Gabijos Grušaitės romanas „Grybo sapnas“ pateko į mano rankas gal ir netikėtai, bet labai tinkamu metu. Visai kaip į naujus lietuvių kalbos ir literatūros vadovėlius, kuriuose jis, pasirodo, tapo naujausia (vėliausiai išleista) įtraukta knyga. Pavarčiau ir susimąsčiau, kad tai įvyko, rodos, Lietuvos švietimo sistemai nebūdingu greičiu – praėjus vos daugiau nei metams nuo knygos pasirodymo 2023-iųjų pabaigoje. Nusprendžiau paanalizuoti, kuo ji prasminga į suaugusiųjų pasaulį įžengiančiam žmogui ir apskritai kuo įdomus šios knygos fenomenas. Labiausiai džiugina, kad pradedame brįsti iš kultūrinio sąstingio, visgi mūsų realybė nesibaigia vien XIX ir XX amžiaus pasakojimais apie gamtą ir kaimo žmogų. Pagaliau atsigręžėme ir į šiuolaikinį pasaulį – ar netgi į ateitį.
Atsitiktinai įžengusi į knygos pasaulį supratau, kad jos dalelė visada pasiliks su manimi ir turbūt daugybe kitų skaitytojų – nepriklausomai nuo jų amžiaus. Tai romanas apie žmones – regis, visai paprastus, – kuriuose atpažįstame kaip savo kolegas, klasiokus, draugus ar net šeimos narius. Galiausiai – ir save. G. Grušaitė sugebėjo sukurti personažus, kurie kone kiekvienam žmogui suskamba pažįstamais ir universaliais jausmais. Ši mintis nepalieka iki pat romano pabaigos: norisi vis daugiau sužinoti, vis labiau suprasti, vis labiau atjausti – vis labiau atpažinti save. Tai ir nusako viso pasakojimo esmę.
Knyga, kurios veiksmas – dabar
Pasakojimo veiksmas vyksta dviejose plotmėse: 2051 ir 2025 metais, stebint keturių veikėjų – Upės, Dastino, Karlo ir Inos – gyvenimus. Su herojais susipažįstame įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais, jų akimis patiriame pasaulį: dabartinį ir įsivaizduojamą – ateities – gyvenimą, vykstančius pokyčius. Ateityje, tolimame šeštame XXI amžiaus dešimtmetyje, gyvena Upė, suaugusi alfa kartos (gimusiųjų 2010-2024 metais) atstovė, susidurianti su naujos realybės problemomis: tvarumo politikos suvaržymais, ekoatgimimu, technologijų valdomu pasauliu, bet ir amžinais psichologiniais iššūkiais. Pagaliau gyvenime sutelkusi dėmesį į save, o ne išorę, ji ieško santykio su išsilaisvinimu, ieško būdų išgyti nuo vaikystėje nepatirtos karjeristės mamos meilės.
Kitos knygos dalies veiksmas vyksta būtent dabar, 2025–ųjų vasarą. Koncentruojamasi į Upės mamos Almos jaunystės pažįstamus, dabartinius milenialsus. Susipažįstame su lietuvių emigrantės Inos, amerikiečių mokslininko Dastino ir norvegų restorano šefo Karlo meilės trikampiu, atskiruose skyriuose panirdami į kiekvieno veikėjo sąmonės srautą ir patirdami įvykius skirtingu požiūriu.
Romano veikėjai – tai žmonės, bandantys suprasti ar jau „supratę”, koks gi yra gyvenimo tikslas, dėl ko viskas vyksta ir kaip galima jaustis tokiems vienišiems, kai atrodo, kad visko aplink tiek daug ar net per daug, tik ne pilnatvės ir išsipildymo – meilės, karjeros, laimės. Visus aplanko vidurio amžiaus krizė ir supratimo, kas jie yra ir dėl ko gyvena, tenka ieškoti iš naujo. Bendra veiksmo erdvė – namas Pervalkoje, kuriame atsiduria veikėjai, – yra tarsi katalizatorius, jungiantis jų visų likimus.
Laikas šiame kūrinyje yra panaudojamas labai apgalvotai, o skaitant knygą vis pasikartoja simboliškas skaičius – 35 metai. Romane jis žymi katarsio tašką – veikėjai būtent ties šiuo amžiumi permąsto savo gyvenimą ir supranta, jog toliau nesugebės gyventi taip, kaip buvo įpratę. Supratus šį negrįžtamumą, tarsi vidurio amžiaus krizės apokalipsės raitelis, o gal angelas sargas, juos aplanko lokys, kuris padrąsina, kad viskas bus gerai.
Kaip rašo Grušaitė, „Klausimas kodėl niekur neveda“, dėl to net nemėginsiu šio gyvūno simbolio interpretuoti. Gal tai yra paprasčiausia grybo sapno fantazija, kurios nepavyks racionaliai išaiškinti. Žmonės – iracionalios būtybės, vis bandančios įžvelgti pasaulio schematiškumą, pasikartojimus, principus ir dėsnius – surasti ir suprasti juos savyje būna daug sunkiau. Todėl dėmesį perkeliame į aplinką: jeigu susisteminsime pasaulio suvokimą, bus lengviau, ar ne?
Apie grybieną ir (žmogiškuosius) tinklus
Autorė paliečia gausybę egzistencinių temų, kurios, pasirodo, nesikeičia net atėjus naujoms kartoms. Kančios motyvas lydi žmoniją per amžius ir tampa šio kūrinio leitmotyvu. Žmogus ieško atsakymų. Jie, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, jau slypi mumyse – kaip tas grybas, užvaldęs protą.
G. Grušaitė plėtoja teoriją apie žmogaus ir grybo simbiozę: neva žmonija neatmenamais laikas sudarė „sandorį su velniu“ – grybiena, ir ši nuo tada gyvena žmogaus mikrobiome ir valdo jo protą. Griaunama žmogaus racionalumo idėja: esame „apsėsti”, savo grybo panardinti į jo kuriamą iliuziją – veikėjai patys to nesuvokia, kol nepatiria „nušvitimo”. Anot Grušaitės, užtenka tik su savo grybu pasikalbėti – pagaliau pabusti iš grybo sapno. Taip veikėjams ateina supratimas, jog visi esame persipynę – kaip grybai, kuriuos jungia tas pat micelis.
Remiantis garsaus mikologo Paulo Stametso palyginimu, kad micelio tinklai yra tarsi gamtos internetas, galima metaforiškai interpretuoti ir žmogaus bendruomenių ir sąmonės tinklus. Tęsiant šią mintį galima teigti, kad romano veikėjų micelis – tai juos jungiantys maži dalykai, kurie pasikartoja kiekviename iš skyrių: voveraitės, grybai, bulvių paplotėliai, vynas „su kančia”, maistas, lokys, 2016-ieji ir vienatvė. Visa tai, kuo labai instagramiškai dabar galime dalintis internete, kuris – kaip grybo sapnas – savotiškai valdo daugybės šių dienų žmonių gyvenimus.
Internetas mūsų amžiuje tampa realybės miceliu. Šis palyginimas veikia kaip priminimas, jog atsitiktinumai nėra atsitiktiniai ir visi gyvenimo vingiai (skaityk: vienoks ar kitoks tinklas) veda žmones ten, kur jie turi atsidurti. Tai įdomus svarstymas apie tai, kiek antropocentrinė teorija reali, kiek patys galime būti savo likimo kalviais, o kiek mūsų gyvenimą valdo aplinkybės – vidinės arba išorinės.
Panašiai yra ir su romane analizuojamu epigenetiniu paveldėjimu. Pasakojimai apie tėvus, jų nuoskaudas, sunkumus ir gyvenimo filosofiją dažnam skaitytojui primintų jų pačių tėvus ar senelius. Visa tai suartina. Dalykai, kurie gyvena tik žmonių sąmonėje ir apie kuriuos daugelis išdrįstų kalbėti tik artimųjų rate, nes baimė apie tai kalbėti yra stipresnė nei noras pasidalinti, atsiduria ant popieriaus lapo. G. Grušaitė sufleruoja, jog esame ne tik daiktų ir močiutės servizo paveldėtojai ir saugotojai, bet ir visų buvusių kartų skausmo bei kančios palikuonys. Su tuo irgi reikia ką nors daryti. O tai nėra taip malonu, kaip paveldėtas butas Naujamiestyje. Traumų nėra taip lengva atsikratyti kaip servizo... bet visgi verta.
Grybo sapnas kaip egzistencinė krizė
Kūrinio egzistencializmą atsispindi ir futuristinis Pervalkos vaizdavimas. Autorė romaną pradeda aprašydama visas šiuolaikinio žmogaus baimes: dirbtinį intelektą (DI), ekologinę katastrofą, karą ir pasikeitusį gyvenimą. Tačiau, kitaip nei mano daugelis, pasaulis nesibaigia 2050-aisiais. Ateina 2051-ieji – ir žmonės tebegyvena. Kitaip. Bet gyvena. (Aišku, žvelgiant į dabartinio pasaulio realijas, būtų smagu, kad „Grybo sapnas” netaptų pranašišku tekstu, bet pagyvensime ir pamatysime, kaip pasaulis atrodys po 35 metų).
Daug diskusijų ir kontroversijų šiuo metu keliantis DI vaizduojamas kaip parankus asistentas, užpildantis tuštumą namuose bei sieloje. Tikėtina, kad Spike’o Jonze’o filmo „Her“ (2014) siužetas jau nėra tokia tolima realybė. Gal jau tampa norma, kad vis daugiau žmonių apie savo sielvartą verčiau pasipasakoja „ChatGPT” negu draugei ar mamai. Taip atsitinka ir su romano veikėja Upe, turinčią vadinamąjį love/hate relationship su savo VA – virtualia asistente Ana. Visgi prie patogumų greitai priprantama – veikėja netgi emociškai prisiriša prie VA, nors tai tik kompiuteris.
Ekologinė krizė, apie kurią pasakojama kūrinyje, taip pat kelia daug egzistencinių klausimų. Tai primena filosofo Timothy Mortono „tamsiosios ekologijos“ teoriją, kuri pabrėžia, kad ekologija yra neatskiriama nuo žmogaus vidinio pasaulio ir egzistencinių klausimų, o gamtos bei technologijų santykis yra ambivalentiškas. Atliktas Kuršių nerijos „Išvalymas“ suteikia vilties, optimistiškai nuteikia, kad ne viskas prarasta. Žemę dar galima bus išsaugoti ir atkurti jos pirminį vaizdą. Ekologinė romantika leidžia nors kuriam laikui tikėti šviesesniu rytojumi. Tačiau visai arti jos aidi nostalgija, amžinas posakis „anksčiau buvo geriau“ – šis sakinys yra kiekvienos kartos prakeiksmas.
Autorė ironiškai perteikia nuomonę, kad mūsų visuomenė niekada negalės atskiratyti šio mąstymo, net jeigu visi logiški ir racionalūs faktai rodytų, kad tai netiesa. Tai yra dar vienas postmodernizmo teorijas liudijantis tekstas, kurio laikas ir erdvė linijiniai, bet kartojasi ir susipina. Be faktų, taip pat egzistuoja emocijos, nostalgija, sentimentai, laikantys žmones savo gniaužtuose: iš jų ištrūkti negali daugelis šiandienos žmonių, kartojančių tą frazę vis atsimindami Sovietų Sąjungos laikus.
Išvalytos Pervalkos vaizdinys – tarsi visos Lietuvos metafora. Pažangesnė, geresnė, ekologiškai jautri ir nepriklausoma – nauja. Bet žmonės, pripratę prie kadaise buvusių realijų, vis ilgisi užterštos įlankos, gyvūnų bei augalų nykimo ir to, kad nebuvo ekologinio mokesčio. Visame tame gi buvo kažkas „savo“. Ar tikrai? Keista, kad ilgesys prisiriša prie materialių dalykų ir daugelis žmonių nesupranta, kad „anksčiau buvo geriau“ ne dėl pasaulio apipavidalinimo, o dėl to, jog jie patys buvo kitokie – jaunesni, laimingesni, pilni vilties ir ambicijų. Kodėl jie pasikeitė? Atsakyti kiekvienas turėtų pats.
Atgal į dabartį
Galiausiai... karas. Gal dabar žmonės skaito knygas tam, kad pamirštų žinias apie geopolitinius sprendimus ir tūkstančius mirčių. Ši knyga neleis apie tai pamiršti. Tačiau ji gali suteikti jaukumo šiais neužtikrintais laikais.
G. Grušaitė labai įdomiai panaudojo laiko ir siužeto konstrukciją: pasakojimas pradedamas nuo ateities ir skyrius po skyriaus grįžtama į dabartį, į 2025-ųjų metų vasarą. „Šaltą, drėgną, lietingą vasarą.” Tai primeną Marko Z. Danielewskio House of Leaves – jo fragmentuota ir paini struktūra perteikia subjektyvų realybės suvokimą, panašiai kaip G. Grušaitės kūrinys. Romano „Grybo sapnas“ struktūra ir siužetas supina atskiras istorijas, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai nesusijusios. Kuo toliau giliniesi, tuo labiau supranti, jog niekas nėra atsitiktina. „Grybo sapnas” nėra toks milžiniškas ir painus kaip House of Leaves, bet jo forma puikiai panaudojama istorijos tikslams parodyti.
Struktūra ir kalba leidžia dar giliau pasinerti į veikėjų sąmonės srautą, įžvelgti ne tik tai, apie ką jie mąsto ir ką jaučia, bet ir kaip tai daro, kaip jų mintys atrodo vizualinėje plotmėje. Panašiai rašo airių rašytoja Sally Rooney – nepaiso kalbos ir gramatikos struktūros dėsnių, kad galėtų perteikti gyvą ir autentišką veikėjų emocijų ir minčių kaitą. Tai atskleidžia jaunosios kartos vidinius konfliktus ir santykius, kas yra labai svarbu šiuolaikinei literatūrai. Įvairių perspektyvų perteikimas leidžia giliau suprasti, ką veikėjai mano apie pasaulį, save ir kitus – taip pat kaip dažnai tai skiriasi nuo realybės. Vieni gali matyti Neringą kaip rojaus kampelį, o kiti kaip nebūties ir užmaršties slėnį. Visai kaip gyvenime.
Milenialsams, Gen Z ir ne tik
Šis kūrinys, be abejo, palieka didelį ir gerą įspūdį. Tekstas kalba apie sunkias ir universalias temas suprantama, lakoniška ir emocijas virpinančia kalba. Manau, kad „Grybo sapną” verta perskaityti daugeliui žmonių, kurie jaučiasi nesuprasti, kuriems nerimo ir vienatvės jausmas nėra svetimas – ypač paauglystėje ir jaunystėje, bet ir vidurio amžiaus krizės akivaizdoje. G. Grušaitės kūrinys gali tapti mediumu, atveriančiu naują savo gyvenimo perspektyvą, o šios knygos aktualumas padės surasti atsakymus į daugelį egzistencinių klausimų.
Nors knyga išleista prieš pusantrų metų, skaityti ją dabar daug simboliškiau: tarsi galėtum išgyventi siužeto įvykius realiu laiku, dalintis su veikėjais (geopolitiniu) nerimu ir taip ieškoti paguodos. Ramina jau pirmas romano skyrius: pasaulis nepasibaigs, jis tiesiog pasikeis, o mums reikės prie to prisitaikyti. Nerimo jausmas yra universalus, kiekvienas jį jaučia savaip, kiekvienas bando su juo susidoroti. Dabartinių įvykių apsuptyje gali atrodyti, jog artėja labai neramus ir baisus laikotarpis. Visi, kurie nors kiek seka naujienas, apie tai žino, o kartais, kaip ir romane, apie tai praneša apokalipsės pranašai Jonas ir Petras už gretimo staliuko kavinėje, kai nugirsti jų diskusiją: „Prasidės ar ne“.
Grušaitės veikėjai klausia: „Ar tikrai šita vasara yra paskutinė ramybės oazė prieš visai planetai panyrant į liepsnas?“ Nežinau. Manyčiau, kad verta atsiversti „Grybo sapną” ir sekti Inos pėdomis: šiame chaose pagaliau surasti save – geriau anksčiau nei vėliau. Džiaugtis tuo, ką atneša šiandiena, ir stengtis visa tai išgyventi. Leisti sau pradėti iš naujo.
Pati šį tekstą parašiau dieną, kai neprasidėjo karas, o aš išploviau indus.
Pirmiausia buvo publikuota dvisavaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ (1465 / 17, 2025-09-05).
