„Krikščionybė apie tamsą nieko gero nesako“, – savo knygoje „Išmokti eiti tamsoje“ rašo 62 metų pamokslininkė. Taylor priekaištauja bažnyčioms už skleidžiamą visuotinį „saulės dvasingumą“, kai visas dėmesys skiriamas gyvenimui šviesoje – ne tiek Dievo, kiek fizinėje, dienos. Ji įsitikinusi, kad tikintis žmogus turi atrasti ir „mėnulio dvasingumą“, nes žmogui reikia visko – ir tamsos, ir dieviškos šviesos.
Simboliška, kad Taylor knyga 2014 m. pasirodė Didžiąją savaitę, laukiant Kristaus prisikėlimo. Juk krikščionys šį laiką vadina pačiu tamsiausiu gyvenime. Ar Kristaus tamsos dienos irgi gali turėti teigiamą atspalvį? Daugelis krikščionių tikriausiai atsakytų „taip“. Ir vis dėlto daugelis tų pačių krikščionių kaip įmanydami vengia tamsos savo gyvenime.
Barbarą Brown Taylor kalbina religijotyrininkas Jonathanas Merrittas. Kaip ji supranta tamsą ir kodėl mano, kad krikščionims jos reikia?
Kuo toliau, tuo man aiškiau, kad tamsa yra pilna nematomų lobių, kurių iki šiol negalėjau pastebėti vien dėl to, kad paprasčiausiai bijojau
– Kodėl manote, kad šiuolaikiniai krikščionys neteisingai vertina ir supranta tamsą? Tiek Šventajame Rašte, tiek gyvenime?
– Kai girdi, kaip žmonės kalba apie tamsą, tamsybes, iškart supranti, kad 99 proc. jų tamsą vertina neigiamai. Net nežinau, kodėl taip susiklostė, bet ši mintis nuolat kartojama. Galbūt tai tiesiog sustabarėję, idiomomis virtę posakiai, pasiekę mus dar nuo akmens amžiaus, kai gyvenome urvuose, o galbūt tai žmonių, priklausomų nuo šviesos, požiūris.
Bet nemanau, kad Šventajame Rašte krikščionys ką nors labai neteisingai suprastų. Jame visur, nuo Pradžios knygos iki Apokalipsės, tamsos sąvoka vartojama kaip nežinojimo, neišmanymo, nuodėmės, blogio ir mirties metafora. Bet yra ir tokių epizodų, kuriuose apie tamsą kalbama kiek kitaip. Tai lengva pražiūrėti, nepastebėti.
– Kalbate apie tamsos naudą ir cituojate Izaijo knygą: „Tau atiduosiu paslėptus turtus...“ Regis, išties manote, kad mes kažką neteisingai suprantame?
– Jei kalbėčiau tik apie citatų ir nuorodų sąvadą, sakyčiau, kad viską suprantame puikiai: jeigu ieškosite žodžių „tamsa“, „tamsybė“, pamatysite, kad Šventajam Rašte šios sąvokos vertinamos vienareikšmiškai neigiamai. Bet jūs paieškokite konkrečių pasakojimų, kur minima tamsa – tai jau visai kas kita.
Pradžios knygoje tamsa minima kaip pirminė substancija, egzistuojanti dar prieš Dievui imantis veikti. Išėjimo knygoje Dievas pažada Mozei pasirodyti ant Sinajaus kalno tamsaus debesies pavidalu. Čia tamsa yra dieviška, joje yra Dievas. Abraomas Dievą sutinka tamsoje, Jokūbas su angelu kovoja vidury nakties, apie Kristaus gimimą angelai piemenims praneša naktį. Tiek daug visko nutinka tamsoje, taigi – ji svarbi krikščionybės istorijai.
– Kaip Jūs pati apibrėžiate tamsą?
– Tamsa yra visa, ko aš nesuprantu, negaliu valdyti, ko neretai bijau. Bet tai supaprastintas, pradedančiojo tyrinėtojo apibrėžimas. Jeigu aš tikiu Dievą, tamsoje taip pat egzistuoja Dievas. Dievas taip pat gali būti baugus ir nesuvaldomas, neaprėpiamas ir man nepažinus, bet aš vis tiek nusprendžiu Dievu pasitikėti.
– Kodėl nutarėte pasigilinti į tamsos sąvoką?
– Kai persikrausčiau gyventi į kaimą, labai pasikeitė mano santykis su tamsa, ta fizine. Kartu ėmiau atpažinti ir suvokti ir visai kitokias tamsos formas. Kuo toliau, tuo man aiškiau, kad tamsa yra pilna nematomų lobių, kurių iki šiol negalėjau pastebėti vien dėl to, kad paprasčiausiai bijojau. Pati baisiausia, žinoma, dvasinė tamsa, bet kaip tik ją labiausiai ir verta tyrinėti.
– Jūs šviesą ir tamsą vertinate ne kaip priešybes, o kaip visumą, tęstinumą. Ar tai padėjo geriau suvokti savo tikėjimą?
– Vaikystėje mane auklėjo tradiciškai. Užaugau religingoje šeimoje, buvau išmokyta vengti tamsos ir visada rinktis šviesą. Ilgą laiką jaučiausi gana keistai. Man vis norėdavosi žvilgterėti į tamsius sandėliukus, kuriuose, atrodė, turėtų būti laikomi užrakinti tikintieji. Niūrios nuotaikos gimdė geresnę poeziją nei saulėtos. Po nakties dangumi Dievas man atrodydavo arčiau nei gerai apšviestoje bažnyčioje. Supratau, kad man kažin kas negerai. Kai ėmiau suvokti, kad šviesa ir tamsa egzistuoja kaip dieviškas vienis, visuma, radau išsigelbėjimą. Kas galėjo žinoti? Galų gale tapau tikrai tinkinčiu žmogumi.
Gyvenimas – tai ne šviesos erdvė. Vieną dieną šviesos būna daugiau, kitą mažiau. Vienais metų laikais šviesos daugiau, kitais mažiau. Juk niekas nepatarinėja vengti gruodžio mėnesio, nes jis tamsesnis už birželį
– Knygoje „Išmokti eiti tamsoje“ kalbama apie „mėnulio dvasingumą“, jos struktūra atkartoja mėnulio fazes. Kaip realiame, gamtiškame, gyvenime šviesa ir tamsa sąveikauja su Jūsų dvasiniu pasauliu?
– Mano dvasinis gyvenimas niekuo nesiskiria nuo realaus. Jūsų, beje, taip pat. Gyvenimas – tai ne šviesos erdvė. Vieną dieną šviesos būna daugiau, kitą mažiau. Vienais metų laikais šviesos daugiau, kitais mažiau. Juk niekas nepatarinėja vengti gruodžio mėnesio, nes jis tamsesnis už birželį. Bet kai kalbama apie tikėjimą, mums kažkodėl pataria saugotis tamsos. Kodėl? Gyvendamas pilnavertį gyvenimą žmogus turi priimti viską – ir šviesą, ir tamsą. Mėnulis tai nuolatos mums primena.
– Kokią dovaną atradote tamsoje?
– Geriausia dovana, kurią gavau iš tamsos, – kad nereikia skubėti. Aš esu greitas žmogus. Bet kai nematau, kur einu – fiziškai, emociškai, dvasiškai, – tenka rinktis. Tada, jei nėra būtinybės, įjungiu žemiausią pavarą. Ir staiga imu girdėti, užuosti, galvoti, pradedu jausti tai, kas buvo nuo manęs paslėpta, kol skubom bėginėjau šviesoje. Aš visada tiksliai žinau, kur esu, net negalėdama matyti, kur einu, – tai didžiausia dovana.
– Teigiate, kad dauguma krikščionių dabar žvelgia į tamsą. Kaip Jūsų siunčiama žinia galėtų jiems pagelbėti?
– Aš turėjau galvoje pagrindinės krypties besilaikančius kriščionis. Užtenka minutės, kad užėjęs į kokią nors bažnyčią pastebėtum tam tikrą nuosmukį – mažėja narių, trūksta lėšų, y͂ra bendruomenės, rengiamasi parduoti pastatus. Kartais tokiose sunkumų kamuojamose bažnyčiose jaučiausi, lyg atsidūrusi slaugos namuose. Tos bažnyčios mirtinai išsigandusios, jos miršta. Gali tiesiog fiziškai patalpoje užuosti prakaito dvoką, taip jaudinamasi dėl to, kas dar laukia pasaulyje.
Bet juk slaugos namuose iš tikrųjų turi išmokti dirbti su tuo, kas dar liko. Branginti laiko, išteklių ir santykių likučius. Net jei kai kurie krikščionys žvelgia į tamsą, – tamsoje taip pat galima rasti ir susitaikymą, ir pasveikimą, ir artimumą, ir bendrystę. Be to, tamsoje labai daug nuolankumo, o jis gali tapti puikiu vaistu tai religinei tradicijai, kuri ilgą laiką buvo pati svarbiausia.
– Kritikuojate bažnyčias dėl jų praktikuojamo „saulės dvasingumo“. Bet argi žmonėms, nukamuotiems nevilties ir baimių, nereikia suteikti vilties?
– Kodėl „saulės dvasingumą“ tapatinate su viltimi? Juk tamsoje taip pat yra daugybė vilties. Be to, tamsa turi labai daug gydomųjų savybių, ji suteikia galimybių išsilaisvinti. Jūs mėgstate senas klišes, jų pastebiu vis daugiau. Bet jeigu nori ir drįsti žengti į nežinomybės debesį ir susitikti su Dievu tamsoje – galbūt net kapo tamsoje, – gali būti labai nustebintas.
Svarbiausia krikščioniškosios žinios viltis yra ne ta, kad būsi išgelbėtas iš tamsos, bet ta, kad, jei sugebėsi pasitikėti Dievu eidamas tamsoje, tavęs laukia didelė staigmena.
Parengė Eglė Albinaitė
