Ina Ogenskienė – gydytoja ir rašytoja, sukūrusi nemažai knygų vaikams. Jos pelniusios ne vieną laimėjimą Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Pirmoji autorės knyga suaugusiesiems – poetiškas pasakojimų rinkinys „Devynios palėpės“ (2025). Inos kūrybai būdinga subtili melancholija, vaizdinga kalba ir jautrus dėmesys žmogaus vidiniam pasauliui, atminties sluoksniams bei sudėtingiems artimųjų ryšiams.
„Ten debesys mėnulį pakorė“ – antroji jos knyga suaugusiesiems. Jautrioje istorijoje giliai analizuojamas moters vidinis pasaulis, emocinės būsenos ir kartų santykiai.
Knyga labai greitai įtraukia į įvykių, paslapčių, mažų ir didelų tragedijų sūkurį ir jau nepaleidžia. Po truputį atskleidžiama iš herojės gyvenimo ištrinta šeimos istorija parodo tą neišvengiamai artimą kartų ryšį, be kurio gyvenimas nepilnas ir bespalvis.
Kadangi autorė yra gydytoja, pasakojime neišvengta medicininių temų, skaudžių ir atvirų scenų, todėl jis tampa tikras ir gyvenimiškas. Savo universaliomis problemomis romanas neabejotinai daugeliui taps artimas. Ne vienas skaitytojas Rutos, jos draugių personažuose atpažins save, tapatinsis su jais.
Knygos ištrauka.
Kitoks buvo tas Kūčių vakaras. Seniai jau nebuvo tokio jausmo – pamiršto, nejaukaus, sunkiai nusakomo, tokio, lyg jis būtų nežymi nelaukiamų pasikeitimų užuomina. Kažkur
savo sėklą daigino nerimas, leidžiantis dar gležnas šakneles, kurios po truputį ir nejučiom ardė įprastą stabilumo pagrindą. Ruta dar tarsi gerai jautėsi toje savo komforto zonoje.
Nors galbūt apgaulingoje, trapioje ir menamai saugioje.
Pavasaris jau tvirtai persirito per savo mediumą ir, ko gero, susitaikė, kad tuoj tuoj reiks vietą užleisti vasarai. Žvilgsniu Ruta vos ne vos gebėjo sekti kelią – sužaliavo, sužydo viskas,
tarsi burtų lazdele mostelėjus. Raudoni didžiulių sedulų kamienai jau nestyrojo nuogi, o drąsiai rodė žalius aprėdus, forsitijų krūmai jau ir nužydėt baigė, jų geltonį bandė keisti
vienas kitas saulėtas rapsų žiedynas, sušildydamas ir pašviesindamas sodriai žalią lauką.
Ar Ruta niekada nematė pavasario? Kodėl šiandien tas vaizdas ją taip kerėjo?
Negi ta juoda gyvenimo juosta baigėsi? Nieko čia naujo, turbūt, kaip ir visi, Ruta puikiai žinojo, kad gyvenimas – kaip tas greitas dryžuotas savanų zebriukas. Juosta balta, juosta
juoda. Mainosi, keičia viena kitą. O gal kaip fortepijono klaviatūra? Geriau jau fortepijonas,
ten baltų klavišų ženkliai daugiau nei juodų minorinių pustonių. Ir ji juto, kad prasidės kažkoks naujas etapas, nauja juosta jos gyvenime, ir taip, ji bus šviesenė.
Ruta jautė, kad peržengė kažkokį slenkstį. Perlipo, perropojo neįveikiamo sunkumo kliūtį ir kad dabar viskas bus gerai. Kaip ta pakarta mėnulio pilnatis iš ją apraizgiusių sausų obels šakų išsivadavo, išsilaisvino ir kilo aukštyn. Dabar jau kilo. Įgijusi tikėjimo. Ir pasitikėjimo savimi.
