Pagrindinis šios knygos herojus Billas de Roppas gali būti pelnytai vadinamas ir žmogumi legenda, ir žmogumi paslaptimi. Iš Šiaurės Lietuvos Biržų atšakos baronų von der Roppų giminės kilusiam Britanijos žvalgybos agentui pavyko prasiskverbti į Adolfui Hitleriui artimų žmonių ratą. XX a. 4-ajame dešimtmetyje de Roppo žvalgybinė informacija sudarė daugiau nei 70 procentų MI6 pranešimų apie nacistinę Vokietiją.
Jis buvo žmogus, siekęs užkirsti kelią artėjančiam karui ir daugybę metų veikęs pilkojoje zonoje. Ten, kur menkiausia klaida galėjo reikšti įkalinimą ar net mirtį. „Vis dėlto visą laiką buvau Hitleriui artimiausias priešas: šnipas, sėdintis jam ant peties“, – vėliau kalbėjo B. de Roppas, vaizdžiai sugretindamas nacių fiurerį su tamsos jėgomis, net pačiu velniu.
Lietuvos skaitytoją neabejotinai sudomins barono ir jo giminių sąsajos su mūsų kraštu. Į istorinę Livoniją (dab. Latvijos teritoriją) pirmieji von der Roppai atsikėlė dar Viduramžiais, o vėliau kelios šios baronų giminės atšakos įsigijo valdas Šiaurės Lietuvoje. Mums rūpimos atšakos istoriją galima skaičiuoti nuo 1767 m., kai Raudonpamūšės dvaro (dab. Pasvalio r., netoli Raubonių) valdytojas Wilhelmas Theodoras von der Roppas susilaukė sūnaus Alexanderio.
Suaugęs Alexanderis mėgo lošti kortomis, tad, svečiuodamasis pas tuometį Daudžgirių dvaro (apie 10 km į vakarus nuo Biržų) valdytoją Aleksandrą Bistromą, tą dvarą neva išlošė. Nesusitaikęs su nuosavybės praradimu, Bistromas esą nusišovė. Sunku patvirtinti įvykių autentiškumą, bet 1845 m. dokumentuose Daudžgirių dvaras minimas kaip von der Roppų nuosavybė. Klestėjimo laikais Daudžgirių dvarui priklausė beveik 450 hektarų žemės, čia darbavosi apie 200 žmonių. Deja, per XX a. negandas – karus, tarpukario žemės reformas, Lietuvos okupacijas ir režimų kaitą – Daudžgirių dvaras buvo visiškai nustekentas. Šiandien iš jo likę pavieniai fragmentai.
1886 m. Daudžgiriuose (pagal kitą versiją, Dresdene) gimęs pagrindinis šios knygos herojus baronas Wilhelmas Sylvesteris von der Roppas (1886–1973) Lietuvoje beveik negyveno. Jis anksti persikėlė į Angliją, kariavo už Britaniją Pirmajame pasauliniame kare, iš Wilhelmo tapo Billu (Williamu), o pavardę von der Ropp pakeitė į mažiau vokiškai skambančią de Ropp. Puikiai mokantis vokiečių, rusų ir anglų kalbas, B. de Roppas sudomino Britanijos žvalgybą, kaip agentas darbavosi tarpukario Vokietijoje, o paskui ir Trečiajame reiche.
Nacius jis domino kaip žmogus, galintis suteikti informacijos apie Jungtinės Karalystės valdžios bei kitų įtakingų asmenų nusiteikimą Vokietijos atžvilgiu, o britų žvalgybą – kaip asmuo, gebantis sužinoti kai kurias Vokietijos ginklavimosi paslaptis ir tikruosius Hitlerio ketinimus aplinkinių valstybių atžvilgiu.
Be abejonės, B. de Roppo veikla buvo pavojinga, tačiau naciai niekada nesužinojo apie jo darbą MI6 – britų slaptojoje žvalgybos tarnyboje, nors prasidėjus karui, kaip Vokietijai priešiškos Britanijos pilietis, jis buvo įtrauktas į nacių saugumo tarnybų juoduosius sąrašus. 1939 m. rugpjūčio 29 d., likus vos trims dienoms iki nacių invazijos į Lenkiją ir Antrojo pasaulinio karo pradžios, B. de Roppas ir jo žmona Jimmy saugiai išvyko į neutralią Šveicariją.
Knygos autorius T.Willasey-Wilsey yra vizituojantis karo studijų profesorius Londono karališkajame koledže ir vyresnysis asocijuotasis mokslinis bendradarbis Karališkajame jungtiniame gynybos tyrimų institute (RUSI). Anksčiau daug metų dirbo Jungtinės Karalystės diplomatu Afrikoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje ir Europoje. Šv. Mykolo ir šv. Jurgio ordino kavalierius. Daugybės straipsnių ir apžvalgų nacionalinėje bei tarptautinėje spaudoje, akademinėms institucijoms ir analitikų grupėms autorius.
Knygą iš anglų kalbos vertė Norbertas Venckevičius.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
1930 m. pagrindinis MI6 interesų taikinys vis dar buvo Sovietų Sąjunga, bet centrinė būstinė Brodvėjuje teisingai nusprendė, kad Hitlerio sėkmė 1930 m. rinkimuose dabar nusipelno nuodugnesnių pastangų suprasti NSDAP ir jos lyderį. Tai reiškė esminį pokytį Billo de Roppo karjeroje. Jam pasiūlytas patikimas mėnesinis atlyginimas mainais už informaciją iš nacių partijos „vidaus“. Tai buvo neįprasta užduotis.
Billas de Roppas suprato žinią. Jis pradėjo nuo ambicingo plano. „Turėčiau susidraugauti su Hitleriu, kol jis tebuvo opozicinės, nors ir triukšmingos partijos lyderis, ir likti jo bičiuliu, jei nacių fiureris pakiltų į valdžios viršūnę.“
Tai gali skambėti kaip arogancija, bet visiškai logiška. Kai politikai tampa ministrais pirmininkais arba prezidentais, nepaprastai sunku su jais užmegzti asmeninį kontaktą. Aukščiausi valdžios atstovai pasirūpina asmeniniais štabais su vadovais ir sekretoriais, kontroliuojančiais prieigą prie viršininko. O štai nauji politiniai lyderiai linkę likti ištikimi seniems bičiuliams ir kontaktams, kuriuos užmezgė nelengvais buvimo opozicijoje laikais.
Tad Billas sudarė savo „veiksmų planą“. Jis galėtų pasinaudoti esama žurnalistine priedanga, kad paprašytų Hitlerio interviu, bet manė, kad mainais sulauks kurio nors nacių funkcionieriaus. Jis galėtų prisijungti prie NSDAP ir tapti entuziastingu naciu, bet rizikuotų būti įtartas dėl savo britų pilietybės. Trečiasis kelias, jį ir pasirinko, – palaipsniui priartėti prie Hitlerio, „apsimetant naciams simpatizuojančiu britu“. [...]
Vieną dieną jis Rosenbergui „atsitiktinai užsiminė“, kad su žmona savaitę ar dvi praleis Garmiše, žiemos kurorte netoli Miuncheno. Rosenbergas susidomėjo: „Ar norėtumėte susitikti su Hitleriu, kai ten būsite?“ 1931 m. pradžioje Billas ir Jimmy nukeliavo į Garmišą. Billui teko palikti Jimmy vienai dienai jų namelyje ir iš Garmišo-Partenkircheno stoties traukiniu grįžti į Miuncheną. Kelionė į Miuncheną naujai elektrifikuota linija, kurios dešinėje matėsi Štarnbergo ežeras, truko mažiau nei 90 minučių.
Billas buvo įsitempęs ir daug rūkė. Daug kas priklausė nuo to, kaip susiklostys susitikimas. Jei blogai, jis galėjo atsiriboti nuo bet kokio kontakto su nacių hierarchais. De Roppas svarstė, ar nereikėjo apsiriboti kontaktu su Rosenbergu, nesiekiant susitikimo su Hitleriu.
Atvykęs į Miuncheno pagrindinę stotį, Billas turėjo nueiti penkis kvartalus iki VB redakcijos Šelingo gatvėje. Kai į redakcijos patalpas įsiveržė Hitleris, Billas de Roppas ir Rosenbergas sėdėjo aukštuose foteliuose. Hitleris negaišo laiko jokiems formalumams ir uždavė pirmąjį klausimą: „Ką anglai mano apie mano judėjimą?“ Pirmiausia jis norėjo sužinoti, ką kalba „vokiečiams palankūs politikai“. Billas kalbėjo labai atvirai. „Jie sako, kad didelė dalis to, ką skelbiate, yra teisinga, bet esate pernelyg radikalus.“ Tai paskatino Hitlerį ilgai kalbėti apie Versalio sutartį, kolonijų atėmimą iš Vokietijos, žydus ir išdavikišką „dūrį į nugarą“. Billas galėjo prisiminti, kad būtent taip buvęs jo viršininkas generolas Malcolmas pavadino Vokietijos išdavystės 1918 m. lapkritį fikciją.
Tada Hitleris pasiteiravo, ką britai mano apie žydus. Čia turime skeptiškai vertinti tariamą Billo atsakymą: „Man atrodo, gana absurdiška pasmerkti visą rasę. Daugelis mūsų žydų pasižymėjo kovodami britų pajėgose. Tas pats turėjo būti ir Vokietijos pajėgose.“ Tada jis teigia pridūręs: „Asmeniškai pažįstu keletą žydų, kurie man labai patinka.“ Tai įsiutino Hitlerį, ir jis visu balsu sušuko: „Aš sunaikinsiu žydus!“ Po šių žodžių fiureris netikėtai nurimo ir, prieš palikdamas patalpą, prabilo apie kolonijas.
Billui į Miuncheno stotį teko grįžti pėsčiomis, o tada traukiniu keliauti į Garmišą. Rosenbergas jam švelniai papriekaištavo: „Mielas drauge, Hitleris nekenčia žydų lygiai taip pat kaip aš ir nemėgsta tabako dūmų.“ Tik tada Billas susivokė, kad viso susitikimo metu be perstojo rūkė. Jis taip pat prisiminė, kad Hitleris buvo itin tiesmukas, kreipdamasis į jį „Herr“ (pone) vietoj „Herr Baron“ (pone barone), „Liebe Herr“ (mielasis pone) ar „Herr de Ropp“ (pone de Roppai). Billas tai įvertino kaip tyčinį įžeidimą.
Grįžęs į savo atostogų namelį, de Roppas papasakojo žmonai apie susitikimą, apibūdindamas Hitlerį kaip beprotį.
