Knyga tęsia autorei būdingą jautrių, viduje daug išgyvenančių jaunų žmonių temą. Šį kartą I.Ežerinytė kalba apie pilkumą – ne kaip spalvą, o kaip būseną, iš kurios jos veikėjai mėgina ištrūkti.
Apie pilkumą, jautrumą kaip jėgą, vos vos praplėstą tikrovę, ironiją ir tai, kodėl knygos paaugliams gali būti reikalingos ir suaugusiesiems, su autore kalbasi rašytoja Diana Ganc.
– Jūsų naujosios knygos pavadinimas „Anapus pilkos“ iškart kelia klausimą: kas jums yra ta pilka – kasdienybė, paauglystės būsena, vidinis sustingimas, o gal pasaulis, kuriame per mažai spalvų? Taip pavadinta ir viena iš septynių knygoje pasakojamų istorijų. Pratęsiant klausimą – kodėl būtent ši istorija tapo savotiškai pagrindine, atliepiančia visus pasakojimus?
– Pilka spalva graži, bet mene (literatūroje, dailėje, kine) ji jau keli šimtmečiai įgavusi neigiamą reikšmę – pilki skurdžiai gyvenančių žmonių drabužiai, pilki nuo gamyklų dūmų miestai, pilkas, nekeliantis ryškių emocijų fonas, nespalvoti nykūs kadrai, sąstingis, įstrigimas būsenoje, kai tarsi nieko nevyksta. Taigi pilka ilgainiui tapo lengvai perskaitoma metafora, reiškiančia vidinę tuštumą, nuovargį ir vienišumą. Pasakojimo „Anapus pilkos“ veikėjas jaučiasi būtent taip – tarsi negyventų, nes naujas gyvenimo etapas (studijų pradžia) neatneša nieko nauja, tik sustiprina vienišumą. Tačiau knyga vadinasi „ANAPUS pilkos“ ir siūlo peržengti tą pilkumos ribą. Už jos neabejotinai tęsiasi gyvenimas. Tik kitoks.
– Pasakojimų veikėjus vienija amžius, atmosfera, riba tarp tikrovės ir vizijos. Visgi į akis krenta ir jų kitoks jautrumas – aplinkai, kitam žmogui, net anapusybei. Ar tenka sutikti tokių jaunų žmonių kasdienybėje?
– Tenka. Ir ne tik jaunų. Daug kas savo gyvenimą laiko sustojusiu, neišsipildžiusiu, nevertingu. Turbūt taip verčia manyti pernelyg spalvotas kitų žmonių gyvenimas, transliuojamas medijų, nuolatinis raginimas būti produktyviam... Visos tos nesąmonės apie geriausią savo versiją žmogų trikdo – kas tuomet aš esu? Kodėl negaliu tiesiog būti taip, kaip man būnasi? Dar nepradėję gyventi jauni žmonės jau būna pavargę stengtis.
Daug kas savo gyvenimą laiko sustojusiu, neišsipildžiusiu, nevertingu.
„Jei regimas pasaulis jus apvylė, / Pasaulį susikurkit savyje.“ – dažnai cituoju šias Dž. G. Bairono eilutes. Turbūt kiekviename interviu. Ir dar Hermaną Hesę: „Tik jūsų pačių viduje gyvena ta tikrovė, kurios ilgitės“. Šitaip gelbėjasi mano personažai – leisdami sau panirti į kitas tikroves. Jose užaugti, sustiprėti, o tada išnirti įprastoje realybėje ir jau nebebūti tokie pažeidžiami.
– Jauni žmonės knygoje pasakojamose istorijose patenka į erdves, kuriose jautrumas atsiskleidžia kaip didžiausia stiprybė. Kodėl jums svarbu paauglių jautrumą rodyti ne kaip silpnumą, o kaip jėgą? Ar sąmoningai nešate šią koduotą žinutę?
– Nes jautrumas ir yra jėga. Jautrumą praradęs pasaulis nebeįmanomas gyventi. Jis žlunga – tai matome. Žmonių jautrumu, pagalba silpnesniam, atjauta ir empatija mes stebimės kaip kažkuo netikėta, neįprasta, gal net keista. Jautrumą laikydamas silpnybe pasaulis vis dėlto žavisi daile, muzika, literatūra – menu, kurį sukūrė jautrieji. Pasauliui, kuris jų dažniausiai nepriėmė, nesuprato ir skaudino.
– Jūsų kūryboje dažnai susitinka realybė ir kažkas vos pasislinkusio į kitą matmenį – pasaka, vizija, magiškasis realizmas. Kaip nusprendžiate, kiek tikrovę galima palenkti, kad ji vis dar liktų emociškai tikra?
– Nežinau. Man patinka „vos vos“ – kas nors lyg įprasta, bet pažiūri įdėmiau – vos vos kitaip. Rašytojai fantastai kuria smarkiai besiskiriančias nuo mūsų tikroves, magai priverčia jomis patikėti, o aš tik siūlau įsižiūrėti į pasaulį ir vos vos jį pratęsti. Tik kad būtų gražiau. Tik tiek.
– Esate rašiusi apie paauglius, kurie jaučiasi nepastebėti, drovūs, pažeidžiami. Kokį šiuolaikinio jauno žmogaus vienišumą arba vidinį triukšmą norėjote pagauti „Anapus pilkos“?
– Ko gero, mano visų knygų veikėjai yra kažkuo sužeisti – vienus sužeidė šeima, kitus – mokykla, bendraamžiai, žodžiu, pasaulis. Ne sutraumavo, ne, tik stipriau užkliudė, įbrėžė, nubrozdino. Žaizdelės nedidelės, o gal visai nematomos, bet peršti, ir viskas. Ir nepraeina. Su tuo reikia kažkaip dorotis, ir jie bando.
– Pasakojimuose emocinę įtampą lydi subtili jūsų kūrybai būdinga ironija. Kuo ironija jums naudinga kalbant apie sunkius dalykus – ji saugo tekstą nuo sentimentalumo, nuo pamokslavimo, ar nuo pernelyg tiesaus skausmo?
– Ironija, o ypač saviironija kaip koks vėsus vėjelis šiek tiek uždžiovina žaizdą – paputi, ir nebe taip skauda, tiesa? „Kompresas karščiuojančiai sielai“, kaip kažkada sakė Saulius Šaltenis. Mane jo kūriniai jaunystėje tuo labiausiai ir žavėjo – subtilia ironija. O, kad aš taip mokėčiau rašyti...
– Kuo svarbus jums buvo pasirinktas pasakojimo žanras – trumpos istorijos, pasakojimai? Ar vadintumėte juos apsakymais? Nedaug rastume pavyzdžių šiuolaikinėje mūsų literatūroje, kai toks žanras pasirenkamas knygose paaugliams – vyrauja romanai, apysakos.
– Manau, istorija, kaip literatūros žanras, atgimsta. Kadaise buvusi tik pasakojimas laikui praleisti, dabar ji klesti socialiniuose tinkluose. Istorija ne tokia suveržta kaip novelė ir ne tokia išplėtota kaip apsakymas, todėl man ir patinka. Norėčiau, kad skaitytojas nesijaustų... skaitantis, jam atrodytų, jog visa tai kažkas tiesiog pasakoja. Todėl ir kalba, rašant istoriją, ne visai tokia, kokios reikalauja tradiciniai trumposios prozos žanrai, – ji paprastesnė, mažiau ornamentuota. Nežinau, kodėl manoma, kad paaugliams, jaunimui patinka tik romanai. Pažįstu jaunų žmonių, skaitančių poeziją ir Jurgos Ivanauskaitės „Pakalnučių metus“, o ten novelės. Aš pati paauglystėje žavėjausi Sauliaus Tomo Kondroto knyga „Pasaulis be ribų“, tai trumpoji proza. Ją reikia mokėti skaityti – suprasti, kad kūrinys nesibaigia paskutiniu puslapiu, pasakojimus turi pratęsti savo galvoje, „išspręsti“, susidėlioti, suprasti, nes ne viskas išrašyta, ne viskas pasakyta ir paaiškinta.
– Per dešimt metų išleidžiate jau devintą knygą. Visos skirtos vaikų ir paauglių skaitytojų kategorijai. Ar pasvarstote apie knygą suaugusiems?
– Aš nežinau, kas yra suaugusieji. Rimtai. Ilgiau pagyvenę? Užimti darbais ir šeima? Bet dažno jų galvoje kyla tos pačios abejonės kaip paauglių – ar čia aš, čia mano gyvenimas, kodėl vieniems viskas taip, o man kažkodėl kitaip, ar esu vertingas, ar esu mylimas, ar myliu pats, pati? Knygos paaugliams, mano manymu, visai gali būti skaitomos ir suaugusiųjų. Nesiūlau jiems tikėti mano sukurta paralelybe, bet siūlau pasinaudoti tomis išeitimis, kurias randa mano veikėjai, – truputį atsitraukti nuo tikrovės, leisti jai prasiplėsti ir parodyti, kokių magiškų dalykų gyvenime yra, jei tik nori juos matyti.
– Dėkoju už pokalbį.
