Komisijos narių nuomone, šiemet premijai pasiūlyta išskirtinai daug kūrybiškų ir įdomių knygų, o I. Dumbrytės romanas išsiskyrė ir menine ambicija, ir daugiasluoksnio pasakojimo suvaldymu.]
I.Dumbrytės kalba:
„Jurgos Ivanauskaitės premija man turi ypatingos reikšmės būtent šiuo metu. „Negrįžtančius“ rašiau apie ketverius metus, iš jų pustrečių metų visiškoje tyloje neduodama niekam paskaityti ar pasiklausti iš šalies: „Kaip manai, ar aš čia nenusišneku?“. Rašai atsiskyręs mintimis, slaptai, tyliai ir vis drebini kinkas, o kas, jei šitie klausimai, kuriuos gvildenu, rūpi tik man, jei tos istorijos tik manyje kažką judina. Kas atsitiks, jei nerasiu dialogo, prasilenksiu su skaitytojui rūpimomis tiesomis. Ir jeigu taip, tai visa ta kūryba man bus praradusi prasmę ir dalykai, buvę svarbūs, staiga ims bliūkšti. Rodos, gi nėra tikslo kurti tik dėl savęs. Ši baimė taip įsišaknija, kad, deja, tas jausmas neapleidžia net knygai išėjus. Ir... Netikėtai praeitos savaitės gale skambutis... Būtent man suteikta ši premija. Staiga šilta maloni mintis, kad buvai suprastas, buvai išgirstas, buvai sužeistas ir išgydytas. Ir kažkoks jausmas iš viršaus, kaip kad tave prieš miegą apkamšo mama, ir viskas yra gerai, tu ne vienas.
Turiu iškart prisiduoti, kad nors ir skaičiau Jurgos Ivanauskaitės knygas paauglystėje, tačiau man jos didelės įtakos nedarė. Galiu visa tai suversti savo keistam literatūriniam paauglio skoniui, kuris tuomet labiau priminė aštuoniasdešimtmečio partizano knygų asortimentą. Tačiau leiskite persikelti į vaikystę, lygiai taip kaip ir mano knygoje. Čia grįžus matau save mažą ir išsigandusią, iš lėto vartančią tais metais, kai aš gimiau, išleistą „Stebuklingą spanguolę“. O tuomet dar nė skaityt nemokėjau. Atrodė, kad knygoje esantys vaizdai išsiskaido į šimtus paveikslėlių, kurių prigimties aš niekaip nesuprantu ir tas nesupratimas mane baisiai traukė. Piešiniai man rodėsi baugūs ir nesupaisomi, bet norėjau ją atsiversti vėl ir vėl. Pamenu save įsistebeilijusią į didelę liūto, beuostančio spanguolę, galvą, niekaip nesuprasdavau, kodėl jis toks ramus, nieko nepuola. Pamenu save žiūrinčią į baiboką, sėdintį prie stalo, ir galvojančią, ką jis čia veikia, kodėl visi tokie gražūs, o jis toks baisus, gal kiti jo net nemato? Mane pasiutusiai traukė vaikai su gėlėm vietoj plaukų, tačiau kartu jų ir bijojau. Dabar, kai permąstau savo suvokimą apie dalykus, kuriais grožiuosi, galiu įžvelgti tą patį modelį, kurį tuomet mačiau „Stebuklingoj spanguolėj“: mįslingas, gąsdinantis, ryškus ir kažkoks anapusinis.
Po skambučio supratau, kad tai ženklas įsigyti šį vaikystės reliktą ir turėti jau savo suaugusios bibliotekoj. Tik ištraukusi iš paštomato knygelę, kaipmat nuplėšiau visus popierius. Sustingusiais pirštais, spaudžiant šalčiui, puoliau vartyti ir ieškoti paveikslėlio, kuris man labiausiai įsirėžė: tai apšepusi juoda ragana, kraupiai išsišiepusi ir siūlanti žvilgančią spanguolę. Tačiau, pravertusi puslapius, supratau, kad reikia žiūrėti iš naujo, nes, matyt, skubėdama kažką praleidau. Grįžusi namo, prisėdau ir jau šiltomis rankomis darkart lėtai peržvelgiau knygą ir susipratau, kad minėto piešinio išvis nėra. Tokią vaizdinių samplaiką mano galvoje savo piešiniais sukūrė „Stebuklinga spanguolė“ ir vijosi mane iki pat man suaugus. Maloniai išsigandau supratusi, kad tokio piešinėlio niekada nė nebuvo, o gyvenau atsiminimu, kuris neegzistuoja.
Pamenu, netgi dar paauglystėje vis prisimindavau vieną vietą kaime per keletą gryčių nuo mano senelių namų: plyną lauką su vandens cisterna viduryje. Jame visada sukdamos ratus karksėdavo varnos, o mes su teta būtent ten eidavom gervuogiaut. Iki šiandien ryškiai pamenu tą pievą, tamsią, paslaptingą, bet mintyse šiltą ir nepaaiškinamai sakralią, lyg iš praeito laimingo gyvenimo. Kadangi senelių namą pardavė, kai man buvo šešeri, į tas vietas, vedina smalsumo, grįžau gerokai vėliau, kai buvau suaugusi. Be galo nustebau pamačiusi, kad šalia senelių namų nebuvo jokios plynės ir nieks negirdėjo apie kažkokią vandens cisterną. Vadinasi, ta vieta, kurią taip dažnai atsimenu, irgi neegzistavo. Bet tai nebuvo vienintelė staigmena. Taip pat neradau, kad prie namų būtų griovys su betoniniu vamzdžiu, kuriame kadaise, puikiai pamenu, mačiusi besimėtančią blizgančią pirštinę, kuri man tuomet rodėsi esanti nukirsta mago ranka.
Paprasti keisti dalykai mano mintyje sukūrė įvykius ir vaizdinius, kurių niekada nebuvo ir mane formavo kaip žmogų. Žmogų, kuris, tai atsimindamas, jaučia nostalgiją, liūdesį, laimę, kuris atsimindamas tuos dalykus svajoja. Ir vis dėlto man tai taip pat svarbu kaip ir dalykai, kuriuos galima patikrinti ir pasakyti: tai yra „tiesa“, tai yra „tikrovė“, tai yra „iš tikrųjų“. Peržengdami tai, kas neva tikra, galime pamatyti, kad ir kituose pasauliuose yra tikrų dalykų, nors jie čia neegzistuoja. Ir vienas tų laidininkų, kuriame legaliai galima peržengti tikrovės ir pasaulių slenksčius, yra literatūra. Nenoriu pasirodyti išdidi, tačiau man kažkaip rodosi, kad tai, kas sieja mane ir Jurga Ivanauskaitę, yra durų varstymas ties tais pačiais slenksčiais.
Yra tarp mūsų ir skirtumų. Jurga Ivanauskaitė man asocijuojasi su trapumu, išmintimi, begaliniu jautrumu pasauliui, žmogui, netgi visiškai svetimam, o aš kaip nerangus ciniškas jautis porcelianinių žodžių parduotuvėj. Nepagailintis net savo veikėjų. Tačiau nežiūrint skirtumų, jaučiu, mus vienija drąsa ir laisvė kalbėti apie tai, kas mums rodos svarbu. Nors Jurga dabar būtų mano tėvų metų, mano atminties užkaborių paveikslėliuose ji visada yra jauna, vos per trisdešimt metų perkopusi, ir jokia nuotrauka to įvaizdžio išstumti negali, nes visa tai ne apie vaizdą, o apie įspaudą, kokį paliko šios asmenybės gaivališkumas ir laisvė.
Vėl perskaičiusi „Stebuklingą spanguolę“, nusprendžiau aplankyti Jurgos kapą. Šį lengva buvo pažinti net po pūgos, kai viską užklojęs sniegas. Teko nuvalyti antkapį, kad tikrai įsitikinčiau, ar tai rašytojos kapas. Ir kol valiau prišalusį paviršių, raidės man rodėsi nenoriai, po vieną, lyg priešintųsi man atsiskleisti ar sutikti su mirtimi. Sunkiai atsidengus vardui ir pavardei, uždegiau žvakę, padėjau pavasarinių gėlyčių, kurios, supratau, kad tuoj bus pakąstos šalčio, ir nejučiomis kažko pasiklausiau: „Tai, kaip dabar yra, ar viskas laikina, ar kaip tik viskas amžina“. Atsakymo negavau, nes nė nežinau, kam jį uždaviau. O po to stoviu ir galvoju, kad Jurga turbūt irgi yra Negrįžtanti, bet esanti, ir, kaip rašiau savo knygoj, norint suprasti to buvimo tvirtumą, reikia numirt, o norint jį pajusti, reikia gyvent taip, lyg vakarykštės dienos niekuomet nebuvo, o rytojus niekada neateis. Taip jaučiuosi šia akimirką. Gal tokią būsena galima pavadinti ramybe, gal saugumu, gal laime, sunku pasakyti. Kartu jaučiu, kad šioj akimirkoj daug smulkmenų magijos ir simbolikos: pirmą pavasario, kurio taip laukiau, dieną, iš Jurgos Ivanauskaitės sesės gavau drambliuką ir tai man dar vienas įrodymas, kad mums brangūs nors jau išėję, gyvena tarp mūsų. Ir su mumis nekalbėdami, kažką mums pasako, nieko neliesdami, nieko nejudindami, vis tiek liečia, vis tiek judina. Ir taip per visus pasaulius mes, visi čia esantys, susijungiam. Ir kada nors, gal labai negreit, nepaisant to, kokia ši akimirka svarbi, gal kažkam ateity pasirodys, kad viso to niekada nebuvo, ir to, kas vyksta dabar, neįvyko. O mes taip ir paliksim skirtingų pasaulių slenksčius mindydami ir savęs vis klausdami, kas yra tikra. O dabar galiu pasakyti, kad ir laikinà, man tikrà yra ši akimirka, ir viskas, kas joje telpa.“
