Šiuo metu įspūdingoje Vilniaus Bernardinų bažnyčios palėpėje, nuo kurios atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai, veikia fotomenininko paroda „Vilniaus panoramos“. Joje – didelio formato meditatyvūs darbai, kuriuose įamžinti rūke paskendę sostinės miestovaizdžiai, taip pat reportažai iš Kalvarijų turgaus bei kitos šiandieninio Vilniaus panoramos.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
Menininkas prisipažįsta, kad po Atgimimo laikotarpio du dešimtmečius buvo palaidojęs save kaip fotografą, darydamas įvairius komercinius užsakymus bei taikomąją fotografiją. Tačiau prieš dešimtmetį kūrybos džiaugsmą jis atgavo sugrįžęs prie analoginės fotografijos ir atradęs sau panoraminį formatą.
„Dabar džiaugiuosi kurdamas sau tai, ką noriu – nėra jokių užsakovų, kurių skoniui ir įgeidžiams turėčiau įtikti. Galiu sau leisti dirbti iš lėto, savo rankomis ryškinti juostas ir spausdinti nuotraukas. Šiandien tai didžiulė prabanga, kuria be galo mėgaujuosi“, – teigia V.Usinavičius.
-
Kai Fabijoniškės dar buvo kaimas: Varšuvoje gyvenančio rašytojo knygoje – prisiminimai apie nežinomą Vilniaus istoriją
-
Literatūrologė Neringa Butnoriūtė: „Mūsų kritikai šiandien labiausiai trūksta nepriklausomybės“
-
Fotomenininkas Alis Balbierius: „Esu sumautas estetas. Kartais labai nenoriu juo būti“
Jo paroda Vilniaus Bernardinų bažnyčios palėpėje veiks iki rugsėjo 30 d. Apsilankyti galima antradienį ir penktadienį nuo 16 iki 18 val.
Fotografijos, tapusios istorija
– Virgilijau, ne viena jūsų fotografija yra tapusi Lietuvos kelio į nepriklausomybę ikona. Bene garsiausia jų – 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Televizijos bokšto per žmones važiuojančio tanko ir jį savo rankomis bandančių stabdyti žmonių nuotrauka. Ar šiandien dažnai prisimenate tą laikotarpį ir savo kaip fotokorespondento krikštą ugnimi bei dūmais?
– Tai jau istorija, kuri paprastai primenama minint svarbias mūsų šaliai datas bei įvykius. Prasidėjus Atgimimui dirbau reporteriu oficiozinėje vyriausybės agentūroje ELTA. Pamenu, kokiais žvilgsniais kai kurie bendradarbiai nulydėdavo mus, į švarkus įsisegusius Sąjūdžio ženkliukus...
Bet aš dariau savo darbą, kurį mokėjau ir kuris man patiko. Dienos metus fotografuodavau tai, kas buvo būtina – kažkokias gamyklas, komjaunuolius, o vakarais lėkdavau į Sąjūdžio organizuojamus mitingus ir akcijas. Šias nuotraukas dariau iš vidinio poreikio ir pilietinės pozicijos.
Dienos metus fotografuodavau tai, kas buvo būtina – kažkokias gamyklas, komjaunuolius, o vakarais lėkdavau į Sąjūdžio organizuojamus mitingus ir akcijas.
Gatvėse ir aikštėse tuomet vyko gyvenimas, čia dalyvavo tikri žmonės – visa tai fotografuoti buvo nepaprastai įdomu. Gal todėl reportažas man iki šiol yra aukščiausias fotografijos lygis.
Tuomet daugiausia dariau stambius planus, bandydamas konkretų įvykį, jo kontekstą, žmones ir emocijas sudėti į vieną kadrą. To mane išmokė darbas spaudoje, o vėliau ir užsienio fotoagentūrose. Žinojau, kad jiems reikia vos vienos ar kelių nuotraukų, tad galvodavau, ką ir kaip fotografuoti, kad nuotraukoje atsispindėtų ne tik faktas, bet ir nuotaika, žinia, istorija. Aišku, tai kainavo nemažai energijos, tačiau tuomet buvau jaunas idealistas – neskaičiavau nei laiko, nei jėgų ir dariau tai, kas atrodė būtina.
– Ar tada supratote, kad dalyvaujate reikšminguose įvykiuose, o šios nuotraukos ilgainiui taps mūsų istorijos dalimi?
– Supratau, kad tai, kas vyksta, yra be galo svarbu. Tie daugiatūkstantiniai mitingai su trispalvėmis, man rodos, nustebino ne tik Maskvą, bet ir mus pačius. Tai buvo nauja ir tikra. Tačiau vargu ar kas nors galėjo žinoti, kuo tai baigsis. Fotografavau visų pirma sau, o ne istorijai. Man, kaip fotokorespondentui, tai buvo svarbiausias gyvenimo darbas.
Kažkas mane yra pavadinęs Atgimimo „baltuoju metraštininku“ ir šiuose žodžiuose, man rodos, yra dalis tiesos. Paprastai sakoma, kad fotografija yra dokumentas – taip apeliuojant į jos istorinį objektyvumą. Tačiau išties kiekviena fotografija atspindi labai subjektyvų fotografo požiūrį, matymą, jo poziciją. Juk fotografas kiekvieną kartą pasirenka, ką ir kaip užfiksuoti, ir tai yra jo asmeninis pasakojimas apie tai, ką matė ir kur dalyvavo. Jo valioje yra vienus dalykus sureikšminti, o kitus paslėpti ir nutylėti...
Na, o kalbant apie jūsų minimą nuotrauką, kuri ilgainiui tapo vienu iš Sausio 13-osios ir mūsų kovos už laisvę simbolių... Tą naktį, pamenu, fotografavau spalvota juosta. Palyginus su juodai balta ji buvo gerokai brangesnė, tad tekdavo taupyti ir kruopščiai atsirinkti, ką fotografuoji. Prie televizijos bokšto tuomet padariau vos 28 kadrus – net neišfotografavau visos juostos...
Bet nufotografavęs tą kadrą iškart supratau, pajutau, kad padariau pagrindinę savo gyvenimo nuotrauką. Tai buvo mano kaip fotoreporterio lubos ir nieko reikšmingesnio istorine prasme jau tikrai nesukursiu...
Po Atgimimo euforijos – nauji iššūkiai
– Šios fotografijos buvo publikuojamos užsienyje?
– Taip. Tuomet bendradarbiavau su Paryžiuje įsikūrusia agentūra „AFP“. Po svarbiausių įvykių aš net nespėdavau pamatyti, ką nufotografavau – viską be atrankos siųsdavau į Paryžių. Štai kodėl visi 1991-ųjų ir vėlesnių metų negatyvai yra būtent ten. Dabar, žinoma, gaila, kad šių nuotraukų neturiu savo archyve – anuomet negalvojau apie ateitį, didžiausias iššūkis buvo išgyventi.
Kita vertus, šios fotografijos tikrai atliko savo darbą, mat per „AFP“ jas pirkdavo ir publikuodavo įvairių pasaulio kraštų žurnalai ir tokiu būdu pasakojimai apie mūsų šalį sklido plačiai po pasaulį. Tad nors šių nuotraukų ir neliko Lietuvoje, bet jos tapo svarbiomis liudytojomis mūsų laisvės byloje.
Vis dėlto, ilgainiui mano požiūris į fotokorespondento darbą ėmė keistis. Prie to labiausiai prisidėjo sparčiai lėkštėjantis politinis mūsų gyvenimas, vidinės rietenos ir mažareikšmiai nesutarimai. Po Atgimimo ir kovos už nepriklausomybę euforijos viskas pamažu nuslūgo ir tapo gan banalu bei nyku. Nuo idealizmo aukštumų mes sparčiai nusileidome į politines intrigas ir kasdienybės pilkumą.
Fotografine prasme taip pat nebebuvo tokių svarbių įvykių, kurie domintų užsienio agentūras, tad apie 1995 metus mečiau fotožurnalisto darbą ir atsidėjau taikomajai komercinei fotografijai.
– Kas tai buvo?
– Fotografijos pardavimui, reklamos, turistiniai Lietuvos vaizdai ir pan. Tada fotografija nebuvo taip išplitusi kaip dabar, kai kiekvienas savo kišenėje turi gan neblogą ir lengvai fotografuojantį aparatą.
Gražių Lietuvos vaizdų reikėjo savivaldybėms, turizmo agentūroms, kurios tokiu būdu siekė patraukti užsieniečių dėmesį. Tad mes tas atvirutes ir darėme: fotografuodavome spalvotomis juostomis išimtinai gražiu oru, ypač rudenį ir pavasarį, kai gražūs debesys (juokiasi). Pamenu, sykį išvykus fotografuoti Nidos kopų pasitaikė itin geras oras ir puikus apšvietimas: kur paspausi kadrą – ten iškart ir atvirukas. Tai buvo išties nuostabus rytas.
Šitokios fotografijos buvo labai paklausios. Reikia suprasti, kad čia kalbu apie ikiinternetinius laikus – fotografijos buvo publikuojamos įvairiuose bukletuose, leidiniuose, reklamose ir pan.
Tačiau bėda ta, kad darydamas tokius darbus bandai įtikti užsakovui – darai viską, kad tavo darbą pirktų. Tai, žinoma, labai toli nuo to, ką kūriau Sąjūdžio metais. Su laiku tai ima labai varginti...
Aišku, prie to prisidėjo ir skaitmeninių fotoaparatų atsiradimas. Rodės, dabar galėsi žymiai paprasčiau daryti ką tik nori – neribotos galimybės ir totali laisvė... Tačiau technologinės naujovės nebūtinai įkvepia naujų idėjų. O ir didelio noro po dienos darbų traukti fotoaparatą nebūdavo. Tiesą sakant, beveik du dešimtmečius buvau palaidojęs save kaip fotografą...
Susigrąžinti fotografijos džiaugsmą
– O kas tuomet nulėmė sugrįžimą prie kūrybinės fotografijos? Ir kodėl skaitmeną ryžotės iškeisti į senus fotoaparatus, juostas ir nuotraukų spausdinimą rankomis?
– Paradoksalu, bet prie to mane sugrąžino jaunimas. Apie 2015 metus atsirito susidomėjimo analogine fotografija banga – jauniems žmonės tapo įdomūs seni juostiniai fotoaparatai. Paprašytas parodyti, kaip dirbti su juosta, nupūčiau dulkes nuo daugybę metų nejudintų savo aparatų, bakelių ir vonelių...
Mačiau, kad jaunimui tai buvo labai įdomu, o ir mano paties prisiminimai atgijo – vis dėlto, fotografuoti juosta yra visai kas kita nei skaitmena. Tuomet pasiėmiau savo seną juostinį „Nikoną“ ir perėjau Šnipiškes per rūką. Nieko įspūdingo padaryti nepavyko, tačiau pats jausmas buvo labai geras. Taip pamažu skirtingomis kameromis per gan trumpą laiką išfotografavau gal pusšimtį juostų. Dariau be jokio tikslo, tiesiog savo malonumui, tačiau nė vienas fotoaparatas prie rankų nelipo – vis likdavau nepatenkintas rezultatais...
Vieną vakarą Ebay aukcione įsigijau panoraminę kamerą. Racionaliai negaliu paaiškinti, tačiau tas platus pailgas kadras iškart mane pakerėjo. Gal todėl, kad toks formatas nėra standartinis ir vien tai nuotrauką padaro neįprasta ir išskirtine. Šitaip ilgainiui aš susigrąžinau džiaugsmą ir malonumą vėl fotografuoti.
– Ką fotografavote?
– Gatvės fotografija yra tai, kas mane žavi nuo jaunystės, todėl pirmiausia aš ir pasukau į Kalvarijų turgų Vilniuje. Panoraminės kameros privalumas yra tas, kad galima fotografuoti neatkreipiant į save per daug dėmesio. O Kalvarijų turguje tai yra gan svarbu (juokiasi).
Kai galiausiai šios serijos darbus parodžiau Antanui Sutkui, jis tai pavadino „geriausiu turgaus ciklu po Macijausko“. Nežinau, kiek jis čia sakė tiesos, bet, žinoma, tokie žodžiai pamalonino. Vėliau taip pat daug fotografavau gatvės gyvenimo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Galima sakyti, kad grįžau prie savo kūrybos ištakų, tik jau kitu laiku ir kitokiu formatu.
Tuomet mane išlaisvino suvokimas, kad nebėra jokių užsakovų, kuriems turėčiau įtikti. Visa tai dariau tik sau ir niekur neskubėjau. Pirmus kadrus panoraminiu fotoaparatu padariau 2015 m., o pirmąją parodą surengiau tik 2020-aisiais. Tie penkeri metai buvo skirti ne tik kūrybinėms paieškoms, bet ir sugrįžimui prie „pasidaryk pats“ – savo nuotraukas ne tik ryškinu, bet ir spausdinu. Žinoma, visa tai reikalauja ne tik pastangų bei darbo, tačiau ir finansų bei nemažai laiko. Tai labai brangus malonumas...
– Brangus turbūt dar ir todėl, kad spausdinate neįprastai didelio formato nuotraukas? Kodėl negalite apsiriboti kuklesniu formatu?
– Atvirai sakant, taip nutiko netyčia: sykį ieškojau įsigyti fotopopieriaus ir radau skelbimą, kur buvo siūlomi pakankamai nebrangiai keli šiek tiek pasenusio „Foma“ popieriaus rulonai. Nusipirkau ir ėmiausi eksperimentuoti, žaisti. Nors darbo čia ir labai daug, tačiau buvo įdomu. O ir rezultatas, kai pavykdavo, priversdavo išsižioti net mane patį.
Svarbu ir tai, kad tokių didelių formatų Lietuvoje beveik niekas nedaro, tad dalis džiaugsmo, be jokios abejonės, slypi ir tame. Ir kai kam nors iš pažįstamų parodydavau šiuos savo darbus, visi stebėdavosi ir negalėdavo patikėti, kad tai padaryta namų sąlygomis. Šitaip visai netyčia ir neplanuotai aš ir vėl užsikabinau ne tik fotografuoti juosta, bet ir pats ryškinti ir spausdinti nuotraukas.
Mistiškas ir paslaptingas Vilnius
– Naujausioje savo darbų parodoje eksponuojate Vilniaus panoramas. Reikia pripažinti, kad nuo pat XIX a. pabaigos Vilnius ir jo miestovaizdžiai yra itin mėgstama fotografų tema. Ar galima sakyti, kad fotografija jums pačiam šiandien tampa būdu naujai pamatyti ir atrasti šį miestą?
– Sutinku, kad Vilnius jau seniai yra išfotografuotas iš visų pusių, tačiau aš esu itin pamėgęs miestą rūke ir tai suteikia naują, kitokį, nestandartinį veidą Vilniui, kurį visi pažįstame.
Tiesa, fotografuoti miestą, kuris iš principo nėra pritaikytas panoraminiam vaizdui – čia nėra daug atvirų erdvių – gan sudėtinga. Štai kodėl aš vis sugrįžtu į tas pačias erdves – Katedros aikštę, Bernardinų sodą ir pan. Tuo tarpu į senamiestį užsuku itin fragmentiškai, nes čia arba per siauros gatvės ir panoraminis efektas netinka, arba per daug vizualinio triukšmo – automobilių, reklamų ir kt.
Na, o rūkas miestui suteikia visiškai kitą – netikėtą ir paslaptingą – vaizdą. Čia išryškėja pirmas bei antras planai, pranyksta kai kurios detalės, atsiranda daug mistikos. Tai yra visiškai kitoks nei įprasta Vilnius.
Tiesa, dabar jau matau, kad per dešimtmetį fotografavimo geriausias vietas jau apėjau ir „išgrybavau“. Ir jei turiu vieną ar kelis gerus kadrus, tai į tą pačią vietą jau nebegrįžtu. Neseniai pasidariau Aušros vartus ir Pilies gatvę rūke. Dar tų nuotraukų neatsispausdinau, bet jaučiu, kad kažkas ten turėtų būti...
– Nors daugelyje jūsų fotografijų dominuoja miestovaizdžiai, tačiau retai kadruose nerasi žmogaus – bent mažos jo figūros. Ar šia prasme esate humanistinės tradicijos tęsėjas?
– Tam tikra prasme taip, juk žmogus padeda kurti istoriją ir geriau atskleidžia mastelį bei erdvę. Todėl aš visada, kai tik įmanoma, stengiuosi jį pagauti ir rūke. Pasidarau kadrą su praeiviu ir be jo, o tada žiūriu, kuris iš jų yra geresnis. Paprastai žmogaus figūra papildo kompoziciją ir suteikia kadrui dinamikos. Tiesa, ne visada to praeivio ankstyvą rytą aš sulaukiu...
Kita vertus, žmogaus fotografavimui reikia daug energijos. Ypač todėl, kad aš mėgstu žmogų fotografuoti iš mažo atstumo, o tai reiškia, kad ir santykis su juo turi būti itin artimas. Tačiau niekada nežinai, kokia bus žmogaus reakcija: nufotografuosi, o tada reikės aiškintis ar gintis, kad nesumuštų... Todėl dažniausiai, kaip ir pastebėjote, mano nuotraukose žmogus yra tik mažytis akcentas, išniręs iš rūko ir vėl sugrįžtantis į jį.
– Jau ne pirmą savo parodą rengiate išskirtinėje erdvėje – gan retai prieinamoje Bernardinų bažnyčios palėpėje, nuo kurios taip pat atsiveria įspūdingos panoramos. Turite sentimentų šiai erdvei, o gal tiesiog joje gražiai jūsų darbai žiūrisi?
– Kai pirmą kartą į šią palėpę mane atsivedė Titas Ancevičius, rengiantis įvairias parodas Bernardinų vienuolyno ir bažnyčios aplinkoje, iškart savo vaizduotėje išvydau kabančias savo fotografijas (juokiasi). Ir nors užnešti čia darbus, juos eksponuoti, apšviesti yra nemažas iššūkis, tačiau galutinis rezultatas visada pranoksta mano lūkesčius. O ir pats buvimas čia jau yra savotiška meditacija.
Ši erdvė man yra labai artima ir asmeniškai bei profesiškai. Kai prieš daugiau nei keturis dešimtmečius studijavau Vilniaus universitete žurnalistiką, mūsų paskaitos vykdavo per gatvę nuo Bernardinų. Mokantis antrame kurse susipažinau su šios bažnyčios Mykolo koplyčioje besidarbavusiais restauratoriais, kurie tvarkė medinius altorius, skulptūras ir pan. Ir aš ėmiau pas juos reguliariai lankytis, kalbėtis ir fotografuoti.
Iš to gimė mano pirmas didžiulis reportažas, kurį pavadinau „Restauratoriai Bernardinuose“. Tad ši bažnyčia ir jos erdvė nuo to laiko man yra artima ir brangi. Beje, iš šio ciklo vėliau išsirutuliojo ir mano diplominio darbo tema „Vilniaus Senamiestyje“. Tad, kaip matote, nuo savo pirmųjų temų aš niekur toli nepabėgau (juokiasi).
Pamaniau, kad tai puikus vaizdų dialogas ir tęsinys – pasižiūri fotografijas, pasižiūri prie langus – visur panoramos... Gražu ir prasminga.
Na, o kalbant apie „Vilniaus panoramas“. Iš pradžių šią parodą galvojau pavadinti taip pat, kaip ir ciklą prieš kelerius metus – „Mano Vilnius“. O paskui atėjo į galvą tos „panoramos“, kurios atsiveria pro bažnyčios langelius. Pamaniau, kad tai puikus vaizdų dialogas ir tęsinys – pasižiūri fotografijas, pasižiūri prie langus – visur panoramos... Gražu ir prasminga.
Ir dar: aš labai mėgstu čekų fotografijos klasiko Josefo Sudeko darbus. Jis buvo padaręs seriją nuotraukų, kurią pavadino „Prahos panoramos“. Žinoma, nepretenduoju į jo meistriškumą, tačiau ši mano paroda yra savotiškas nusilenkimas išskirtiniam jo talentui. Atvirai sakant, iki šiol man yra didelė paslaptis, kaip jis, vienarankis, sugebėjo po miestą tampytis tokią didelę kamerą ir sukurti savo šedevrus.
