Autorė netrukus viešės Vilniuje – lapkričio 19–21 dienomis ji dalyvaus vaikų literatūros industrijos dienų „Kūrėjų sala“ renginiuose. Ten ji ves kūrybines dirbtuves, skirtas visiems, nesvarbu patirtis ar profesija, ir kartu dalyvaus Kūrėjų vakare, kuriame dalinsis mintimis apie skaitymo ir rašymo ryšį.
– Vienas Jūsų knyga buvo išleista lietuviškai. Ar esate kada nors lankiusis Lietuvoje? Jei taip, kokie Jūsų įspūdžiai? Ar sulaukėte atsiliepimų iš mūsų skaitytojų?
– Laba diena, ne, Lietuvoje dar nesu buvusi, bet labai norėčiau – ši šalis man kelia didelį smalsumą. Nesu gavusi jokių atsiliepimų iš skaitytojų, nors nuo knygos pasirodymo praėjo nemažai laiko. Vis dėlto būtų labai malonu sužinoti, kaip ji buvo sutikta ten, pas jus.
Skaitymo įpročiai vis labiau krypsta į greitą ir lengvą turinį, o žmonių, norinčių gilintis į literatūrą, ją atrasti ir priimti, vis mažėja.
– Ar kada nors nustebote dėl vaikų reakcijų į Jūsų knygas – kai jie ką nors suprato ar perskaitė visai kitaip, nei tikėjotės?
– Taip, kartais taip nutinka, bet būtent tai ir yra pasakojimų grožis – kiekvienas juos interpretuoja savaip. Visada mane sujaudina, kai skaitytojai ima ginti kurį nors veikėją ir užduoda labai tiesius, asmeniškus klausimus – „kodėl ji taip pasielgė?“, „kodėl jis taip pasakė?“. Ne visada turiu atsakymus, nes personažai – kaip žmonės: juk niekada nežinai apie juos visko. Ir, regis, būtent tai vaikams kartais būna sunkiausia priimti.
– Esate sakiusi, kad knyga gali skaudinti. Ar buvo Jūsų vaikystėje ar jaunystėje tokia knyga, kuri Jus skaudino labiausiai? Kodėl?
– Turiu omenyje gerąjį skausmą – tokį, kai knyga pasilieka su tavimi ir neleidžia liautis apie ją galvoti. Viena tokių man buvo James’o Matthew’so Barrie’io knyga „Piteris Penas Kensingtono sode“ („Peter Pan in Kensington Gardens“) – jo vaikystės vaizdavimas pribloškia savo skaidrumu ir aiškumu.
– Taip pat esate sakiusi, kad literatūra turi kelti iššūkių. Kas jus pastarąjį kartą iš tikrųjų sujaudino – knyga, filmas ar gyvenimo įvykis?
– Greičiausiai, knyga – ir vėlgi, gerąja prasme. Tai Chloe’ės Dalton „Auginant kiškį“ („Raising Hare“) – memuarai apie netikėtą ryšį tarp autorės ir kiškiuko. Joje nagrinėjamas santykis su gamta platesne prasme – mūsų prigimtinis poreikis prijaukinti, vertinti gyvūnus pagal žmogiškus matmenis, bet kartu ir gebėjimas juos paleisti. Nuostabi knyga, tinkama ir jauniems skaitytojams (nors ne vaikams – veikiau paaugliams).
– Jei reikėtų vaikui paaiškinti, kas yra Italija, kokius tris daiktus iš savo namų pasirinktumėte parodyti?
– Smuiką, kastuvą ir teptuką.
– Kodėl?
– Smuikas – muzikai, kastuvas – daržovėms ir gėlėms, teptukas – tapybai. Štai taip aš įsivaizduoju Italiją.
– Dirbate leidykloje Bompiani. Kaip atrodytų Jūsų darbo diena iš šalies?
– Mano pareigos vadinasi direttrice di divisione – tai tarsi kryžkelė tarp redakcinio ir vadybinio darbo. Darbo esmė – knyga: prieš leidybos procesą, jo metu ir po jo. Ir, žinoma, autorius. Tad mano veikla apima viską, kas susiję su turiniu, – knygų atranką, paiešką, kūrimą, – bet kartu ir dizainą bei nuoseklią redakcinę kryptį, kad skirtingi leidyklos profiliai – grožinė literatūra, literatūros žanrai, klasikos katalogas, poezija ir vaikų knygos (jų išleidžiame vos kelias per metus) – sudarytų darnią visumą.
– Kaip šiuo metu atrodo leidybos situacija Italijoje?
– Rinka vis labiau orientuota į gryną pramogą – ir tai visiškai suprantama (būdama detektyvų skaitytoja, pati tuo mėgaujuosi). Tačiau ilgainiui tai tampa problema: skaitymo įpročiai vis labiau krypsta į greitą ir lengvą turinį, o žmonių, norinčių gilintis į literatūrą, ją atrasti ir priimti, vis mažėja. Laimei, retkarčiais nutinka įvykių, kurie vėl nukreipia dėmesį į rašytojus ir jų kūrybą – pavyzdžiui, Laszlo Krasznahorkai neseniai pelnė Nobelio premiją, o jis jau seniai priklauso Bompiani autorių gretoms – turime septynias jo knygas. Taip pat ką tik išleidome naujausią Olgos Tokarczuk romaną „Empūsijas“.
– Ar Italijos leidyklos gauna valstybės paramą – pavyzdžiui, vertimams, debiutuojantiems autoriams ar tam tikriems projektams? Kaip tokia parama (ar jos nebuvimas) formuoja leidybos lauką?
– Yra tam tikrų fondų vertimams iš italų kalbos į kitas kalbas, tačiau jų gerokai mažiau, nei reikėtų. Rašytojų rezidencijos Italijoje – privačios iniciatyvos reikalas. Dėl to jauniems autoriams labai sunku išsilaikyti vien iš rašymo ir apskritai viso etato rašytojo sąvoka Italijoje gana reta – dauguma autorių turi kitus darbus.
– Kaip Jūsų darbas leidykloje veikia Jus kaip rašytoją – jis įkvepia ar išsekina?
– Pasakyčiau, tai priklauso nuo aplinkybių: kartais leidyba suteikia naujų iššūkių ir įkvėpimo, o kartais tiesiog nelieka laiko rašyti. Tada nerašau. Laikui bėgant išmokau, kad jei rašymo poreikis tikras, jis vis tiek prasiverš – ras vietos net pačiame įtempčiausiame, užgrūsčiausiame grafike. Bet rašymas – tai ne tik pats rašymas. Tai ir skaitymas, mokymasis, meno stebėjimas, muzikavimas. Tad kai „nerašau rašymo“, darau visus šiuos dalykus. Pirmiausia – skaitau.
– Kada randate laiko savo kūrybai – tai suplanuota Jūsų dienotvarkės dalis ar veikiau „pavogtos valandos“?
– Daugiausia savaitgaliais ir per atostogas. Esu išleidusi nemažai knygų, tad nejaučiu poreikio kas pusmetį pasirodyti su nauju kūriniu. Kai kurios mano knygos vis dar skaitomos praėjus dvidešimčiai ar net dvidešimt penkeriems metams po jų pasirodymo – tai, ko gera, didžiausia dovana, kokios rašytojas gali tikėtis.
– Kokios temos šiuo metu Jums, kaip rašytojai, labiausiai rūpi?
– Gamta (gamta ir kultūra, mūsų santykis su gyvūnais ir augalais, jų santykis su mumis) – tai aktualiausia mano knygoms vaikams. Platesne prasme mane domina šaknys, kilmė, paveldas, praeitis, kuri mus vis pagauna per kelias kartas, taip pat ir kitų žmonių praeitis – tarsi šmėklų būrys, kuris visada slysta šalia ir kartais tampa matomas, juntamas mūsų gyvenime.
– Šiuo metu Lietuvoje kultūros lauko žmonės protestuoja prieš tai, kad Kultūros ministerija perduota populistų partijai. Atrodo, mūsų laukia ilga kova dėl kultūros ateities. Ar Italijoje yra buvę panašių situacijų, kai kultūros bendruomenei teko ginti savo vertybes ir nepriklausomybę?
– Taip, ir visai neseniai. Turiu pasakyti, kad Italijoje veikia organizacijų, kurios rūpinasi literatūra ir kultūra visiškai nepriklausomai nuo valdžios politinių nuostatų (o kartais net joms prieštarauja). Būtent jos užtikrina, kad geras, prasmingas darbas kultūros srityje tęstųsi nepaisant politinių pokyčių.
