Jos debiutinė knyga „Skurdo vaikas“ (2023), vos pasirodžiusi, sulaukė ypatingo skaitytojų ir kritikų dėmesio: 2023 m. kūrinys Airijoje buvo paskelbtas Metų biografija, pelnė Airijos knygų premiją. Dienraščio „Guardian“ žurnalistai leidinį pavadino „viena geriausių knygų apie skaudžią skurdo patirtį šiuolaikinėje visuomenėje“, o pačią jo autorę įvardijo kaip „vieną nuostabiausių žmonių, kuriuos kada nors lemta sutikti“. Airių aktorius Barry Keoghanas apibūdino rašytoją kaip legendą, galinčia tapti kelrodžiu kitiems.
Katriona O’Sullivan išaugo penkių vaikų šeimoje. Jos tėvai turėjo įvairių priklausomybių ir stokojo socialinių įgūdžių, nors retomis blaivumo akimirkomis ir stengėsi kurti „normalų“, kaip jie patys įsivaizdavo, gyvenimą.
Knygoje rašytoja atvirai pasakoja apie savo vaikystę, praleistą itin dideliame skurde, ir nagrinėja toli siekiančius ankstyvame amžiuje ištikusio nepritekliaus ir prievartos padarinius. Jai teko milžiniškų išbandymų našta: vaikystėje patirta seksualine prievarta, nėštumas paauglystėje, benamystė, vagystės, alkoholis, dvasinė sumaištis, balansavimas ties išgyvenimo riba...
Tačiau išbandymus – pasitelkus valią, smalsumą, entuziazmą ir padedant geranoriškiems mokytojams – rašytojai pavyko įveikti. Šiandien K.O’Sullivan yra daugybę apdovanojimų pelniusi mokslininkė, tyrinėjanti priežastis, trukdančias tokioms mergaitėms kaip ji įgyti išsimokslinimą ir ko nors pasiekti gyvenime.
Iš anglų kalbos vertė Eglė Raudonikienė.
Siūlome paskaityti ištrauką iš knygos „Skurdo vaikas“:
Iš mūsų visų mama turbūt kentėjo labiausiai. Kai tėtį pirmąkart pasodino į kalėjimą, aš buvau septynerių. Visos didžiausios negandos mus ištiko būtent tada. Mama, turinti priklausomybę nuo heroino, liko viena ir gavo verstis kaip išmano, turėjo viena išgyventi su penkiais vaikais purvinoje landynėje pačioje skurdo šerdyje. Kaip, po paraliais, galėjai tikėtis, kad kas nors pasisuktų kitaip?
Jai trūko pinigų.
Mūsų gatvės gale buvo bažnyčia. Ir tebėra, nors, kiek matau iš žemėlapių, nebelikę šventoriaus. Mes prie jos žaisdavome. Ir mėgom pasilipę ant galinės tvoros erzinti ir tyčiotis iš prostitučių, dirbančių kitoje pusėje.
„Dvidešimt svarų už valandą!“ – choru šaukdavome iškišę galvas virš tvoros. O paskui raitydavomės iš juoko. Neturėjome supratimo, nei už ką tie dvidešimt svarų, nei ką tos moterys iš tiesų dirbo. Vadindavome jas „kekšėmis“ arba „šliundromis“ – blogiausia, kuo gali pavadinti moterį. Kartais tyčiodavomės tol, kol kuri nors imdavo vytis. Ypač viena senė dažytais plaukais, per storu makiažo sluoksniu ir pigiais drabužiais, karančiais ant kaulėto kūno. Kai ją paerzindavai, ji puldavo tavo pusėn, ir mes dievinome tą išgąstį. Klykdami bėgdavome į kapines slėptis.
Žinojome, kad tos moterys „blogos“ ir nusipelnė patyčių. Plakėme jas liežuviais, nes jos to vertos. O jei užmatydavom kokį vyriškį, atėjusį jų paslaugų, aprėkaudavome ir juos, išvadindami „šlykščiais gyvuliais“. „Eik pasikrušti!“ – surikau kartą vienam nežinodama, ką tai reiškia.
O vieną vakarą nubėgusi su visais iškišau galvą pasirengusi rėkti, bet neišleidau nė garso, nes staiga pasijutau spoksanti į savo motiną, atstačiusią kojas, pasidažiusią lūpas. Mūsų akys susitiko, ir ji ilgai į mane žiūrėjo. Pajutau, kaip man iš po kojų slysta žemė. Pasileidau bėgti ir bėgau be sustojimo.
Gal aš apsirikau, gal ten visai ne ji. Parlėkusi namo puoliau į virtuvę, kur žinojau rasianti Maiklą. Reikia jam pasakyti. Jam dvylika, jis gali nueiti ir ją parvesti.
– Maiklai! – sušukau įbėgusi pro galines duris. Jis atėjo į koridorių.
Aš jam papasakojau. Mūsų mama prie sienos, prie bažnyčios sienos. Mūsų mama ten.
Jis tik stovėjo ir žiūrėjo.
– Žinau, – pasakė.
Žvelgėme vienas į kitą suprasdami, kad nieko čia nepakeisime. Mūsų mama darė tai, nes jai reikėjo pinigų. Abu tai supratome.
Kai mama negaudavo heros dozės, pasekmės būdavo baisios. Matydamas mylimą žmogų kenčiantį nuo abstinencijos – tada tai vadinome jonesing1, lomkėmis, – padarai viską, kad tik tai baigtųsi. Kai matai, kaip jis draskosi odą, be pertrūkio vemia, garsiai vaitoja. Kai matai, kaip nagais gremžia sienas arba guli ant sofos kaukdamas iš raumenų arba galvos skausmo. Jis tavęs meldžia nutraukti tą kančią. Ir tu padarai viską, kad gautum, ko jam reikia.
Maiklas netverdavo nė minutės, kai motiną ištikdavo abstinencijos nuo heroino priepuolis. Nė vienas netverdavome. Matydami ją tokią, visi kraustydavomės iš proto. Aš be galo bijodavau, nes atrodė, kad šitaip ji gali numirti.
Aš tik norėjau normalios mamos. Turint normalią mamą nebūtų bėdos, kad tėtis kalėjime. Norėjau mamos, kuri gamintų vakarienes ir palydėtų mus į mokyklą. Kuri pakviestų mane nuo durų pareiti apsivilkti paltuko.
Pareiškiau visa tai garsiai, apsipylusi ašaromis. Maiklas tiktai stovėjo. Žinau, kad ir jis to norėjo. Visi norėjome. Tik kai kas iš mūsų dažniau apie tai kalbėjo.
Vis galvodavau: „Jeigu tik galėčiau visa tai sutvarkyti.“ Jeigu tik būtų mano valia, viskas būtų gerai. Todėl visur landžiojau, šniukštinėjau ir visus sekiau. Mano stebuklingas planas rėmėsi mintimi, kad turėdama visą reikiamą informaciją kada nors visus išlaisvinsiu. Ilgainiui teko šios mąstysenos atsisakyti. Kol bandžiau pataisyti kitus, tai žlugdė mane.
Tą naktį nesumerkiau akių. Jaudinausi dėl mamos, o ji vis negrįžo. Galiausiai išgirdau virstelint duris, paskui Maiklo ir mamos balsus ir tik tada užsnūdau.
Po daugelio metų mama dažnai kalbėdavo, kaip jai buvę gėda dėl to, ką darė. Nes visuomenė smerkia parsidavinėjančias moteris. Bet ji buvusi nevilty, viena kaip pirštas, ir tai daryti ją privertusios aplinkybės.
Netvėriau pykčiu. Siutau ant tų vyrų. Žinojau, kad jie žalojo mano motiną naudodamiesi jos priklausomybe. Anokio čia daikto, kad tėvas kalėjime. Anokio čia daikto, kad ji tai darė iš nevilties. Jiems į tai nusispjaut. Jie matė moterį, sukaustytą skurdo ir priklausomybių, ir, užuot jai padėję, ja pasinaudojo. Tai kas, kad ji sirgo, buvo išsekusi, sulysusi ir prislėgta. Kas, kad buvo puolus į neviltį. Ji buvo tik vartojamas daiktas. Prekė. Tie vyrai motiną prievartavo.
Kartą Tilė man sakė, kad tomis dienomis ji sau nuolat kartojo: „Man reikia tik tiek, kad užtektų dozei ir vaikų bulvytėms“, ir aš žinau, kad net būdama dugne ji bandė mumis pasirūpinti.
Netrukus mus paėmė į valstybės globą.
Aplinkui visi pardavinėjo narkotikus, kad turėtų iš ko tenkinti savo priklausomybes. Pas mus nuolat užsukdavo visokių žmonių, pažįstamų arba draugų draugų, nusipirkti narkotikų ir išgerti arbatos. Jie visada užtrukdavo. Mama prapuldavo iš kambario ir grįždavo su kuo nors, ištraukusi iš slėptuvės ar liemenėlės, ir sandoris būdavo baigtas. Kartais tėtis mums pasakydavo kodą: „Baltas sniegas ateis šito pasiimti“, ir palikdavo paketėlį kuriam nors iš mūsų. Paauglystėje jau visi pardavinėdavome narkotikus, kad uždirbtume saviems. Kai prasidėjo ratai ir spydas, juos pirkdavome visa šeima, pardavinėdavome ir kartu vartodavome.
Vieną dieną, šeštą valandą ryto, mūsų durys buvo išspirtos, ir tėtis suimtas. Mane pažadino policininkai, rėkdami keltis. Jų buvo pilni namai, o mama, tėtis ir broliai jau stovėjo išrikiuoti veidu į sieną. Per tokius reidus policininkai ant tavęs staugia prisikišę prie veido, kupini laukinės agresijos ir pykčio. Tuo metu dar buvau maža, o jie varė siaubą. Net dabar, kai per televizorių matau aktorius vaidinant panašiose scenose, man sukyla adrenalinas ir oda pašiurpsta iš baimės.
Vienas policininkas, Filas Parkeris, man buvo tikras šėtonas, blogietis tikrąja to žodžio prasme. Kai tik jį pamatydavom – o jis visada trindavosi mūsų gatvėje, – dėdavom į kojas. Jis dažnai sustabdydavo ir apieškodavo mano brolį Maiklą. Tikriausiai šiaip, iš dyko buvimo, nes niekada nieko nerasdavo. Matyt, šitaip siekė įbauginti tėtį: suprask, mes žinome, kas vyksta jūsų namuose. Bet tai buvo siaubingai nesąžininga, nes tuo metu, kai brolį Maiklą užsipuldavo, priremdavo prie sienos ir apieškodavo, jis tebuvo vaikas. Jis tų vyrų bijojo. Be to, bijojo ir tėvo, nes kai jam pasakydavo, kas nutiko, pirmieji tėčio žodžiai būdavo: „Tikiuosi, nieko neišpliurpei.“
Tie policininkai mūsų, vaikų, nelaikė aukomis, anaiptol. Jie žiūrėjo į mus kaip į kenkėjus, panašiai kaip koks ūkininkas į lapiukus. Todėl su mumis taip ir elgėsi, kaip su gyvuliais.
Pamenu Filą Parkerį viename iš reidų mūsų namuose: aš sėdžiu ant grindų ir verkiu, o jis pakelia nuo rūbų krūvos, suverstos ant kėdės, mamos apatines kelnaites ir pakiša man prieš nosį. Jų šakumas dėmėtas.
– Žiūrėk, – taria ir ištempia kelnaites. – Tavo močia purvina kekšė, iš karto matyti.
Ir jis spriegia kelnaites į mane, aš susigūžiu, jos nukrinta šalia. Tėvai man nuolatos kaldavo į galvą jokiais būdais nepasitikėti policija. Niekada nieko neklausti, neprašyti pagalbos, nieko. Ir prašom, jie mūsų namuose, tempia tėtį vienais apatiniais iš lovos, spaudžia mano dvylikametį brolį prie sienos, rėkia jam į ausis. Meta motinos apatinius jos septynmetei dukrai į veidą.
Tėvai buvo teisūs.
Į kalėjimą pasimatyti su tėčiu ir perduoti jam narkotikų eidavome visa šeima. Tai darydavome kas antrą savaitę. Vienas iš mūsų, vaikų, narkotikus slėpdavome apatiniuose, nes mamą kalėjimo prižiūrėtojai apieškodavo, o mus tiktai aptapšnodavo. Sakydama, kad motiną apieškodavo, turiu omenyje, kad prieš ją smurtaudavo. Per kiekvieną vizitą. Prižiūrėtojai ją visą apčiupinėdavo, o jeigu ji priešindavosi, grasindavo.
– Tile, gal nori, kad šį vizitą atšauktume? – paklausė vienas. Tuo metu iš jos buvo likę vieni kaulai, atrodė kaip vaiduoklis, laikantis mane už rankos.
Brolis Džeimsas atstatė krūtinę, patrypčiojo nuo kojos ant kojos lyg vyras, pasirengęs muštis. Jis buvo mažas ir liesas, peralkęs, bet narsus kaip liūtas. Nuo to vaizdo mane išpylė karštis, juo labiau kad tai aš nešiau paketėlį kaifo: gerai suvyniotas į maistinę plėvelę, jis buvo įkištas man į tarpukojį, į kelnaites.
– Užteks, – tarė mama, bet prižiūrėtojas vis tiek neskubėjo baigti. Nors jie buvo policininkai, mūsų nelaikė tokiais vaikais, prie kurių dera elgtis padoriai. Mes jiems tebuvome padugnių mailius, todėl nesivargino rodyti jokios pagarbos ar orumo.
Tada susitikdavome su tėčiu, o šis atrodė puikiai. Pavalgęs, įdegęs, su dryžuotais kalėjimo marškiniais ir džinsais, jis pabučiuodavo motiną ir nurydavo paketėlį, kurį ji perduodavo liežuviu. Tai buvo įprasta. Kai patekdavom į kalėjimą, mama paimdavo iš manęs paketėlį ir laikydavo burnoje, kol susitikdavo su tėčiu.
Kuo ilgiau tėčio nebuvo namie, tuo žemiau smuko mama, ir tuo prastyn ėjo mūsų visų reikalai. Tilė taip išseko ir palūžo, kad iš jos teliko tuščia vieta, o blogiausia, kad visame tame jovale dar kėblinėjo mažylė, tuo metu jau pradėjusi vaikščioti, dažniausiai pilnomis sauskelnėmis. Mes su broliais buvom nekokios auklės.
Man pavyko išsilaikyti anglų kalbos egzaminą. Bet buvau savarankiškai gyvenantis vaikas, tad į antrąjį egzaminą, matematikos, tiesiog nenuėjau. Pramiegojau. Vienaip ar kitaip, iš pradžių labai stengiausi. Su vaikinu žaidėm namus, įsidarbinau kavinėje. Jis likdavo namie su vaiku ir žaisdavo su PlayStation. Savaitgaliais tūsindavomės, o darbo dienomis riedavomės. Buvome per jauni, ir netrukus jis mane paliko. O su juo dingo viskas, dėl ko tiek plėšiausi. Jeigu jam viso šito nereikia, tai kam man tai? Kokia prasmė?
Kažko siekti likus vienai, kai visuomenė nuolat spaudžia vis iš naujo įrodinėti savo vertę ir nepripažįsta jokių klaidų, buvo ne mano jėgoms. Vaikystės palikimas trukdė nustoti save menkinti ir reikalavo nuolatinio patvirtinimo, kad man viskas gerai. Matydama savyje vien tik niekam tikusią vienišą motiną, ėjau labai aiškios baigties link.
Kuo toliau, tuo labiau paleidau važias. Namai pamažu virto betvarke, nes klimpau į depresijos liūną. Pasidaviau, lioviausi žaisti namus, nustojau rūpintis sūnumi ir savimi. Negalėjau savęs pakęsti. Kiekvieną savaitgalį broliai arba tėtis pasiimdavo Džoną, o aš nieko nelaukusi traukdavau į miestą. Nes juk ten būdavo vyrų. Susitikinėdavau vis dažniau ir dažniau ieškodama tokio, kuris paneigtų tuos įsitikinimus. Kuris man pasakytų, kad esu gera ir kažko verta.
Bėda ta, kad vyrai dėl sekso prižadės aukso kalnus. Pasakys, kad esi vienintelė, suoks apie atostogas, vestuves, žadės supažindinti su motina. Meilinsis kelias savaites, mėnesius. Prisiekinės amžiną meilę, o paskui kaip į vandenį. Ir aš vis lipau ant to paties grėblio. Nes o gal.
Iš tiesų man derėjo būti namie, skaityti ar žiūrėti televizorių, kol sūnus miega. Bet knietėjo išsiaiškinti, rūpėjo žinoti: ar aš kam nors ką nors reiškiu?
Ir kas kartą kartodavosi ta pati dainelė. Sutikusi kiekvieną naują poną Teisingąjį pakildavau. O kai jis nustodavo skambinti, sugniuždavau. Todėl, kaip bet kurios kitos priklausomybės atveju, imi dar labiau plėšytis. Trūks plyš sieki dozės. Vis grįžti ir grįžti.
Turėdamas noro, Birmingame gali siausti kiaurą parą, nes kai kurie klubai ir barai veikia dieną naktį. Kuo žemiau smuko savivertė, tuo dažniau griebdavausi svaigalų jai pakelti. Savaitgalius praleisdavau su bet kuo, kam tikau, garsia muzika skandindama vidinį balsą.
Mižnė. Smirdalė. Nevala. Šiukšlė. Kvaila kalė. Storžievė. Merga su vaiku. Siurbėlė. Veltėdė. Padugnė. Kekšė. Šliundra.
Kuo labiau save žalojau, tuo garsyn ėjo tie balsai, tuo labiau troškau juos užgožti muzika ir tuo giliau klimpau į alkoholį ir narkotikus.
Mano geriausios draugės, Luiza ir Džulija, tuo metu išvis liovėsi su manimi susitikinėjusios.
Vėliau vaikščiojau į reabilitaciją priklausantiems nuo narkotikų ir alkoholio, bet esmė ta, kad tai buvo tik dalis problemos. Vaikščioti į barus ir klubus, juose gerti ir vartoti narkotikus buvo norma. Bet aš nenorėjau sėdėti namie ir nuobodžiauti, nes tyloje jausdavausi savimi. O toji „aš“ buvo bevertis mėšlo gabalas. Šitai ir virto mano priklausomybe – bėgti nuo realybės ir desperatiškai ieškoti patvirtinimo, kad esu kažko verta.
Kai mane paliko vaikinas, visą bėdą suverčiau butui. Tėvai buvo įskiepiję madą dėl bet kokių nesėkmių kaltinti aplinką. Todėl negalėjau jame pasilikti ir pasitaikė tinkamas metas. Tėtis buvo suimtas už vairavimą išgėrus ir paleistas už užstatą. Jie su mama nusprendė tepti slides ir išvykti į Airiją. Pas senelį, kuris po močiutės mirties jau keletą metų gyveno vienas Klontarfe.
Visi norėjome, kad jie išvyktų. Nebūtų išgyvenę dar vieno įkalinimo. Mama perrašė šeimos namą Bleikenheilo kelyje man. Bet persikėlus čia mane ėmė persekioti jo skauduliai. „Poolway“ prekybos centras, kurį matydavau vos išėjusi pro duris kitapus gatvės, priminė viską, ką buvau patyrusi.
Todėl susikeičiau su viena pažįstama mergina ir dar kartą persikrausčiau į namą Heidon Krofto rajone, prie „Glebe“ baro. Čia viskas būsią kitaip. Aš, kaip kadaise ir mano tėvai, galvojau, kad jei pradėsiu iš naujo, viskas susitvarkys.
Namas buvo švarus, tačiau aš – ne. Pabandžiau šį tą atžagaria ranka paremontuoti, šen bei ten padažinėjau sienas ir duris, tačiau be didelio noro. O kam? Pirmadieniais atsiimdavau pašalpą ir nusipirkdavau elektros ir dujų žetoną – tik vieną – ir kai jis baigdavosi, tai baigdavosi. Daugiau neišgalėjau. Elektros ir šilumos dažniausiai užtekdavo iki ketvirtadienio, bet man buvo vis viena – kaip ir visa kita.
Ir netrukus namai ėmė atspindėti tai, kokiomis akimis regėjau save. Šiukšlyną. Aš atkūriau savo vaikystės paveikslą su narkotikais, perėjūnais, betvarke. O jo centre – sau vietos beieškantis mano mažylis. Tiek jo gyvenimas, tiek jis pats buvo palaida bala. Jis ilgėjosi tėvo, o šis mums nutraukus ryšius daugiau taip ir neparodė akių.
Nusivedžiau jį pas gydytoją. Norėjau pagalbos. Man reikėjo pagalbos.
– Ar galite savo sūnų pasodinti, ponia OʼSalivan? – paprašė registratorė. Sūnus davėsi kaip be galvos; pakėlęs žurnalą sviedė į orą. Išlakstė lapai.
– Džonai, būk geras, atsisėsk, – pasakiau. Registratorė mane perliejo griežtu lediniu žvilgsniu. Pasijutau kaip blogiausia mama žemėje, didesnė nevykėlė net už savo mamą, ir negalėjau savęs pakęsti.
– Malonėkit jį suvaldyti, – tarė gydytoja, kai aš atsisėdau, o Džonas ne; jis atsistojo prie jos stalo ir ėmė kilnoti, ką tik pasiekė, ir kaitalioti vietomis.
– Džonai, negalima, – sudraudžiau ir pabandžiau jį pasisodinti ant kelių, bet jis iškrėtė tą mažų vaikų triuką: staiga atpalaidavo visus raumenis ir išslydo man iš rankų. Ėmė žviegti, spardytis ir vartyti daiktus. Apibėgęs aplink gydytojos stalą čiupo šiai už rankos ir savo mažais nagučiais iš visų jėgų sužnybė.
– Džonai! – Puoliau jo traukti atgal, o jis klykti.
– Labai atsiprašau, – tariau gydytojai. Toji trynėsi ranką. Ir tylėjo.
Pabandžiau Džoną pakelti, bet jis išsirietė ir toliau rėkė. Atsistojau ir pažiūrėjau į gydytoją.
Maldauju, padėkite.
Gydytoja tik pacaksėjo liežuviu ir tarė:
– Luktelkite minutėlę už durų, ponia OʼSalivan. – Aš paklusau, o paskui registratorė pasakė, kad turiu eiti lauk ir niekada negrįžti. Šio kabineto durys man uždarytos, pridūrė.
Sūnus ankstyvaisiais vaikystės metais turėjo gauti žymiai daugiau. Turėjo gauti daugiau nei palūžusią motiną, nerimą ir baimę, man puikiai pažįstamus iš savo pačios vaikystės, o jam to kliuvo su kaupu. Toji kaltė iki šiol mane graužia iš širdies gelmių, bet suprantu, kad tuo metu iš manęs buvo likę tik griaučiai. Tai sakydama turiu omenyje, kad buvau ne pavargusi, o sudužusi lyg į uolas atsitrenkęs laivas.
Buvau subyrėjusi į šipulius, trūko daugybės dalių, o sunkios bangos ritosi per mane viena po kitos neleisdamos net įkvėpti. Dūžis po dūžio, dūžis po dūžio. Dantyti man tekusio gyvenimo ašmenys pribaigė. Neturėjau ničnieko, buvau viena ir negalėjau gyventi niekaip kitaip, nei kad tuo metu gyvenau. Dabar tai žinau.
Vieną dieną prie durų išdygo tėtis. Apsidairė ir papurtė galvą pasibaisėjęs mano ir namų būsena. Išsiblaivęs veidmainis.
– Vežuosi Džoną į Dubliną, – tarė.
– Gerai, – atsakiau ir išleidau.
