Kultūros bendruomenės susitelkimas. Tiems, kas įsivaizdavo, kad kultūros bendruomenė sureaguos vangiai, susitaikys su tuo, jog tapo koalicinių mainų auka, kaip mažiausiai vertinga atiduota „Nemuno aušrai“, turbūt šokas buvo jos susitelkimas – tiek protesto akcija, tiek vėliau pasipylę Gitano Nausėdos globos atsisakymai, įspėjamojo streiko planavimas. Tiesą sakant, naivūs buvo tie, kas tikėjosi, kad kultūros bendruomenė bus pasyvi. Būtent kultūros lauke yra itin daug idealizmo, vertybinio savo veiklos suvokimo, būtent jai pasipriešinimas tam, kas pakerta jos pagrindinius principus, yra įsišaknijęs DNR.
Apie kultūrinius protestus Lina Mchelkevičė netgi yra parašiusi knygą „Tarsi ruošėmės tikram veiksmui“, kurios pavadinimą pasiskolinau šios publikacijos pavadinimui. Tas tikrasis veiksmas prasidėjo, ir, matant kultūros atstovų ryžtą, jis nesustos, – dėl to valdančioji koalicija gali būti tikra. Tai, kas vyksta dabar, pakerta patį pagrindą, kuo remiasi kultūrinis gyvenimas, ir naujojo kultūros ministro skyrimas, pats visos srities atidavimas „Nemuno aušrai“ kultūros bendruomenei atrodo kaip bandymas sutrypti tai, ką ji tiek metų nuosekliai kūrė.
Neapskaičiavo ir to, kad kultūros bendruomenė, kuri yra labai įvairi, skirtingų pasaulėžiūrų ir krypčių, prasidėjus karui Ukrainoje dar labiau išmoko veikti kartu, surengė ne vieną akciją ukrainiečiams paremti, renka paramas, o ir toje pačioje Vilniaus knygų mugėje, kurioje kitais metais nebebus G.Nausėdos kalbos, irgi buvo spontaniškai organizuojami paramos Ukrainai renginiai. Tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, kultūros bendruomenė aiškiai mato kaip tąsą procesų, vykstančių Europoje, ir tai atrodo kova ne tik už kultūrą, bet ir už valstybingumo pagrindą, kuriai ji pasiryžusi, jei jau koalicija su G.Nausėda įsviedė ją į tokią situaciją.
O ko jau ko, bet ryžto, aktyvumo, kūrybiškumo menininkai turi daug, tad tie, kas tikėjosi lengvos kovos, smarkiai apsiskaičiavo.
Pralaimėtojas Gitanas Nausėda. Visoje šioje situacijoje labiausiai pralaimi visa valstybė, tačiau jeigu kalbėtume apie institucijas, prezidentas G.Nausėda atrodo kaip šachmatų partijos, kurioje pats aktyviai dalyvavo, pralaimėtojas. Panašu, kad tai supranta ir jis pats bei jo aplinka – po protesto paskelbta, kad prezidentas kviečiasi į Prezidentūrą kultūros bendruomenės narius, o prezidento patarėjų tonas pastebimai keičiasi. Protesto metu G.Nausėdos patarėjas Saulius Olencevičius teisėtai besipiktinantiems protestuotojams sakė, kad jie „šūkauja“ ir vylėsi, jog šie „nuleis garą“. Sudėtinga būtų pasirinkti šiai situacijai mažiau tinkamus žodžius. O „Scanoramos“ sprendimas atsisakyti prezidento globos buvo vertinamas su menkai slepiamu grasinimu.
Situacijai įsisiūbuojant, kultūros institucijoms vienai po kitos skelbiant atsiribojimą nuo šios valdžios ir prezidento, penktadienį kitas patarėjas Frederikas Jansonas jau buvo kur nuosaikesnis, pripažinęs, kad „Nemuno aušrai“ ši ministerija nėra tinkama ir, nors neišvengė tam tikrų manipuliacijų kultūros atstovų atsakomybe, jau siūlė net ir konkrečius sprendimus, kaip galbūt šią situaciją galima būtų spręsti. Esminis klausimas, ar ne per vėlai.
Išties, prezidentas praranda labai daug. Vilniaus knygų mugės dalyviai be G.Nausėdos kalbos ištvers, manau, nesunkiai, o štai prezidentas be nuotraukų galerijų, kur jis vaikštinėja tarp leidyklų stendų, bent jau simbolinę savo reikšmę kaip kultūra besirūpinančio šalies vadovo, kuris dar ir knygų kolekcionierius, jis praranda gana smarkiai. Jau nekalbant apie iškilmingus pristatymus, rankų paspaudimus ir apdovanojimų įteikimus. Ir šis procesas, kultūros bendruomenei randant originalius būdus išreikšti savo pasipiktinimą G.Nausėda, kai net jo šuo Grikis, skirtingai nuo savininko, nusipelno savo nuotraukos muziejuje, įsisiūbuos vis smarkiau. Kol kas net sunku įsivaizduoti, kokiais būdais prezidentas galėtų savo įvaizdį pagerinti ir grįžti į kultūros rampų šviesas.
Vyriausybės atsakomybė ir situacijos nesuvokimas. Nors pastarosiomis dienomis pagrindinės kritikos strėlės skrieja Prezidentūros link, visgi reikėtų aiškiai įvardinti tuos, kas labiausiai atsakingas už šią situaciją – socialdemokratai ir premjerė Inga Ruginienė. Tiesą sakant, atrodo, kad premjerė iki šiol taip ir nesuprato, kuo piktinasi kultūros atstovai. Ji kalba apie orias darbo sąlygas ir mažus atlyginimus. Tarsi pakėlus algas bus galima nutildyti burnojančius menininkus. Tuo tarsi patvirtindama dalies socialiniuose tinkluose platinamas klišes apie kultūrininkus kaip „fondų čiulpikus“, „dykaduonius“ ir „išlaikytinius“. Tarsi viską galima išspręsti pinigais, nors būtent jos minimas žodis orumas čia ir yra pamatinis.
Vis minimas rūpestis koalicijos likimu, tarsi tarp valstybės ir koalicijos būtų galima dėti lygybės ženklą ir tarsi „Nemuno aušros“ įtraukimas į koaliciją yra tas neišvengiamas blogis, kuriam tenka ryžtis norint išsaugoti valstybę, sunkiai įtikinamas. Be jokių abejonių, chaosas šiuo laikotarpiu nėra naudingas valstybei, užtrunkantys procesai – taip pat, tačiau politologai jau buvo įvardinę ne vieną galimą išeitį sudarant koaliciją ir be štai tokių pasekmių. Socialdemokratai pasirinko savąjį kelią.
Devalvacija. Tai, kas vyksta dabar, svarbu ir kalbant apie politinę devalvaciją. Jau ir Šarūnas Birutis, kuris buvo nemažai kritikuojamas, dabartinių įvykių kontekste atrodo kaip puikus pasirinkimas. Paskyrus Ignotą Adomavičių, žmogų, kurio ryšiai su kultūra yra tokie menki, kad kone permatomi, dabar jau kyla klausimas, – jei tai yra geriausia, ką pavyko surasti „Nemuno aušrai“, kas bus viceministrai?
Vienoje iš televizijos laidų socialdemokratas Mindaugas Sinkevičius sakė, kad pritraukti žmones, profesionalus, į politiką yra sunku. Galima kelti retorinį klausimą – ar po tokių veiksmų, kai pasirodo, ministru gali tapti kone bet kas, pritraukti profesionalus bus lengviau? Ar taip nesutrypiamas prestižas – juk ministras bent jau teoriškai turėtų būti vienas geriausių savo srities profesionalų? (Taip, pripažįstu, ne vienas ministras ir praeityje kėlė klausimų dėl jo tinkamumo, tačiau šis atvejis visgi išskirtinis).
Kultūros nuvertinimas. Kalbant apie rokiruotes, kurių metu buvo paaukota Kultūros ministerija, vis prasprūsta mintis, kad ši sritis galbūt mažiau pavojinga „Nemuno aušros“ atidavimui nei, tarkime, Energetikos ministerija. Žinoma, liūdna, kad mes išvis kalbame apie tai, kurią gi čia sritį galima paaukoti rizikingai partijai. Tokios ministerijos, sudarant koaliciją, neturėtų būti nei vienos.
O kas išties lieka nepasakoma, tačiau puikiai nujaučiama – tai, kad kultūra ir rūpestis ja yra tik deklaruojamas, tačiau nenuoširdus ir toli nuo prioritetų sąrašo viršaus. Kai kuriems politikams vis dar sunku suprasti, kad būtent kultūra didžiąja dalimi apibrėžia mūsų santykį su valstybe, ji formuoja identitetą, mūsų santykį su istorija. Kas būtume mes kaip visuomenė be savo kultūrinio pagrindo?
Ir tai itin aktualu šiais, karo Ukrainoje, laikais. Mes matome, kaip rusai, užėmę teritorijas, visų pirma taikosi į Ukrainos kultūros paveldą, bando kurti naujus, prorusiškus kultūrinius naratyvus. Puikiai suprasdami, kad keisdami santykį su kultūra, užgrobdami ją, gali paliesti ir žmonių sielas.
Puikiai suprasdami, kad keisdami santykį su kultūra, užgrobdami ją, gali paliesti ir žmonių sielas.
Reikia neužmiršti, kad Kultūros ministerijos įtakoje pas mus – ir žiniasklaida, kova su dezinformacija. Paėmus šias sritis keisti žmonių mąstymą būtų žymiai lengviau. O juk seniai žinoma tiesa, kad kartais karai laimimi dar net neįžengus priešo kariuomenei.
„Nemuno aušros“ triumfas. Jeigu ir galima ieškoti nugalėtojų šioje situacijoje, tai, žinoma, yra „Nemuno aušra“. Remigijus Žemaitaitis įrodė, kad nepaisant savo retorikos, kiršinimų, nepaisant nevienkartinio atsiribojimo nuo jo, jis gali šokdinti Vyriausybę, gauti ministeriją ir net šių protestų metu ciniškai mėtytis frazėmis apie norinčiųjų užimti darbo vietas kultūros institucijose eiles. Tiesa, kol kas nėra įvardintos tos asmenybės.
Jei vienas iš tikslų yra priešinti, skaldyti, poliarizuoti visuomenę, tuomet jam ši partija pavyko puikiai. Beje, galima atkreipti dėmesį ir į tai, kas gi socialiniuose tinkluose palaiko šį atidavimą „Nemuno aušrai“ ir tyčiojasi iš kultūrininkų – nekeista, kad daugybės jų profiliuose rasime ir antiukrainietiškų motyvų.
Be to, net ir bandant kalbėti apie tai, kad koalicija apsisaugojo nuo „svarbesnių“ ministerijų atidavimo „Nemuno aušrai“ neužmirškime, kad ministerijos įtakoje yra ir ta pati žiniasklaida, kuri R.Žemaitaičiui kliūna jau seniai. Nepamirškime, kad artėja ir savivaldų rinkimai, o būtent Kultūros ministerijai pavaldžios gausybė kultūros įstaigų regionuose, į kuriuos labiausiai ir taikosi „Nemuno aušra“.
Kas toliau? F.Jansonas jau užsiminė apie galimą scenarijų. Prezidentas neva gali teikti ministro atšaukimo siūlymą, o kitam ministrui gali būti pasiūlyta eiti dviejų ministrų pareigas. Ir naujojo ministro tada jau bus galima ieškoti „neribotame“ laike.
Pirmadienį prezidentas susitinka su I.Ruginiene, o antradienį su kultūros bendruomene. Tad gali būti, kad būtent tai ir bus bandoma daryti, o prezidentas tokiu būdu siektų atgauti dalį prarastos reputacijos.
Tačiau šiame plane yra keli dideli „bet“. Pirma, su tuo turėtų sutikti pats R.Žemaitaitis. O jam tai gali neatrodyti labai paranku – juk taip tarsi parodytų, kad „sistema“ jį įveikė.
Be to, ministerija ir toliau liktų „Nemuno aušrai“, o kultūros bendruomenė būtent tai įvardino kaip didžiausią problemą. Ir neaišku, kodėl ji dabar turėtų tapti tuo atpirkimo ožiu, kuris turėtų kuopti tai, ką pridirbo koalicija.
Viena aišku, kad kitą savaitę bus naujų protesto formų, sekmadienį laukia ir įspėjamasis streikas, po kurio mūsų kultūros reikalai persikels ir į tarptautinę erdvę.
