Knygos herojė – jauna moteris, besiilginti šalies, kurioje niekada negyveno. Ji atvyksta į Farerų salas, kad geriau pažintų savo giminės istoriją ir save pačią, nes Danijoje yra netikra danė (pusiau farerietė), o Farerų salose – netikra farerietė, „net nemoka ištarti savo vardo“. Pasakojimas apima tris šeimos kartas, nuo močiutės, kuri pirmoji emigravo į Daniją, iki pasakotojos, antros kartos imigrantų vaiko. Visa knyga persmelkta nostalgijos ir melancholijos, kurios niekas negali numalšinti. Veikėja ilgisi namų, kuriuose niekada negyveno, bet apie kuriuos nuolat pasakodavo šeima.
Siri Ranva Hjelm Jacobsen (gim. 1980) – fareriečių kilmės danų rašytoja ir vertėja, gyvenanti Kopenhagoje. 2016 m. debiutavo su romanu „Sala“ (Ø), kuris buvo išverstas į keletą kalbų ir apdovanotas tarptautine „MarEtica“ premija.
Spalio 25 d. rašytoja svečiuosis literatūros festivalyje „Open Books“. Iki susitikimo siūlome paskaityti knygos ištrauką.
Siri Ranva Hjelm Jacobsen „Sala“ (Aukso žuvys, 2025)
Ištrauka
Ajolija
Susikrovėm daiktus ir palikom Gasadalurą. Ketinome praleisti porą dienų Torshaune, tada grįžti keltu į Sudurojų. Aš užmerkiau akis keliui staigiai sukant prieš pat tunelį. Galvojau apie kryželius, kurių pristatyta pakelėje. Suglebusias gėles. Suknežintus kelio atitvarus. Kartais vidury kelio guli būrys avių. Jos iššoka iš rūko. Nėra jokių kelio ženklų, jokių „Atsargiai! Šokinėjančios avys!“.
Nekantriai laukiau tetulės Anos namuose keptos ruginės duonos ir švelniai žydro jos šaldytuvo, burzgiančio kaip „Jaguaras“.
Tetulės Anos namas buvo Torshauno širdis. Vidury to namo sėdėjo pati Ana, pusiau legendų veikėja, pusiau bibliotekininkė, kreidos baltumo plaukais, gražia lieso pieno spalvos oda ir neišsemiamomis žiniomis apie salų istoriją. Ji gebėjo papasakoti apie jūrų plėšikus, atplaukusius iš paties Alžyro, iš pačios Turkijos, ir apie mažus geltonakius keltus, kuriuos atsigabeno čia įsikūrę pirmieji vikingai. Pas tetulę Aną vienas juokas būti tarantulo vaiku.
Po tunelio kelias leidosi pro žolėtus Bjouro stogus, švino spalvos paplūdimį ir Tindholmuro panoramą. Dantyta tos salos nugara it drakono kyšojo tarp debesų. Kadaise ten niekas negyveno. Žmonės manė, kad sala prakeikta, ji buvo palikta vandeniui graužti. Dabar, regis, stovi keli vasarnamiai.
Kelias driekėsi palei Siorvago fjordą, paplūdimį, vandens plokštę, kurios gale stūksojo Mikineso sala, paskui kilo aukštyn ir perkirpo kaimą. Važiavome pro aukštą bažnyčios pagrindą, juodai nudažytą medieną, kapus, kur po žeme glūdėjo mano DNR. Ir toliau, pro tą baltą namą pievoje, už miestelio ribos, nuo paskutinio mūsų apsilankymo tylutėliai pasislinkusios.
Baltajame name gyvenome vieną vasarą. Drauge su omma ir abbiu. Man buvo šešeri, gal septyneri.
Pro palėpės langą matėsi kaimas ir fjordas. Prisiminiau pojūtį, kad Mikinesas sumirksėjus kaskart prisėlina arčiau.
Tą vasarą nešiojau vilnonį megztinį lyg tautinius rūbus. Apačioje prie upokšnio lakstydami žaidė keli vyresni vaikai. Jie leido man prisijungti. Papasakojau, kad mano giminei priklauso visi namai. Jie kalbėjo su manimi daniškai, o aš supratau, kad šneku farerietiškai. Dusinau karštos, keptos kraujinės dešros skilteles kalnu cukraus pudros. Mačiau, kaip sutemos užgesina pievoje gėlių žiedus. Buvau per maža, kad suprasčiau, jog elgiamės kaip turistai.
Pakeliui tarp Siorvaguro ir Torshauno kerti Mjorkadalurą. Rūko slėnį. Jam perlaužus kelią pradingo saulė. Įsikišau ausines.
It’s still early in the morning, dainavo Björk.
Dramblio pilkumo debesys sūkuriavo tarp slėnio šlaitų, sunkiasvoris šviesų šou, šešėlių ir dar tamsesnių šešėlių centrifuga.
Aukštai ant kalno stovi sena karinė bazė, amerikiečių, dabar perleista kalėjimų tarnybai. Šiandien ten veikia areštinė, dvylika vietų sulaikytiems asmenims. Ilgesnės bausmės atliekamos Danijoje.
Žudikas, ne taip seniai ten sėdėjęs ir laukęs nuosprendžio, buvo pirmas per dvidešimt trejus metus. Nežinau, kur sėdi dabar. Herstedvesteryje. Vridslioselilyje. Staiga supratau, kad Farerų salos – gal vienintelė šalis pasaulyje, neturinti normalaus kalėjimo. Nuo tos minties užplūdo pasididžiavimas, paskui gėda.
– O kaip nepilnamečių kolonijos, griežtojo režimo internatai ir panašiai, ką žmonės čia daro?
Nei Tarantulas, nei mama tvirtai nežinojo. Aš užsispyriau. Jei paauglius išsiunčia iš jų šalies pas mus ir uždaro. Turėjau omeny: jei mama privalo įsigyti lėktuvo bilietą už kelis tūkstančius kronų kiekvieną kartą, kai nori apkabinti savo šešiolikmetį ir atvežti partiją švarių apatinių, ar mes neturėtume to bent jau žinoti? Va tokių dalykų? Vykstančių po Danijos karūna?
Mama nemanė, kad fareriečių jaunimas labai linkęs nusikalsti.
Tarantulas manė, kad jie varto avis. Tada mama pasakė, kad Farerų salose jaunimui pilna galimybių nusikalsti, jei jau taip nori. Aš pasidaviau. Debesys liko pakibę virš slėnio.
Išvažiavome į šviesą.
Tetulė Ana paveldėjo Torshauno širdį iš savo mamos. Susivokiau, kad Anos mama – tai mamos tėčio sesė Ingrūna. Aš net to nežinojau. Tai pakeitė namą. Gulėjau svečių kambaryje šviesią naktį žvelgdama pro užuolaidas.
Nusiminiau, kad padariau Ingrūną tokią šiurkščią ir panašią į kaštoną, juk tetulė Ana buvo tikras švelnumo įsikūnijimas ir turėjo švelnias, dailias rankas.
Bet tokia ji jau buvo, ta Ingrūna. Negalėjau jos pakeisti. Kaštonų su įsmeigtais degtukais ir girtuoklės pilvo vaizdas prilipo. Tų didelių plaštakų.
Kad nuraminčiau sudrumstus vandenis, rodžiau begalinį švelnumą viskam tame name. Laiptais lipau pirštų galais. Atsargiai šmurkšteldavau, kiekvieną šakutę, kiekvieną niekutį liečiau lyg trapiausią stiklą.
Sėdėjom virtuvėje. Prie švelniai žydro šaldytuvo prilipdyta kabėjo atvirutė su palmėm ir oranžiniu paplūdimio skėčiu. Tarantulas gėrė tamsų farerietišką alų. Ėjo vakaras. Saulė buvo baltas keturkampis ant užuolaidų.
Tetulė Ana išmatavo mano rankas, tada ėmėsi megzti. Įkvėpiau rudų, truputį riebaluotų siūlų kvapo. Tetulė Ana mezgė farerietiškai. Siūlas ant dešinio smiliaus, akys vertikaliai slydo nuo vieno virbalo prie kito, toks miklus judesys, šiūūū, šiūūū, šiūūū, neplakant alkūne. Skirtumas persirito per visą mezgantį kūną.
– Žiūrėk, – pasakė mama. – Ana mezga farerietiškai.
Tai omma nusprendė, kad mamos gyvenime viskas turi vykti danų kalba, net mezgimas. Ji išmoko daniško metodo ir perdavė jį mamai. Taip mezgantis mamos kūnas sudanėjo, taip sudanėjo mano mezgantis kūnas, mes asimiliavomės per rankdarbius.
Bet paskui, su laiku, kai visos išmoko, omma atsitraukė už savo šiūūū šiūūū šiūūū sienos ir toliau mezgė, kaip visada mezgusi.
Tai nutiko vieną popietę televizoriaus kambaryje, Name laukų vidury:
pro pravirą langą sklido abbio žoliapjovės garsas, žolės aromatas. Omma sėdėjo viename iš tų rudų aksominių fotelių. Aš, krūva susimazgiusių siūlų, – kitame. Savaitgaliai, kai mane prižiūrėdavo seneliai, eidavo šitaip. His & hers.
Bruk laukėsi kūdikio ir barėsi su Ridžu.
Aš nusikeikiau. Pamečiau pusę akių. Omma padėjo mezginį į skreitą ir ištiesė rankas prie manojo. Jos išsitiesiančių pirštų artumas. Akys prilipusios prie ekrano ir nušlifuoto Ridžo žandikaulio. Vos suėmusios mano žaliuosius siūlus, rankos persimetė į danų. Tai įvyko visiškai automatiškai, aš mačiau. Ommos rankos nerangiai kalbėjo svetima kalba, mano kalba, vienintele, kurią mokėjau. Virbalai bjauriai skimbčiojo vienas į kitą.
Paskui nebenorėjau megzti ir žiūrėti „Žavių ir drąsių“. Mano gražusis žalias mezginys pradingo siūlų krepšyje, žuvęs nuo skirtingų durtinių žaizdų, kol omma buvo išėjusi užplikyti arbatos.
Dabar buvau pikta dvasia, dabar nenorėjau saldžios „Lipton“ su pienu, dabar slankiojau be tikslo po namą, apraizgyta žalių siūlų. Judėjau tarp tamsių dėmių svetainėje – dulkėta kambarių tamsa, pakimbanti virš baldų, lauke pūpsant saulei. Buvau pabaisa plyšyje tarp fotelio ir sienos. Sėdėjau ten susirietusi ir siurbiau į save šešėlius lyg jūros vandenį, nurydavau juos. Pasiruošusi išspjauti ant atsitiktinių jūreivių.
Abbis iš terasos parsinešė šviesą.
Jo delnai skleidė aštrų kvapą, laiškinių česnakų žiedų ir šiltnamio drėgmės. Jį visada lydėdavo žemės aromatas, sunkus ir sausas, lyg nešiotųsi kažkokią vietą.
Abbis pamatė mane oloje. Aš dvejodama sušnypščiau. Tada jis atsinešė knygą, pamojo ja ir prikaustė mane.
Puikusis tetulės Anos šaldytuvo variklis ir jos ritmiškas šiūūū, šiūūū, šiūūū plaukė į svetainę, ten jis prisėdęs atsivertė Morteno
Pontoppidano Odisėjos atpasakojimą.
Kai abbis skaitydavo garsiai, iš tiesų pasigirsdavo beprotiškai drovus dialogas. Tarp eilučių sklido namų ilgesys. Aš sekdavau tekstą pirštu.
Skyrius, kurį skaitėme, pasakojo apie Vėjų karaliaus salą, kur nudreifavo Odisėjo laivas ir kur jis praleido visą mėnesį. Ta sala, abbis nuleido knygą ir pakėlė rankas, parodė man plačiai nusidriekusį mėlį, tada – varinę sieną, šaunančią iš jūros dugno ir riaumojančią savo raudoniu, – sala buvo pririšta prie tos sienos. Tai būtina, paaiškino jis, antraip ji būtų nuplaukusi ir pradingusi jūroje.
O iš kur ji atkeliavo? – paklausiau aš.
Nemiegojau Torshauno širdyje, negalėjau užmigti.
Naktis buvo spindinti ir tyli. Namas kaštoniškai spaudė man rankas ir kojas. Aš išdaviau jį.
Vaikštinėjau nuožulniomis gatvelėmis. Kaip eilinę naktį provincijoje, miestelis tebuvo dekoracija tam, ką nešiojiesi galvoje, nupieštas ant kartono, dvimatis, drobė, kurioje išsitaškiau aš pati.
Vidarlundine, miesto parke šalia meno muziejaus, atsisėdau prie kare pražuvusio, ant akmeninio inkaro stovinčio jūreivio statulos. Jis žvelgė man virš galvos. Žvirbliai žiopsojo iš prakaulių medžių. Mano įsivaizdavimas, kad galėčiau nukeliauti į pradinį savo pačios tašką, grįžti pas savo kraują, atrodė durnas.
Kol buvome apsistoję Torshaune, mano kūnas menkai, bet pastebimai pasikeitė. Pakito plaukų struktūra – jie suminkštėjo ir išsitiesino. Oras taip išprausė melanino grūdelius iš odos ląstelių, kad tos ėmė švytėti. Miego trūkumas irgi atliko savo darbą. Svirduliavau po bespalvę naktįkaip kokia blausiai švytinti mėgėja genealogė.
Ankstų rytą iš parko nusigavau prie senų namų žolėtais stogais Tinganese, raudonų kaip ledinukai, įsitaisiusių ant sausumos liežuvio. Pagalvotum, kad čia Danijos etnografijos muziejaus Šiaurės Atlanto filialas. Tada gal ateitų mintis, kad čia ministerijos, tingas.
Jaučiau kūne nerimą, veriantį skausmą. Susiriečiau ant suoliuko, atsukusi nugarą Lagtingui, veidu į jūrą. Prieš akis vėl išniro Ajolija, Vėjų karaliaus sala.
Tai abbis mane pamokė kolekcionuoti plaukiojančias salas. Vėjų karaliaus sala, apie kurią pasakoja Homeras, buvo mano pirmoji. Turbūt Europos literatūroje ir nerasi ankstyvesnio plaukiojančios salos aprašymo, bet paskui jų pasipylė. Mano kolekcija lipa per kraštus.
Plaukiojančios salos gali būti pastatytos žmonių, pavyzdžiui, urų viksvų ryšulių salos Titikakos ežere, plaukiojantys namai, arba susiformuoja natūraliai didelėse upėse ir srovė nuneša jas į jūrą, kartais jose auga medžiai, gausu gyvūnijos. Buvo sala, kurioje su airių vienuoliais išsilaipino šventasis Brendanas ir kuri pasirodė besanti banginis. Buvo salos, kurias ištraukė škotų keliautojai gerdami, nes juos kamavo sausumos troškulys, – žėrinčios rūko pataluose. Kinų mitologijoje sklandančios rojaus salos ir plaukiojančios keltų salos, kuriose gyvena šešėliai. Visur ir visais laikais žmonės svajojo apie plaukiojančias salas, rasdavo jas, statydavo; istorija knibžda geologinės migracijos pavyzdžių – mitologinių, literatūrinių, technologinių. Visa flotilė. Dabar mačiau ją su Ajolija priešaky.
Žinojau, kad areolė, tamsraudonis plotelis apie krūties spenelį, reiškia „atvira vieta“. Miglota sąsaja tarp dviejų pamatinių žmogaus poreikių, kurią sufleruoja šis žodis, guodė mane.
Iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė
