Knygos sutiktuvės įvyko sekmadienį, „Vilniaus dienų“ metu vykusiame literatūros renginyje „Knygų aikštė“. Sutiktuvėse dalyvavo knygos autorius R.Mieczkowskis, vertėja Birutė Jonuškaitė, rašytojas, romano apie Vilnijos lenkus „Robčikas“ autorius Bartoszas Połońskis.
Ilgiausiai išliko medžiai
R.Mieczkowskio teigimu, naujausia knyga – tai dokumentinis pasakojimas apie prisiminimus jo mažojoje tėvynėje. Nors dabartiniai Fabijoniškių gyventojai dažnai net nenumano, kokią praeitį slepia šis mikrorajonas, tačiau prieš keturis dešimtmečius čia buvusius žalius vaikystės plotus autorius dar kurį laiką atpažindavo pagal išlikusius medžius.
Rašytojui vaikystės prisiminimai siejasi su vietovėse stūksojusiais medžiais – knygoje jais įprasmino ir svarbius buvusios lenkų bendruomenės atsiminimus: „Tai tarsi metafora, nes knygoje medžiai yra kaip žmonės – nebeliko žmonių, bet pasiliko keletas medžių. Tai man tapo tikru simboliu.“
Knygos viršelį puošia autoriaus vaikystės namai ir kieme augusi eglė. R.Mieczkowskis dalijosi, kad šis medis ilgą laiką jam buvo tarsi palydovas, su kuriuo visada pasisveikindavo pravažiuodamas pro vaikystės namus.
Knygos pristatymo metu pašnekovai sutarė, kad knyga ne tik įprasmina praeitį, bet ir atspindi intensyvų šiuolaikinį miesto ritmą, kai sparti urbanistinė plėtra naikina žalius miesto plotus.
Beje, būtent toks pat likimas ištiko ir knygos simboliu tapusią eglę, kuri „krito“ 1998 m. gegužės 13 dieną.
Identiteto paieška
Knygos sutiktuvių dalyviai pabrėžė, kad šis kūrinys – tai savotiškas lenkiško identiteto „paragavimas“. Pasak romano „Robčikas“ autoriaus B.Połońskio, „Mano Fabijoniškės“ jam priminė ne tradicinį romaną, o veikiau poetišką pasakojimą, kuriame istorija suprantama ne faktų chronologijos būdu, o gilinantis į žmonių bendravimą ir tarpusavio santykius.
„Ši knyga man buvo tarsi istorijos vadovėlis, kai istoriją suvoki ne kaip faktus, bet lyriškai. Skaitant knygą įvykius išgyveni kartu su autoriumi – tai mane labai sukrėtė ir palietė“, – įspūdžiais dalijosi B.Połońskis.
Jis taip pat pabrėžė, kad kad kaskart atsivertęs knygą iš naujo, vis atrasdavo joje ką nors naujo ir netikėto.
Kokia yra Vilnijos lenkų tapatybė?
Knygos sutiktuvėse keltas ir Vilniaus lenkų tapatybės išsaugojimo klausimas. Anot renginio dalyvių, R.Mieczkowskio knygą galima suprasti ne tik kaip istorinį pasakojimą apie buvusias Fabijoniškes, bet ir kaip kvietimą dialogui apie tapatybės problematiką.
B.Połońskis, sukūręs žaismingą romano apie Vilniaus krašto lenkų jaunimą, svarstė apie lenkiško identiteto išsaugojimo svarbą šiais laikais. Anot jo, šiuolaikiniam jaunimui ne visada rūpi jų lenkiška prigimtis.
„Tapatybės išsaugojimas yra sunkus darbas, ypač tokiais atvejais, kai šeimos emigruoja ir vaikai išvis nebekalba lenkiškai. Man asmeniškai tai yra įdomu, nes tapatybė jungia mus kaip žmones“, – teigė B.Połońskis.
Tuo tarpu iš Varšuvos į gimtąjį Vilnių trumpam atvykęs knygos „Mano Fabijoniškės“ autorius R.Mieczkowskis pabrėžė, kad jam ši knyga pirmiausia skamba kaip giesmė vaikystei.
„Tai pasakojimas apie čia gyvenusius žmones, kurie kūrė artimos lenkiškos bendruomenės saitą. Ši knyga – tai vaikystės himnas, įprasminęs svarbius žmones ir prisiminimus“, – teigė rašytojas.
