PALAIKYKITE.Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą všį „Penkiolika minučių“.
Naomi Alderman – garsi britų rašytoja, daugybės literatūrinių premijų laureatė, lietuvių kalba yra išversti du jos romanai – „Galybė“ ir „Ateitis“. Ji taip pat bendradarbiauja su „Guardian“, BBC, kita žiniasklaida, drąsiai kalba politikos, feministinėmis temomis. Pokalbis su ja – ne tik apie Vilnių, knygas, bet ir apie politinius įvykius, videožaidimų pasaulį ir Elono Musko galios augimą.
– Kadangi susitinkame Vilniaus knygų mugėje, mano pirmasis klausimas – apie literatūros festivalius. Ar jums patinka jie, mėgstate susitikti su žmonėmis? Klausiu todėl, kad daugybė rašytojų sako, jog jie yra introvertai ir nemėgsta susitikinėti su žmonėmis, mieliau renkasi rašymą namuose.
– Ne, aš mėgstu susitikimus. Tiesa, paskui kurį laiką tiesiog guliu namuose ir žiūriu į vieną tašką. Bent jau man visiškai atsiskyrėliškas gyvenimas netiktų. Aš visuomet dirbau derindama knygų rašymą su videožaidimų kūrimu. Taip pat dirbu ir kino srityje. Taigi, visuomet dirbu ir ten, kur reikia bendradarbiavimo. Man tai labai svarbu. Netgi rašydama savo pirmąjį romaną aš dalyvavau kūrybinio rašymo kursuose, taip turėjau galimybę pasikalbėti su kitais rašytojais. Jei lieku viena su savimi visą laiką, jaučiuosi vieniša. Kita vertus, jeigu pernelyg daug laiko leidžiu su kitais žmonėmis, desperatiškai ieškau savo pačios erdvės. Taigi, esu ekstravertė ar introvertė? Turbūt man būdingi abiejų bruožai.
– Jūs viešite Vilniuje, nes dalyvaujate Knygų mugėje, tačiau, kiek žinau, priežastis yra ir kita – rašote romaną, kurio veiksmas vyks būtent Lietuvoje.
– Taip, rašau romaną apie tai, koks pasaulis būtų, jeigu Holokaustas nebūtų įvykęs. Ir jeigu Holokaustas nebūtų įvykęs, Vilnius būtų vienas iš didžiausių pasaulio žydiškojo gyvenimo centrų. Vaikystėje vasaros atostogoms aš būčiau keliavusi ne į Niujorką, o būčiau vykusi čia aplankyti savo draugų ir šeimos. Mes vyktume čia praleisti laiko tarp mokyklos ir studijų universitete.
Mano giminė kilusi iš šių vietovių – proseneliai gyveno Daugpilyje, Latvijoje. Taigi, tai pasaulis, iš kurio ir aš iš dalies esu kilusi. Šiandien ryte jau kažkam pasakojau šią istoriją – Jungtinėje Karalystėje aš nevalgau duonos, nes netoleruoju gliuteno, tačiau čia valgiau tradicinę, juodą duoną, ir viskas buvo kuo puikiausiai. Matyt, mano genetika iš dalies susijusi su šiomis vietomis.
– Jūs pirmą kartą lankotės Vilniuje, o prieš tai, matyt, savo vaizduotėje jau buvote susikūrusi vaizdą, kaip viskas čia gali atrodyti. Kaip tai atitiko realybę, kurią patyrėte atvykusi čia?
– Mano vaizduotėje ši vieta susijusi su ikisovietiniais laikais, kai tai buvo labai žydiškas miestas. Mano šeimos istorijose pasakojama apie carą ir jo kariuomenę, Rusijos grėsmę. Mano giminė išvyko iš čia dar prieš ateinant sovietams.
O kai atvykau čia, atsikėliau ryte ir, pažvelgusi pro langą, pamačiau, kaip čia nuostabu. Ir vietinis klimatas man labai tinka, lyginant su Anglijos. Man čia labai patinka. Žinoma, atvykęs čia jauti ir liūdesį, gailestį dėl tų žmonių, kurie čia buvo nužudyti, tai labai sudėtingos istorijos, kurias išgyvename savo viduje. Tačiau, kaip ir sakiau, net pati esu nustebusi, kad čia jaučiuosi kaip namie.
Tarsi nuspėjo E.Musko atėjimą į valdžią
– Pakalbėkime apie jūsų naujausią knygą „Ateitis“. Joje pasakojama apie ties katastrofos riba atsidūrusį pasaulį. Kaip manote, ar tam poveikį turėjo ir pastarieji įvykiai – pandemija, paskui karas Ukrainoje?
– Knygos pradžia buvo, kai 2017 metais „New Yorker“ leidinyje perskaičiau straipsnį apie informacinių technologijų milijardierius, kurie statosi bunkerius, kad galėtų išvengti artėjančios apokalipsės.
Dabar suprantu, kad išgyvenau, ko gero, vieną didžiausių mano kartos kelionių – iš technooptimistės tapau technopesimiste, suvokiau, kad būdama dvidešimties metų maniau, jog technologijos išspręs visas mūsų problemas. O dabar galvoju, kad ne, tai tik sukūrė daugybę superniekšų, kurie gali sau leisti požemines slėptuves.
Pradėjau apie tai galvoti, o pagalvojusi padariau tam tikras išvadas apie tai, ką jie bando daryti su pasauliu. Tačiau visgi knygą pabaigiau gana optimistiškai, sakydama, kad yra kelių iš šios situacijos.
Tačiau dabartiniai laikai smarkiai skiriasi nuo dešimtojo dešimtmečio. Tai buvo labai optimistinis dešimtmetis. Prasidėjo glasnost ir perestroika, griuvo Berlyno siena, subyrėjo Sovietų Sąjunga, mes sugebėjome spręsti ozono sluoksnio nykimo problemą, Nelsonas Mandela išėjo iš kalėjimo, Pietų Afrikoje pasibaigė apartheidas. Atrodė, kad pasaulis sprendžia savo problemas.
Ir manau, kad tai buvo ta akimirka, kurią buvusios Sovietų Sąjungos žmonės galbūt visada vertino šiek tiek realistiškiau, jie žinojo, kokios yra permainų galimybės. Tačiau visada yra būdų, kaip pagerinti padėtį. Tik atrodo, kad kai kuriais iš jų dabar nesinaudojame.
– Štai jūs papasakojote apie optimistinį dešimtąjį dešimtmetį. Galbūt būtent dėl to dabar visuomenėje, kultūriniame gyvenime jaučiama tokia nostalgija devintajam ir dešimtajam dešimtmečiui? Dėl to optimistinio jausmo?
– Mes turbūt jaučiame nostalgiją tiems laikams, kai visą dieną nespoksodavome į savo išmaniuosius telefonus. Ar pamenate laikus, kai pirmą kartą įsigijote išmanųjį telefoną? Atrodė taip nuostabu, buvo galima videoskambučiais bendrauti dieną ir naktį. Neįtikėtina. Ir tada pamažu pasieki tašką, kuomet suvoki, jog žiūri į savo telefoną, o ne į pasaulį, o mobilusis telefonas kiekvieną dieną pasakoja dalykus, kurie liūdina. Man tai nebepatinka.
Mes turbūt jaučiame nostalgiją tiems laikams, kai visą dieną nespoksodavome į savo išmaniuosius telefonus.
Manau, kad jaučiame nostalgiją laikui, kai norėdamas išsinuomoti filmus turėjai eiti videonuomą, kai norėdamas paklausyti muzikos eidavai nusipirkti plokštelę ar kasetę. Ir tas jausmas buvo fiziškai apčiuopiamas. Ne viskas buvo susieta į vieną visumą – nebuvo taip, kad ir filmai, ir televizijos laidos, ir muzika, ir viso pasaulio naujienos būtų sukrauti į viena. Nesu įsitikinusi, kad tai naudinga mūsų psichinei sveikatai.
– Jūs jau užsiminėte apie knygoje aprašomus technologijų milijardierius. Dabar mes matome Donaldą Trumpą, jį apsupusius verslininkus, tokius kaip Elonas Muskas. Atrodo, kad rašydama šią knygą tarsi žiūrėjote į ateitį.
– Žmonės manęs vis klausinėja, ar neturėjau ateitį nuspėjančio rutulio, kurį pasitelkusi sužinojau, ką E.Muskas ketina daryti. Ne, neturiu tokio rutulio.
Aš tiesiog esu gana smarkiai nerimo kamuojamas žmogus. Bet tikrai manau, kad visa tai, ką matome dabar, buvo galima suprasti per trajektorijas, kuriomis šie žmonės jau ėjo. Mano ankstesnė knyga apie valdžią vadinosi „Galybė“. Valdžia, galia turi savo logiką. Kai suteikiate milžinišką galią žmonėms, kurių negalima nušalinti rinkimų būdu, ir skiriate jiems vadovauti sritims, iš kurių jie negali būti atšaukti, paprastai nutinka tie patys dalykai. Nesvarbu, ar jie į valdžią paskirti Sovietų Sąjungoje, ar jie tapo šalies karaliumi, ar kokiu nors kitu būdu, tai tampa plutokratija, ir E.Muskas dabar iš esmės yra tapęs Amerikos prezidentu.
Kuo didesnė galia, tuo labiau galia nori kaupti galią sau.
Kuo didesnė galia, tuo labiau galia nori kaupti galią sau. Ir tai išveda žmones iš proto. Galite pažvelgti į istoriją – tai nebuvo gerai Romos imperatoriams. Tai nebuvo gerai Anglijos karaliams. Tai nėra gerai E.Muskui. Toks galios kiekis nėra naudingas jiems. Tai nėra gerai gebėjimui priimti gerus sprendimus. Tai nenaudinga šaliai ar vietovei, kurią jie valdo.
Valdžios apribojimas yra labai svarbus mums visiems, tačiau atrodo, kad vis patenkame į šiuos spąstus – suteikiame kažkokiam žmogui neribotą valdžią!
O tie žmonės patiki, kad jie yra aukščiau įstatymų, ir tai atsisuka prieš juos pačius, nes jie ima daryti baisius dalykus ir nebūna laimingi. Ar kas nors pažiūrėjęs į E.Muską gali pasakyti, kad jis laimingas? Nesu tikra. Bent jau man atrodo, kad jis kenčia nuo rimtos depresijos. Jis atrodo kaip psichologinių problemų turintis žmogus. Nemanau, kad nors vienas iš mūsų norėtų būti toks kaip jis, tačiau štai, jam priklauso valdžia. Nustokite tai daryti – tai yra esminė mano visų knygų žinia.
Pramoginių knygų negalėtų rašyti
– George‘as Orwellas yra sakęs, kad kiekvieną kartą, kai rašydamas neturėdavo politinio tikslo, jo knygos išeidavo bedvasės. Ar politinė žinia jums irgi yra itin svarbi kūryboje?
– Mano tėvas yra politikos ir istorijos profesorius, užaugau namuose, kur prie stalo būdavo diskutuojama apie tai, kaip veikia pasaulis. Man patinka skaityti kieno nors parašytą romaną apie, tarkime, labai intensyvius dviejų žmonių santykius, jų griūtį. Tačiau nemanau, kad man kada nors pavyks tai parašyti.
Mane visada domino, kaip sistemos, kuriose gyvename, susipina su mūsų gyvenimu. Mane visada domino klausimas, kokioje istorijoje mes gyvename? Kokią politiką išgyvename? Kokios socialinės ir kultūrinės struktūros lemia tai, kad kai kurie dalykai mūsų gyvenime yra labai įmanomi, o kai kurie – visiškai neįmanomi?
Žinau, kad skamba juokingai, bet vis tiek pasakysiu. Sienos tarp šalių yra išgalvotas dalykas, ir gali būti, kad tam yra labai svarių priežasčių, tačiau neturėtume apsimesti, kad tai yra neginčijamas faktas. Jis yra išgalvotas, jį sugalvojo žmonės. Tai mūsų sugalvotos sistemos, dalykai, vadinami šalimis ir pasais. O dabar tiesiogine to žodžio prasme būsi pargriautas ant žemės, jei pabandysi tiesiog pėsčiomis pereiti iš vienos vietos į kitą, neturėdamas atitinkamų įgaliojimų ir dokumentų. Jeanas Jacques'as Rousseau yra parašęs: „Žmogus gimsta laisvas, tačiau visur jis yra supančiotas“.
– Kalbate apie politinę jūsų kūrinių prasmę, tačiau kiek jums pačiai svarbi knygų pramoginė pusė?
– Yra daugybė knygų pačioms įvairiausioms nuotaikoms. Aš labai mėgstu geras kriminalines knygas apie žmogžudystes. Kai kurie iš mano mėgstamiausių rašytojų yra kriminalinių romanų autoriai – pavyzdžiui, Anthony Horowitzius yra tiesiog nuostabus, vienas mano mėgstamiausių. Galiu mėgautis romantinėmis, nuotykių istorijomis.
Tačiau pati aš rašau politinius romanus, būtent tai mane domina, būtent tai mane išjudina, būtent apie tai aš turiu rašyti. Apie tai, kaip mūsų gyvenimus veikia įstatymai, valdžia.
Pavyzdžiui, Sally Rooney yra kur kas populiaresnė nei aš, ir linkiu jai didžiulės sėkmės. Tačiau jos knygos yra iš tų, kurių aš niekuomet negalėčiau parašyti – apie žmonių tarpusavio santykius.
Pradedant rašyti – pyktis
– Skaitant jūsų knygas atrodo, kad jūs labai daug dėmesio skiriate tyrimams, analizei tos srities, apie kurią rašote.
– Taip, rašydama knygas aš mėgstu atlikti tyrimus. Kartais man patinka rašyti ir apie tai, kam neprireikia jokio papildomo tyrimo, tačiau mėgstu ir procesą, kai įžengiu į pasaulį, apie kurį anksčiau nežinojau.
Manau, kad mokymasis ko nors naujo yra vienintelis malonumas, kurį galime sau garantuoti.
Manau, kad mokymasis ko nors naujo yra vienintelis malonumas, kurį galime sau garantuoti. Kiekvieną dieną, nuo dabar iki gyvenimo pabaigos, visada bus galima išmokti ko nors naujo. Mylimieji gali ateiti ir išeiti, istorijos kreivė gali kilti ir kristi, bet visada galėsime išmokti ko nors naujo. Tai mane labai ramina.
– Sakote, kad naujų dalykų atradimas jums suteikia daug džiaugsmo, tačiau jūsų knygos taip pat perteikia ir gana depresyvią atmosferą. Kokia nuotaika apima jus pačią, rašant apie šiuos apokaliptinius dalykus?
– Kai rašiau šią knygą, „Ateitis“, tai buvo pats pandemijos vidurys, jos apogėjus.
O dažnai nuotaika, kuomet pradedu rašyti, yra pyktis. Mane užvaldo mintis apie tai, kas mane labai supykdė, ir noriu apie tai papasakoti. Manau, kad teisingiems dalykams pasaulyje nereikia mano rūpesčio, o apie neteisingus dalykus reikia kalbėti.
Kiek politikos yra videožaidimuose?
– Jūs daug metų dirbate videožaidimų srityje. Skirtingai nei daug kas mano, tai irgi politikos dalis. Štai neseniai ir lietuvių kalba pasirodė Marijam Didžgalvytės knyga „Videožaidimai keičia pasaulį. Kas laimi?“. Duodama interviu apie šį tyrimą ji sakė: „Progresyvūs kultūros žmonės videožaidimais nesidomi tarsi tai būtų vaikų nesąmonės. Jiems įdomus šokis, teatras, muzika ir kitos „rimtosios“ meno rūšys. O štai Donaldo Trumpo dešinioji ranka Steve’as Bannonas jau 2008 metais investavo į „World of Warcraft“ ir maždaug 2010 metais buvo cituojamas sakant, kad atradęs šį žaidimą jis susipažino su daugybe vyrų, kurie yra be galo politiškai aktyvūs, smalsūs ir užsiknisę.“ Ar jaučiate tą politinį atspalvį žaidimų kūrime?
– Videožaidimų srityje aš dirbau jau 2014 metais, „Gamergate“ metu, kuomet vyko dideli išpuoliai prieš čia dirbančias moteris. Ir, žinoma, aš tai patyriau.
Mane labai džiugino ir tebedžiugina videožaidimų galimybės, susijusios su kūrybiškumu, tuo, ką galima juose padaryti, kas neįmanoma jokia kita forma.
Turbūt žinote garsiuosius Chauvet urvus (urvai su vėlyvojo paleolito piešiniais Pietų Prancūzijoje, – aut. past.) Werneris Herzogas apie juos netgi sukūrė puikų filmą. Juose rastas bizono su aštuoniomis kojomis piešinys. Kodėl aštuoniomis kojomis? Jie juk puikiai žinojo, kad šie gyvūnai turi keturias kojas. Todėl, kad kai laužo šviesa mirksi, atrodo, kad kojos juda. Šviesa apšviečia vieną koją, paskui kitą. Ką jie stengėsi padaryti, – sukurti filmą, o po dešimčių tūkstančių metų mes sukūrėme technologijas, galinčias tai padaryti. Mes galime sukurti taip judantį bizoną ir mes galime spręsti, ką daryti su juo toliau.
Romane negali to padaryti, – perteikti to jausmo. Romanas gali papasakoti apie kažkieno pasirinkimą, bet negali suteikti to pasirinkimo tau. Negali paversti tavęs tuo personažu. Tu esi tiesiog stebėtojas, o tai visai kas kita. Modernieji videožaidimai gali suteikti tuos pasirinkimus, ir tai man atrodo labai įdomu ir jaudinančiai.
Kalbant apie videožaidimus ir politines kryptis, galiu išskirti du kelius.
Viena yra arkadiniai žaidimai, tokie kaip „Space Invaders“. Kita – interaktyvūs naratyviniai žaidimai, pirmasis jų buvo „Colossal Cave Adventure“. Tai visiškai skirtingos interaktyvios patirtys, ir mano labai platus apibendrinimas būtų, kad arkadinė versija pritraukia kur kas daugiau dešiniųjų pažiūrų žmonių, o naratyvinė – kairiųjų.
Tačiau tai apibendrinimas, ir yra daugybė žmonių, kuriančių arkadinio tipo žaidimus, kurie nėra dešiniųjų pažiūrų, ir daugybę naratyvinių žaidimų kuria tie, kurie nelaiko savęs kairiaisiais. Apie tai labai sudėtinga kalbėti, tačiau esu tikra, kad, tarkime, nepriklausoma videožaidimų sritis yra daugiau linkusi į kairę. Tokie populiarūs žaidimai kaip „Call of Duty“ ar „Grand Theft Auto“ – labiau dešinieji.
Aš pati labai mėgau žaisti „Grand Theft Auto“. Ir faktas, kad žaidi šiuos žaidimus, nereiškia, kad išėjęs į lauką darysi blogus dalykus. Nes jeigu taip būtų, mes visi dalyvautume šaudynėse, nes videožaidimai šiuo metu pasaulyje yra populiariausia pramoga.
Tačiau mes turime suprasti, kad kai mes kalbame apie videožaidimus, mes kalbame apie industriją, didesnę už kino. Yra skirtumas tarp Michaleo Bay‘aus filmų su sprogimais ir daugybe žudomų žmonių ir įdomių meniškų filmų.
Videožaidimai leidžia patirti malonumą, pasijausti, tarsi ekrane esantis personažas būtumėte jūs, judėtų taip, kaip tai daro žmonės. O mes, romanų rašytojai, liejame gausybę prakaito, stengdamiesi, kad žmonės galėtų identifikuotis su mūsų sukurtais personažais. Videožaidime tam išvis nereikia įdėti pastangų – judini pirštus, personažas ekrane juda, ir tu sakai – o, tai aš. Turi puikią galimybę pajausti kažką seksualaus, jaudinančio. Kažką nušausi, susprogdinsi, bėgsi, persekiosi, ir šios baisios patirtys nesukelia jokių problemų.
Taip, žmonėms, kurie taip mato pasaulį, žaidimai gali sustiprinti jų įsitikinimus. Žinoma, yra ir mizoginiška, rasistinė kryptis žaidimuose. Tačiau manau, kad daugeliui žaidimus žaidžiančių žmonių tai yra kaip filmo apie serijinį žudiką pažiūrėjimas, po filmo juk netampi serijiniu žudiku.
– Ar manote, kad kažkuo žaidimų kūrimas jums buvo naudingas ir kaip romanų rašytojai?
– Neabejotinai. Aš pati daugiausia kuriu naratyvinius žaidimus, visuomet dalyvavau keistų, įdomių žaidimų kūrime. Aš sukūriau žaidimą „Zombies, Run!“, kuriam dabar jau 13 metų, ir svarbiausia pamoka, kurią išmokau iš jo, kad kuriant pasakojimą reikia tikros disciplinos, jos reikia kuriant pagrindinę draminę struktūrą. Kuo daugiau dirbi su tuo, tuo geriau tau sekasi. Manau, kad šiuo metu man tai tikrai neblogai pavyksta.
Taip pat videožaidimuose visuomet paliekama vietos žaidėjams, ir manau, kad galbūt mano yda rašant romanus anksčiau buvo ta, kad buvau linkusi pasilenkti per skaitytojo petį ir paklausti: „Ar tu tai supratai? Leisk man pasakyti, ką tai reiškia. Leisk man tai dar kartą tau paaiškinti.“ Manau, kad ilgai kurdama žaidimus išmokau nuo to atsitraukti. Skaitytojas turi pats suvokti tekstą, reikia palikti jam erdvės. Ir aš stengiuosi tai daryti. Išmokau to iš videožaidimų. Taip pat išmokau kurti jaudinančias scenas.
Pastebi vyriškumo krizę
– Viename interviu jūs esate minėjusi, kad esate įkvėpta jaunų moterų ir manote, kad jauni žmonės gali į visuomenes atnešti pozityvių pokyčių. Tačiau štai neseniai stebėjome rinkimus Vokietijoje, ir matėme, kad daugybė būtent jaunų žmonių čia balsavo už radikaliuosius dešiniuosius. Panašu, kad Europoje irgi matome pokyčių, kokių anksčiau niekas neprognozavo.
– Visų pirma, turiu pasakyti, kad nesu Vokietijos politinės sistemos ekspertė. Bet manau, kad visuomet žinojome, jog įvyks tos permainos. Kol buvo gyvų Holokausto liudininkų, kurie galėjo papasakoti savo istorijas, Europoje buvo supratimas apie tuos patirtus siaubus. Manau, kad tie ankstesni skiepai nebegalioja. Jaunesnei kartai vakcina tam tikru mastu nustojo veikti. E.Muskas atlieka tą kontroversišką gestą, o dalis žmonių sako, kad jie nežino, ar jis yra nacis, kad jiems tai nesvarbu, – jeigu tau nerūpi, ar kažkas yra nacis, tam tikra prasme tu esi nacis. Manau, kad jis juokiasi iš žmonių, kuriems rūpi ši tema, ir tai šlykštu. Ir akivaizdu, kad tokiam požiūriui yra paklausa.
Aš žinau, kad Jungtinėje Karalystėje ir JAV yra labai didelis skirtumas tarp jaunų vyrų ir moterų pažiūrų. Jaunos moterys dažniau būna kairiųjų pažiūrų, o vyrai – dažniau dešiniųjų pažiūrų. Manau, kad tai rimta tema, nes pastebime vyriškumo krizę, ir dešinieji visuomet sugebėdavo tai išnaudoti. Dešinieji visuomet pasiruošę sukurti tuos „stiprius vyrus“. Pavyzdžiui, Andrew Tate‘as – jis turi didžiulę auditoriją. Jauni vyrai nežino, ko jiems reikia, kad taptų vyrais, tad jie „pasimauna“ ant tų, kurie tariamai turi atsakymus.
Per mano gyvenimą moterų gyvenimuose įvyko revoliucija. Aš gimiau 1974 metais, šiuo metu man 50 metų. Kai gimiau, moterys Jungtinėje Karalystėje negalėjo gauti paskolos būstui, jei jos nepasirašo vyras. Dabar tai man atrodo neįsivaizduojama. Moterų gyvenimai pasikeitė. Mes dirbame, esame visiškai nepriklausomos, galime kontroliuoti, kada norime pastoti. Manau, kad tikroji kontraceptinių tablečių revoliucija buvo ne ta, kad anksčiau nebuvo efektyvių kontracepcijos formų. Skirtumas yra tas, kad tai efektyvi kontracepcijos forma, kurią gali naudoti be vyro ar partnerio žinios.
Visus šiuos 50 metų vyksta diskusijos, ką reiškia būti moterimi. Tačiau manau, kad per visą tą laiką nebuvo pokalbių tarp vyrų apie tai, ką reiškia būti vyru dabar, kai moterys taip smarkiai pasikeitė. Ir manau, kad jei pati būčiau jaunas vyras, būčiau pikta ir išsigandusi. Matau, kokie pažeidžiami jauni žmonės, susidūrę su tuo stiprių vyrų užtikrintumu – ateina kas nors panašus į A.Tate‘ą ir sako, kaip manipuliuoti moterimis, kaip jas išnaudoti ir kontroliuoti, kad jos darytų, ką joms liepi, o jos galvotų, kad jūs įsimylėjote ją.
Pažiūrėkite – ko išties nori paaugliai? Jie juk nori pasimylėti, tiesa? Ir jeigu kažkas šiame sudėtingame pasaulyje jums sako, kad štai tokiu būdu jūs galite rasti, su kuo permiegoti, tas žmogus neabejotinai ras savo pasekėjų.
Manau, tai labai sudėtinga tema, ir maskulinizmas tik dalis jos. Esu tikra, kad daugybė jaunų žmonių auklėja save remdamiesi internetu, o internetas nebūtinai suteikia jiems gerus dalykus. Apie tai iš dalies rašau savo knygoje „Ateitis“. Algoritmai stumia prie paties ekstremaliausio turinio, ir mes leidome tam nutikti. O kai stumi tuos žmones prie ekstremalių dalykų, gauni balsavimą už ekstremistus.
Mes patyrėme 2008 metų krizę, daugybė vyriausybių nesielgė atsakingai. Mes žinome, kas nutinka po to. Mes žinome, kas nutiko Vokietijoje tarp 1923 ir 1938 metų. Kaip nutinka, kad Veimaro Vokietija, labai liberali, laisva visuomenė, susiduria su infliacija, nedarbu, vilties dėl ateities praradimu ir 1933 metais išsirenka Adolfą Hitlerį.
Mes patyrėme ekonominę krizę ir nepalaikėme jaunų žmonių, užtikrindami, sakydami jiems, kad jie turi vilties ateičiai. O dabar jie balsuoja už kraštutinius dešiniuosius. Mes galėjome nuspėti, kad taip nutiks.
