijai. Panašiai apribojau informacijos paieškas apie bombų nukenksminimą iki 1941 m. Įsivaizduojate, tuo laiku buvo naudojami plaktukai ir virvės! Rašydamas kartu ir mokaisi – tai geriausia kūrybinio proceso dalis. Pavyzdžiui, rašydamas apie tilto statybą, skaitai, kaip tas tiltas buvo statomas, kiek jam reikėjo medžio ir cemento.
– Ar prisimenate, kaip kilo idėja apie lėktuvo katastrofą?
– Per Antrąjį pasaulinį karą skulptorius Josephas Beuysas patyrė lėktuvo katastrofą. Nors tai įvyko ne dykumoje, o gerokai šiauriau, šis vaizdinys įsitvirtino mano galvoje. Ir to pakako. Man nereikėjo žinoti nieko daugiau. O, pavyzdžiui, žiniuonio linija... Tiesiog pritaikiau tai, ką buvau matęs Kaire, kur lankiausi 1978 m. Imi ir ištrauki prieš daugybę metų matytą judesį ar vaizdą, pasineri į tam tikrą būseną ir iš pasąmonės išnyra užfiksuoti vaizdai. Jei nori, kad tokie dalykai iškiltų, turi rašyti toliau.
– O kaip knygoje atsirado Herodoto „Istorija“?
– Buvau skaitęs keletą jo veikalo ištraukų. O paskui vieno dykumos tyrinėtojo dienoraštyje radau užuominą į Herodotą: „Buvau atsakingas už ekspedicijos biblioteką. Tiesa, mūsų biblioteką sudarė tik viena knyga – Herodoto „Istorija“. Pagalvojau, kad tai nuostabu, juk Herodotas buvo istorikas ir rašė apie tas vietas, kuriose po daugybės šimtmečių lankėsi ir šie tyrinėtojai. Tik pagalvokit, kaip susiliečia šių laikų ir senovės istorija! Šiems tyrinėtojams ketvirtajame dešimtmetyje laikas tarsi negaliojo. Man patinka, kad jie stebėjo, kaip formuojasi smėlio kopos, patinka žmonės, apsėsti troškimo gilintis į istoriją. Anuomet vis pagalvodavau apie tokius kūrėjus kaip Charlesas Olsonas ir Robertas Creeley. Creeley griežtumas, trapumas ir žaviai puoselėjimas lyrizmas man buvo tikras įkvėpimo šaltinis kuriant ligonio – Almasio – portretą. Tai buvo nuostabi, herojiška era, nors tada, XX amžiuje, vis labiau stiprėjant verteiviškumui ir godumui, tiriamosios ekspedicijos buvo ignoruojamos. Bet grįžkime prie Herodoto, jo knygoje daug kas grindžiama gandais, bet jis puikiai jautė, kas svarbu istorijai. Išgirdęs pasakojimą dykumoje, Herodotas jį užrašydavo. Man patinka mintis, kad skaitydami mano romaną skaitytojai kartu skaitys ir kitas knygas.
– O „Rebeka“ ir Almasis?
– Panašiai romane atsirado ir „Rebekos“ kodas. Pirmąkart apie Almasį išgirdau iš savo draugo tėvų, per karą gyvenusių Kaire. Rommelis pasiuntė šnipą į Kairą, kad šis perduotų informaciją vokiečiams. Pranešimus jis kodavo pasinaudodamas Daphne’s du Maurier romanu „Rebeka“. Galiausiai britai sučiupo šnipą – prie to prisidėjo ir mano draugo tėvai. Paklausiau jų apie tai. Be to, vienoje negrožinėje knygoje, nagrinėjančioje šią istoriją, radau pasakojamą, kaip šnipas pateko į Kairą. Pasirodo, jį per dykumą pervedė tyrinėtojas Almasis. Tada Almasis man pasirodė kur kas įdomesnė asmenybė nei šnipas. Kai juo susidomėjau, man atsivėrė visas tyrinėtojų pasaulis, jų požiūris. Karališkosios geografų draugijos šaltiniai buvo naudingi net ne dėl informacijos, o dėlto, kad pažinau tyrinėtojų rašymo manierą: jų tekstai parašyti paprasta kalba, autoriai neaukština savęs, nesimuša į krūtinę, nerašo apie nuostabius saulėlydžius ar muses. Jokių skundų, jokių pagyrų. Tiesiog nupasakoja kelią iš vienos vietos į kitą. Pavyzdžiui; „Tiek kilometrų... Ten yra šulinys.“ Toks lakoniškas ir Roberto Creeley stilius. Į knygą sudėjau daugybę tokių fragmentų, surinktų ir užrašytų per penkerius metus. Vieniems skaitytojams bus įdomu, kaip braižomi žemėlapiai, kitiems – kaip nukenksminamos minos, trečius sudomins veikėjų santykiai. Rašydamas nuolat mokaisi ir niekada nesi tikras, ar tie fragmentai sukibs, ar susijungs į visumą.
