Daugybę tarptautinių apdovanojimų pelniusi E. Shafak yra išleidusi 21 knygas, jos kūriniai išversti į 58 kalbas. Lietuvos skaitytojams, ko gero, geriausiai pažįstami jos romanai „Mečetė sultono dukteriai“, „Ievos dukterys“ ar „Keturiasdešimt meilės taisyklių“, kurį BBC įtraukė į „100 romanų, suformavusių mūsų pasaulį“ sąrašą.
Politologijos daktaro laipsnį turint E. Shafak aktyviai veikia žmogaus teisių srityje, dėsto JAV ir Jungtinės Karalystės universitetuose. Žurnalas „Politico“ rašytoją pripažino viena iš dvylikos žmonių, kurie „pakylėja širdį, kai to labiausiai reikia“, BBC ją įtraukė tarp 100 labiausiai įkvepiančių ir įtakingiausių moterų. Mylima ir įvertinta Vakaruose, bet ne gimtojoje Turkijoje, kur rašytojai grėsė net baudžiamoji atsakomybė už turkiškumo įžeidimą romane „Stambulo pavainikė“. Akivaizdu, kad kaip ir knygos, rašytojos gyvenimas kupinas visko.
Romano „Ir danguje teka upės“ pasirodymo Lietuvoje proga E. Shafak davė išskirtinį interviu.
– Romaną „Ir danguje teka upės“ pradedate nuostabia dedikacija rašytojai Virginijai Woolf: „Mylimai rašytojai, kuri, paprašyta pasakyti savo nuomonę apie „moterų literatūrą“, prisėdo ant upės kranto ir susimąstė, ką tie žodžiai reiškia.“ V. Woolf siejo vandenį su tuo, kas nestabilu – nežinomybe, neracionalumu, vidiniu pasauliu. Vanduo dramatiškai svarbus ir asmeniniame šios rašytojos gyvenime – ji nuskendo Ouzės upėje. Ką V. Woolf reiškia jums, o ypač – šiai knygai?
– V. Woolf atliko svarbų vaidmenį mano literatūriniame kelyje – tiek kaip romanų autorė, tiek kaip mąstytoja ir viešoji intelektualė. Jos kūriniai man labai artimi, nors mūsų rašymo stiliai gana skirtingi. Vertinu jos didžiules pastangas peržengti sienas, kurios anuomet moterims rašytojoms buvo ypač storos. Tiesą sakant, tebėra ir šiandien.
Itin daug mąsčiusi apie politiką, karą ir militarizmą, ji drįso pareikšti, kad neturi tėvynės. Tuo metu toks moters pareiškimas buvo itin drąsus. V. Woolf išgarsėjo esė „Savas kambarys“, kurioje rašo, kad moteriai būtina asmeninė erdvė ir finansinis savarankiškumas. Ypač myliu V. Woolf romaną „Orlandas“, kur ji drąsiai peržengia laiko, geografijos, tapatybės ir lyties ribas. Ji rašė labai drąsiai, tad noriu pagerbti šią autorę savo kūryboje.
– Ar V. Woolf turi ypatingą reikšmę šiai knygai?
– Ne tik V. Woolf svarbi mano kūrybiniame kelyje. Naujausiame romane stengiuosi atgaivinti prarastą ryšį tarp moteriškumo ir rašymo meno. Bėgant amžiams šis ypatingas ryšys buvo nutrauktas, ypač ten, iš kur esu kilusi. Dėl to knygoje pasirodo visiškai pamiršta rašymo deivė Nisaba, kurios vietą užėmė vyras – dievas Nabu, o ji tapo jo paklusnia žmona ir sekretore.
– Romano „Ir danguje teka upės“ ašis – vanduo: troškulys, potvynis, plaukimas ir skendimas. Vanduo – gyvybės šaltinis, tačiau kartu gali ir naikinti. Kokią istoriją knygoje pasakoja vanduo?
– Vanduo – viena didžiausių paslapčių mūsų gyvenime. Ir šiandien mokslininkai iki galo nesupranta, kodėl vanduo elgiasi taip, kaip elgiasi. Kai kalbame apie klimato krizę, pirmiausia turime kalbėti apie vandens krizę. Labai lengva pamiršti šią problemą, ypač čia, Europoje, nes nuolat matome staigius potvynius, jūros lygis kyla visame pasaulyje. Tai sukuria įspūdį, kad turime vandens perteklių, bet iš tiesų mums labai trūksta gėlo vandens. Tai baisi realybė gyvenantiems Artimuosiuose Rytuose. Iš dešimties pasaulio šalių, kurioms labiausiai trūksta gėlo vandens, septynios yra Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.
Bijau, kad netolimoje ateityje galime tapti vandens karų liudininkais. Šiuo metu tarp Indijos ir Pakistano tvyro didžiulė įtampa ir vanduo yra šio konflikto dalis. Galėčiau pateikti daugybę pavyzdžių, kai gėlas vanduo sukelia problemas tarp Artimųjų Rytų šalių. Mūsų upės džiūsta, miršta ir labiausiai vandens stygius veikia moteris, vaikus ir varguolius. Europoje vanduo savaime suprantamas dalykas, bet net vienas vandens lašas neturėtų būti savaime suprantamas. Šis romanas yra meilės laiškas vandeniui. Žinoma, vanduo gali sukelti daug žalos ar net sunaikinti, tačiau pirmiausia jis yra gyvybę suteikianti jėga.
– Ar galime upę suvokti kaip gyvą būtybę?
– Upės, kalnai, medžiai – visi jie gyvi. Mes, žmonės, pavirtome arogantiškais gamtos vartotojais ir galvojame, kad esame aukščiau už kitas rūšis ar reiškinius, tačiau iš tikrųjų esame tik maža dalis labai trapios ekosistemos. Galbūt vieną dieną žmonės išnyks nuo Žemės paviršiaus, tačiau kalnai ir toliau stovės, upės ras kelią tekėti, o medžiai augs.
– Jūsų knygų veikėjų likimai – kaip vanduo: persipynę ir susijungiantys. Nepaisant tarpusavio vienybės, jie dažnai atsiduria visuomenės paribiuose, yra pašaliečiai ar nepritapėliai. Aplinkinės bendruomenės sunkiai priima tokius žmones dėl jų pasaulėžiūros, tikėjimo ar kitų tapatybės klausimų. Apskritai žmonės linkęs nepasitikėti ir atstumti tai, kas neįprasta. Kas skatina teisti tuos, kurie yra kitokie nei mes? Ar literatūra čia gali ką nors pakeisti?
– Visada tikėjau, kad pasakotoją ar romanų rašytoją traukia ne tik pati istorija, bet ir nutylėjimai. Su žodžiu dirbantis žmogus stengiasi pastebėti, kur paslėptos dar nepapasakotos istorijos, ir išgirsti, kur slypi tie nutylėjimai. Nuolat jaučiu vidinį troškimą skirti daugiau dėmesio paribiui – kiekvienam, kuris jaučiasi nuskriaustas, nutildytas, stumiamas į pakraštį ar dėl kokios nors priežasties laikomas kitokiu. Galbūt mano asmeninė patirtis lėmė, kad daugiausiai dėmesio skiriu mažumoms ir moterims, nepapasakotoms istorijoms ir nutylėjimams. Tokius pasakojimus vadinu palaidotomis upėmis.
Tapatybė man nėra statiškas monolitas. Tai ypač svarbu dabar, kai nuolat esame spraudžiami į kategorijas ir dėžutes, nors kiekvienas žmogus nepaprastai painus. Kaip sakė amerikiečių poetas Waltas Whitmanas, mes visi savyje talpiname aibes. Deja, dabar taip jau negalime sakyti, nes šiuolaikinis pasaulis sukasi apie dėžutes ir rėmus.
Man įdomus daugialypiškumas, tad tapatybė man panašesnė į vandenį – ji yra taki ir primena bangas vandenyje. Žinoma, turime labai stiprius ryšius su šeima, galbūt vėliau su giminaičiais, žmonėmis kaimynystėje ar savo miesto gyventojais. Tas ryšių ratas plečiasi ir apima mūsų šalies žmones, toliau – mūsų žemyno ar regiono žmones, o dar platesnis ratas apima visą žmoniją – esame žmonių bendruomenės piliečiai. Noriu pasakyti, kad galime didžiuotis protėvių paveldu, kultūra ir tuo pat metu būti pasaulio piliečiai. Literatūra mums primena, kad toks sambūvis įmanomas.
– Visi trys knygos „Ir danguje teka upės“ veikėjai palieka liūdną įspūdį – jų istorijos išties skaudžios. Lūšnynų karaliaus Artūro prototipo – realios asmenybės archeologo George'o Smitho istorija ypač tragiška. Sunku suvokti ir jazidų mergaitės išgyvenimus. Tokias istorijas būtina išgirsti, nors dažniausiai renkamės girdėti ir matyti tai, kas mums patogu ir atitinka mūsų kasdienę rutiną.
– Kai kurios iš šių istorijų liūdnos, melancholiškos, bet tikiuosi, kad mano kūryboje taip pat yra daug energijos, vilties ir, žinoma, humoro. Labai mėgstu humorą – jis kaip deguonis, padedantis išlikti sveikam ir nesusipainioti jausmuose. Turiu omenyje ne arogantišką ar pašaipų humorą, kai rašytojas iškelia save aukščiau ir juokiasi iš kitų. Tokio humoro nemėgstu. Man artimas užjaučiantis humoras, kuris leidžia pamatyti, kokie kartais esame juokingi, kaip absurdiškai elgiamės ir kokių silpnybių turime. Kartu humoras išryškina mūsų stiprybes, ištvermę ir gebėjimą išgyventi.
Įvairiais laikais jazidai buvo persekiojami – jiems suteikdavo pačius baisiausius vardus, laikė velnio garbintojais. Jazidai mini 72 persekiojimo bangas, o dabartinis smurtas prieš juos laikomas 73-uoju genocidu. Sunku apsakyti žodžiais, ką per daugybę amžių teko išgyventi jazidų moterims, tačiau turime vertinti ne tik jų kančią, bet ir stulbinančią ištvermę bei gebėjimą atsigauti. Būtent apie ištvermę norėjau papasakoti.
Neturėtume bijoti skaityti liūdnų istorijų. Žmonijai labiausiai pakenkė netikras optimizmas – lūkestis, kad turime nuolat šypsotis, džiaugtis ir būti pozityvūs. Visi tie geltoni lipdukai su šypsenėlėmis turi mažai ką bendro su realybe, juk negalime šypsotis kiekvieną dieną. Tokie nepamatuoti lūkesčiai sukuria didžiulį spaudimą, tad gyvename nerimo laikais. Šiandien visi jaučia nerimą – tiek jauni, tiek seni, tiek Vakaruose, tiek Rytuose, tiek Europoje, tiek už jos ribų. Skirtumas tik tas, kad kai kurie žmonės moka geriau nuslėpti savo emocijas.
– Daug metų gyvenate Vakaruose, jums teko palikti gimtąją Turkiją. Ar laikytumėte save rašytoja, kurią formavo tremties patirtis?
– Tremties sąvoka man labai svarbi, dažnai apie ją galvoju. Taip pat daug galvoju apie namų sąvoką. Ką reiškia turėti namus? Ar galime turėti keletą namų? Manau, kad vienu metu galime priklausyti kelioms vietoms. Širdyje jaučiu labai stiprų ryšį su Turkija. Fiziškai nesu ten, bet nereiškia, kad nesu susieta su šia šalimi. Priešingai, jaučiu stiprų ryšį su jos žmonėmis, kultūra, istorija, mažumomis, jaunimu, moterimis, muzika, maistu – visa tai nešiojuosi su savimi. Mes nepamirštame gimtosios šalies vien todėl, kad esame toli. Savo šalį nešamės viduje.
Žinoma, tokia būsena sukelia ir daug liūdesio – juk esi atskirtas nuo gimtosios vietos. Visiems, kurie dirba su žodžiais – žurnalistams, rašytojams, poetams, karikatūristams – Turkijoje šiandien ypač sudėtinga. Dėl žodžių gali patekti į bėdą. Viskas, apie ką berašyčiau, gali ką nors įžeisti.
– Jums taip ir nutiko – sulaukėte grasinimų teismais, nes romane įžeidėte turkiškumą.
– Taip ir buvo. Nuo istorijos ir politikos iki seksualumo ir smurto dėl lyties – bet kuri tema Turkijoje gali išprovokuoti neigiamas reakcijas. Rašytojas gali būti puolamas ar net patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Situacija ypač sudėtinga, juk mes, rašantys žmonės, dirbame su idėjomis, mums reikia žodžių ir žodžio laisvės. Moterims rašytojoms Turkijoje dar sunkiau, nes nors ir ne taip akivaizdžiai, seksizmas ir mizoginija tebeegzistuoja. Su tuo tenka susidurti kasdien. Dažniausiai moteris sulaukia pagarbos, kai visuomenė ją priskiria prie „vyresniųjų“. Mes juk gerbiame močiutes? Bet močiutės jau tarsi nebelaikomos moterimis, jos priskiriamos kitai kategorijai – tampa matriarchėmis. Iki to moteris turi gyventi su išankstinėmis nuostatomis ir sistemine nepagarba.
Grįžtant prie jūsų klausimo – taip, esu emigravusi autorė, esu tremtyje. Esu ir kalbos imigrantė – rašau angliškai, tai trečioji mano kalba. Tai irgi didelis iššūkis.
– Kaip jums tai pavyksta? Juk būna, kad kita kalba nerandame tinkamų žodžių, sunku iki galo save išreikšti, o su gimtąja kalba gali daryti ką nori.
– Susiduriame su keliais iššūkiais. Anglų kalba yra išmokta, tad visada egzistuoja atotrūkis tarp proto ir kalbos: protas veikia greitai, tačiau kalba nespėja ir ausis girdi tą atsilikimą. Tad mes, imigrantai, nuolat abejojame, kai kalbame svetima kalba. Tai sekina, bet ir gali įkvėpti labiau atkreipti dėmesį į žodžius ir mintis, kurias nėra taip lengva išversti. Žaviuosi, kaip išgyvendami skirtingas emocijas žmonės pereina nuo vienos kalbos prie kitos. Tarkim, kai pykstame, dažnai grįžtame prie gimtosios kalbos, o kai kuriuos dalykus lengviau įvardyti išmokta kalba.
Kai kurie žmonės arogantiškai galvoja, kad yra viena taisyklinga anglų kalba ir neigiamai vertina imigrantų ar mažumų autorius. Aš nekalbu taisyklinga anglų kalba, kalbu savaip, bet šios kalbos grožis slypi jos įvairovėje – juk anglų kalboje yra daug žodžių, atkeliavusių iš lotynų, prancūzų kalbų, yra skandinaviškų ar net turkiškų žodžių. W. Shakespeare‘o epochos autoriai į anglų kalbą įnešė savo žodžių, mes taip pat galime prisidėti prie šios kalbos.
– Jūsų pasakojimas prikausto, nes greta dramatiškų veikėjų istorijų įpinate ir mitologiją. Minite jūros deivę Tiamat, gėlo vandens dievą Apsu ir jautrią legendą, kaip Tigro ir Eufrato upės susiformavo iš moters ašarų. Kalbate apie moteriškas jėgas – tiek kuriančias, tiek naikinančias. Kodėl moteris įvairiose kultūrose suvokiama ne tik kaip kūrėja, bet kartais ir auka? Kodėl nuo seniausių civilizacijų iki šių dienų įvairios bendruomenės pirmenybę dažniausiai teikia vyriškumui? Galbūt mitologija padeda rasti atsakymus į šiuos klausimus?
– Ilgą laiką ypač Artimuosiuose Rytuose moterų istorijos buvo pamirštos, nutildytos, ištrintos. Turkijoje, kur įgijau labai nacionalistinį išsilavinimą, toks požiūris vyrauja iki šiol. Osmanų imperijos istorijoje nėra pavienių asmenybių, išskyrus keletą vyrų, turinčių valdžią ir autoritetą. Išskyrus sultonus ir gėdą islamo religijai keliančius išpažinėjus, kur yra žmonės? Kur istorijos apie krikščionis, žydus, armėnų auksakalį, kurdų ar arabų valstietį, graikų jūrininką? Kai imi galvoti, kur yra moterų istorijos, stoja didžiulė tyla. Pasakojame oficialią istoriją, kuriai nesvarbu mažumų ar moterų istorijos.
Rašytojas tarsi kultūros ir kalbos archeologas turi prasibrauti pro didelį triukšmą, gėdingus istorijos sluoksnius ir pabandyti atrasti tas pamirštas istorijas. Užaugau supama skirtingų kultūrų, tad norėčiau, kad mano knygos taptų tiltu tarp europietiško romano ir Balkanų, Mažosios Azijos ar Artimųjų Rytų žodinio pasakojimo.
Iki 10 metų augau su močiute, iš kurios sužinojau daug tradicijų, pasakojimų ir net mitų. Šiandien toks tradicijų pasaulis dažnai nuvertinamas, tačiau esu įsitikinusi, kad jame slypi daug išminties. Kartais rašytinė kultūra atsitraukia, nemato ir neužfiksuoja, o įvairios istorijos, baladės, t. y., žodinė kultūra prisimena. Įvairiausi mitai ir legendos išgyveno per amžius. Gilgamešo epas ilgą laiką buvo perduodamas iš lūpų į lūpas ir tik gerokai vėliau užrašytas. Įsivaizduokite, kiek amžių gyvuoja šis epas ir kiek per tą laiką imperijų sugriuvo, kiek galingų vyrų ir didingų karalių pražuvo. Net aukščiausi paminklai suiro į dulkes, o poema išgyveno. Taigi pasakojimas ir literatūra turi didžiulę galią. Tylią, švelnią, bet stiprią galią.
– Romane „Ir danguje teka upės“ labai stipri melancholija. Kodėl ši būsena jums tokia svarbi? Kaip ji padeda atskleisti personažus? Apskritai, kaip melancholija veikia mūsų asmeninius gyvenimus ir mūsų kultūrinę, socialinę aplinką?
– Jei mums rūpi, kas vyksta už lango, neįmanoma nejausti liūdesio, nesipiktinti, nenusivilti ar nesutrikti. Tik jei niekuo nesidomime, galime būti labai laimingi ir džiaugtis kiekviena diena, bet toks laimės jausmas yra netikras ir netgi, sakyčiau, nelabai sveikas. Skirtingose pasaulio vietose vyksta tiek daug sudėtingų dalykų, tad dažnai susimąstau, ar mes tikrai einame pirmyn? Juk linijinis laikas tėra proto iliuzija.
Sveika, kad kartais esame šiek tiek pesimistiški, šiek tiek melancholiški. Svarbiausia, kad širdyje išlaikytume viltį, optimizmą, džiaugsmą ir net humorą. Man įdomus santykis tarp melancholijos ir humoro. Pernelyg daug pesimizmo nėra gerai, nes gali sukelti apatiją, kai atrodo, kad nieko negalime pakeisti, tad net neverta stengtis. Pernelyg daug optimizmo irgi nesveika, nes tampame arogantiškais. Mums reikia sveiko pesimizmo ir sveiko optimizmo dozės.
– Vienoje tinklalaidėje perfrazavote rašytojo Salmano Rushdie mintį, kad norint geriau suprasti kultūrą, reikia atkreipti dėmesį į žodžius, kurie neišverčiami. Ar šiame romane yra tokių sunkiai išverčiamų žodžių?
– Didžiulį džiaugsmą man suteikia skaitytojų įvairovė. Tie žmonės drauge nelaužia duonos, nesėdi prie to paties stalo, tačiau, skaitydami tą patį kūrinį, jaučia ryšį su ta pačia istorija – man tai reiškia tikrai daug. Mano auditorija visuomet buvo labai įvairi: tai žmonės iš skirtingų etninių, religinių, netgi nereliginių aplinkų ir įvairaus amžiaus grupių. Vis daugiau jaunų žmonių ateina į renginius, vis daugiau jaunų vyrų skaito mano romanus.
Nors visi trys romano personažai atrodo labai skirtingi – kilę ne tik iš skirtingų pasaulio kampelių, bet ir skirtingų epochų – vis dėlto jie labai susiję. Pasakojimai peržengia įprastines vietos, laiko ar nusistatymų ribas, o tai ir yra literatūros bei meno grožis. Rinkau žodžius, kurie padėtų atskleisti kiekvieno personažo unikalią patirtį. Pasakodama apie jazidų mergaitę, pasitelkiu daugiau dialogų, nes pokalbis nepaprastai svarbus jazidų kultūroje. Dalys apie Artūrą primena dikensišką pasakojimą, o apie Zalichą rašau šiuolaikiniu stiliumi.
– Ar matote save panašią į archeologą George’ą Smitą, vieno romano personažo prototipą? Judu abu dirbate labai svarbų darbą – kuriate tai, iš ko kiti gali mokytis. Nežinau, kaip ilgai rinkote medžiagą šiam romanui, bet akivaizdu, kad rašydama įdėjote be galo daug žinių ir meilės.
– Pasiruošimas buvo beprotiškas ir labai intensyvus, bet mėgavausi juo, nes mėgstu mokytis ir sužinoti ką nors naujo. Dažnai susiduriu su požiūriu, kaip rašytoja moteris rašo romaną apie idėjas, nes vis dar tikimasi, kad moteris rašys apie kasdienius klausimus: meilę, skyrybas ir panašiai. Nesupraskite manęs klaidingai, šie klausimai labai svarbūs ir apie juos irgi rašome, tačiau lygiai taip pat rašome apie daugelį kitų dalykų: istoriją, filosofiją, politinę filosofiją, neurologiją ar dirbtinį intelektą.
Jei esi moteris rašytoja už Vakarų pasaulio ribų, šios etiketės ypač lengvai prilipinamos. Jei esi afganistanietė rašytoja, nesitikima, kad rašysi mokslinę fantastiką ar avangardinę literatūrą, nes turi rašyti apie moterų problemas, kurios, be abejo, yra labai svarbios. Bet afganistanietė rašytoja gali pasakoti apie moteris Afganistane viename kūrinyje, o kitas jos kūrinys gali būti mokslinė fantastika ar klimato fikcija. Mes per daug lengvai nubrėžiame ribas.
– Tai ar esate panaši į George’ą Smithą, kuris įkvėpė vieną romano personažų?
– Įsimylėjau archeologą George‘ą Smithą. Keista, kai rašytoja sako tokius dalykus. Norėjau pagerbti šį jauną žmogų, kuris gimė skurde, tačiau sugebėjo pasiekti be galo daug – jis iššifravo Gilgamešo epo lentelę, pasakojančią apie tvaną. Nedaug žinome apie G. Smitho jaunystę, tad mano pasakojimas tikrai nėra biografinis, tačiau ši asmenybė įkvėpė lūšnynų karaliaus Artūro personažą.
Gilgamešo epo iššifravimas buvo vienas didžiausių to meto archeologinių atradimų ir supurtė mokslo bei religinį pasaulį, nes privertė suabejoti iki tol egzistavusia informacija. Introvertiškas ir drovus G. Smithas atsidūrė šių įtemptų debatų sūkuryje. Jis dar sykį išvyko į archeologinius tyrinėjimus Artimuosiuose Rytuose ir mirė kaimelyje netoli Turkijos ir Sirijos sienos, kur jo kūnas ilsisi apleistose kapinėse. Norėjau pagerbti šį vyrą ir jo aistrą žodžiams, tačiau kartu kritiškai žvelgiu į kolonijinę istoriją, britų kolonializmą, kritikuoju Osmanų imperijos neišmanėlišką elgesį su artefaktais. Turkijoje mes nekalbame, ką Osmanų valdžia padarė, kad išsaugotų kultūros paveldą, o Vakaruose nenorime kalbėti, ką padarė Vakarų muziejai.
– Atrodo, kad romano siužeto posūkiai gimsta iš pykčio dėl neteisybių, kurios vyksta aplink mus, tarkim, jazidų genocido ar didžiulės taršos. Apskritai, pyktis dažnai tampa kibirkštimi, kuri įžiebia socialinius pokyčius. Kaip jūs matote pykčio vaidmenį tiek savo kūryboje, tiek pasaulyje? Ar jis būtina pokyčių jėga, o gal sudėtingesnis reiškinys nei vien reakcija į neteisybę?
– Dažniausiai pykstame, kai matome neteisybę ar susiduriame su tuo, kas akivaizdžiai nesąžininga. Ir tai geras ženklas, nes parodo, kad esame sąmoningi. Tačiau su pykčiu reikia elgtis atsargiai. Pradinis pykčio proveržis išties gali įkvėpti ir paskatinti veikti, siekti teisingumo ir kurti pokyčius, tačiau, jei pyktis išlieka per ilgai, jis tampa toksiškas ir žalingas mums patiems – tampame piktais žmonėmis ir pasaulį imame skirstyti į „mes“ ir „jie“.
Pyktį matau kaip neapdorotą energiją, kurią turime paversti į kažką ramesnio, pozityvesnio ir prasmingesnio. Man patinka trumpa, bet labai stipri amerikiečių rašytojos Toni Morrison esė, kur ji pripažįsta, kad kartais jaučia didžiulį pyktį, tačiau tuomet sėda prie stalo ir rašo. Man ši mintis labai artima, nes parodo, kaip emocijas galima nukreipti į literatūrą ar kitą prasmingą veiklą.
Nežinau, ar skamba logiškai, bet, regis, kai kurios emocijos turi „žemą vibraciją“, o kitos – „aukštą“. Meilė – aukštos vibracijos būsena, atjauta – taip pat. Seserystė, solidarumas – dar stipresnės, vienijančios emocijos. Žemos vibracijos jausmų nereikia slopinti ar ignoruoti, nes tai, ką nuslopiname, vis tiek anksčiau ar vėliau sugrįžta. Tačiau galime pasielgti sąmoningai – pripažinti šias emocijas ir pamažu transformuoti jas į aukštesnę energiją.
– Turkija – nepaprasto grožio ir turtingos kultūros šalis, kurios kasdienybę daugelį metų temdo korupcija, žiniasklaidos laisvės ir žmogaus teisių ribojimai. Įkalinami nekalti žmonės, žūsta į politinių neramumų sūkurį pakliuvę civiliai. Vienas naujausių ir daug atgarsio sulaukusių įvykių – Stambulo mero Ekremo İmamoğlu areštas, kurį lydėjo visuomenės protestai ir brutalus valdžios atsakas. Viena priežasčių, kodėl buvo sulaikytas meras, jo ryšys su aktyvistu, žurnalistu, jazidų kilmės sociologu Azadu Barış, kuris garsiai kalba apie marginalizuotas jazidų, alevitų, čerkesų bendruomenes. Kaip vertinate šiuos įvykius, ypač jų poveikį jazidų bendruomenei? Kaip apginti demokratiją ir apsaugoti mažumų teises?
– Tai iš tiesų širdį verianti situacija ir, sakyčiau, lūžio taškas. Neteisėtas ir nedemokratiškas labai charizmatiško ir populiaraus Stambulo mero areštas įvyko likus vos kelioms dienoms iki žinios, kad jis dalyvaus prezidento rinkimuose, paskelbimo. Akivaizdu, kad daugelio mylimas politikas tapo režimo varžovu. Iki šiol Turkijoje vykdavo reguliarūs rinkimai, o dabar net rinkimų idėja tapo pažeidžiama, oponentai tiesiog suimami. Protestuose sulaikyti žmonės, kurie labai daug prisidėjo prie Stambulo kultūrinio gyvenimo, architektūros, istorinio paveldo išsaugojimo. Man tai dar vienas liūdnas ženklas, kaip Turkija jau ilgą laiką juda atgal. Iš pradžių – pamažu, o dabar – stulbinančiu greičiu.
Tai pamoka ir kitoms šalims: neužtenka vien rinkimų urnos, kad valstybė būtų demokratinė. Jokia partija, joks žmogus ar jokia technologijų bendrovė negali turėti absoliučios galios. Tikra demokratija egzistuoja tada, kai veikia nepriklausomi teismai, laisva ir įvairi žiniasklaida, savarankiška akademinė bendruomenė, kai gerbiamos žmogaus teisės. Kai vienas po kito šie dalykai eliminuojami ir lieka tik balsadėžė, kelias iki autoritarizmo labai trumpas. Turkija šiuo keliu eina jau seniai. Moterims tai kelia ypač daug nerimo, nes, kai valstybės ima smukti, pirmiausia nusitaikoma į moterų teises, tada – į mažumų teises. Būtent tai ir matome. Noriu pabrėžti vieną dalyką: niekada netapatinčiau vyriausybės su žmonėmis. Turkijos visuomenė – daug sąmoningesnė, pažangesnė nei ją valdantys.
– Naujausiame romane ypatingą vietą skiriate jazidų istorijai, kuri paženklinta daugybės tragiškų įvykių. Kokia jazidų situacija Turkijoje šiandien, kai šalis išgyvena tokias problemas?
– Kai nėra demokratijos, nėra ir pagarbos įvairovei. Daugiau nei 3000 jazidų moterų yra dingusios ir daugelis jų patyrė pačias baisiausias prievartos formas. Netyčia viena šių moterų buvo rasta Ankaros rajone, vos už kelių gatvių nuo mano močiutės namų. Kaip įmanoma, kad jauna moteris buvo taip ilgai laikyta tokiomis siaubingomis sąlygomis, paversta sekso verge, o aplinkiniai nieko nežinojo ir nematė? Visuomenės sąstingis irgi svarbi šios problemos dalis.
Ironiška ir liūdna, kad viena pažangiausių tarptautinių sutarčių, siekianti apsaugoti moteris, vaikus ir LGBTQ+ žmones, pavadinta Stambulo vardu.
– Pastaruoju metu Lietuvoje daug diskusijų kelia žmogaus teisių dokumentas, turintis dramatišką pavadinimą, – Stambulo konvencija. Šis dokumentas anaiptol nepadeda Turkijos moterims, kiekvieną dieną žiniasklaida praneša apie smurtą ir net nužudymus. Atrodo, kad viskas, kas gali nutikti, nutinka moterims Turkijoje.
– Ironiška ir liūdna, kad viena pažangiausių tarptautinių sutarčių, siekianti apsaugoti moteris, vaikus ir LGBTQ+ žmones, pavadinta Stambulo vardu. Tiesiog ji buvo pasirašyta šiame mieste. Turkijos vyriausybė net nepasitarusi su organizacijomis atsisakė priimti šį dokumentą, nors šeiminio ir seksualinio smurto, moterų nužudymų daugėja. Didžiulį nerimą kelia ne tik moterų žmogžudysčių mastai, bet ir įtartinų savižudybių ir siaubingų įvykių atvejai. Pavyzdžiui, Turkijos pietryčiuose esantis Batmanas anksčiau išsiskyrė didžiuliu moterų savižudybių skaičiumi, tačiau pastaraisiais metais apie savižudybes beveik nieko neskelbiama, o moterys Turkijoje įtartinai iškrenta iš balkonų. Šie atvejai nėra įtraukiami į moterų nužudymo statistiką.
Dabartinė Turkijos vyriausybė nuolat pabrėžia, kad netiki lyčių lygybe. Jie tiki vadinamomis tradicinėmis šeimos vertybėmis ir puola feministinius judėjimus. Esu rašytoja feministė, tad stebiu šią situaciją labai atidžiai ir sunkia širdimi. Jau minėtų jazidų, arabų, kurdų ir LGBTQ+ bendruomenių problemos gali atrodyti skirtingos, bet iš tikrųjų viskas susiję. Juk kai gerbiama įvairovė, visi yra lygūs ir vertinami pagarbiai, kitu atveju kenčia visos – etninės, lytinės, religinės – grupės. Seniai praėjo tie laikai, kai Turkijoje galėjo vykti „Pride“ paradas, šiandien LGBTQ+ jaunimas ir studentai nuolat puolami.
Vyriausybė turėtų atidaryti prieglaudas nuo smurto nukentėjusioms aukoms ir įgyvendinti Stambulo konvenciją. Tačiau jie tiesiog apsėsti ta abstrakčia tradicinių vertybių idėja ir nesistengia suprasti, kad tai prieštarauja moterų ir įvairių grupių teisėms. Jeigu vyriausybė taip rūpinasi tradicinio moteriškumo bei tradicinio vyriškumo idėjų, tuomet turėtų daugiau rūpintis ir moterų nužudymais arba smurtu šeimoje. Vaikai mato smurtą namuose, tad kas nutiks jiems? Kas padės jiems? Esu labai prislėgta, matydama kas vyksta.
