„Pura vida, arba Tikras gyvenimas“ pagrindinis veikėjas Aleksas leidžiasi į vidinio tobulėjimo kelionę, nusprendęs porą savaičių pagyventi Kosta Rikoje, vienoje laimingiausių pasaulio šalių. Viešnagė leidžia jam patirti ir suprasti šios Centrinės Amerikos šalies unikalią filosofiją.
Aleksas, beveik trisdešimtmetis, kilęs iš Turino, bet dėl darbo nusprendęs persikelti į Milaną: čia kuria tekstus reklamos agentūroje. Jo gyvenimas, atrodytų, gana įprastas, bet visiškai kitoks nei tas, kokį jis norėtų gyventi, kad įveiktų apatiją, kartais jį apgaubiančią lėtai slenkant vienodoms dienoms. Taip, deja, jis slepiasi už saugumo jausmą teikiančios monotonijos skydo.
Siekdamas apsisaugoti nuo jau senokai jo gyvenimą paženklinusio nelaimingumo jausmo, Aleksas linkęs slopinti emocijas. Vis dėlto galiausiai taip išsiugdo žalingą įprotį suktis tame pat uždarame nepasitenkinimo rate ir nuolatos graužtis.
Tą dieną pirmą kartą gyvenime pasijutau vienas. Visiškai vienas. […] Tas jausmas tarsi atplėšė dalį mano širdies ir paliko skaudžią žaizdą, kurią nusprendžiau pasilikti tik sau.
Vienintelis teigiamas dalykas jo kasdienybėje – kūrybinis darbas, kurį Aleksas laiko maloniu, vertingu ir kuris jam teikia daug pasitenkinimo, be to, jį dirbdamas jis susipažįsta su Elena, nuostabia kolege. Tai gyvybinga, tyra, įkvepianti mergina, kuri jam patinka ir kuriai, regis, patinka jis pats. Aleksas visas pietų pertraukas leidžia su ja – Elena vertina jo puoselėjamą jautrumą, maža to, jis dažnai slapčia ima lygintis su ja. Elenos draugija padeda jam atverti akis, suteikia vilties, kad gyvenimas gali būti kitoks.
Vis dėlto tyla, kuria jis atkakliai atsitveria, neleidžia jam ryžtis gyventi visavertiškai ir pasinaudoti gyvenimo siūlomomis galimybėmis. Net ir tąja, kuri jam tokia svarbi, turint omenyje jo jausmus kolegei.
Mergina, nedrąsiai vis duodavusi jam atitinkamų užuominų, galop nusprendžia pasiduoti savo ne kartą įvardytam pokyčių troškimui, – deja, Aleksas laiku to tinkamai neperpranta, – ir persikelia į Tailandą, kad taptų jogos mokytoja.
Aleksai, noriu, kad tu atsivertum man [...] Aš noriu, kad tu būtum toks pat atviras su manimi, kokia aš buvau su tavimi. Trumpai tariant... ar yra bent viena priežastis, kodėl turėčiau likti ir gyventi čia?
„Elena, aš myliu tave“, – norėjau pasakyti, tikrai norėjau. Nes tai buvo tiesa. Bet taip ir nepasakiau, nes vos tik prasižiojau, galvoje iškilo mane paralyžiuojantis vaizdinys: tėvas, apsirengęs savo geriausiu kostiumu, sėdi vienas palinkęs į priekį baltoje mūsų virtuvėje [...]
Aleksas sunkia širdimi išsiskiria su Elena – leidžia jai išvykti.
Į jo gyvenimą vėl pamažu pradeda skverbtis tamsa, vis dėlto šįkart Alekso širdyje subręsta maištas, pakurstantis priimti spontanišką sprendimą: leistis kelionėn į Kosta Riką.
Išvykimo diena atneša skrydžio baimę ir primena apie brangintą sąrašą, kurį sudarė būdamas vos septyniolikos – jame išvardijo dalykus, kuriuos norėtų pasiekti iki trisdešimties metų. Laiko likę nedaug, artėja gimtadienis, bet šįkart jis drąsiai leidžiasi į savo gyvenimo kelionę, kupinas kur kas daugiau ryžto ir vilties.
Ar jis išmoks išties patirti emocijas, jas išgyventi? Ar ras laimę, kurios nusipelno?
Į visus šiuos klausimus atsakymus bus galima rasti tik stačia galva pasinėrus į šią knygą, kuri įtraukiančiai apnuogina ir parodo teigiamą gyvenimo pusę. Pasitelkdamas sklandžią kalbą, įpūsdamas pasakojimui romaus alsavimo, koks būdingas tik žmogui, prie vietų ir dalykų esmės artėjančiam kupinu atidos žvilgsniu, meistriškai perteikdamas turinį, vertybes ir paslaptis, autorius veda skaitytoją romano puslapiais leisdamas jam, atrodytų, kone per pačią popieriaus tekstūrą prasiskverbti tiesiai į šiltą ir šviesią nuostabiosios Kosta Rikos atmosferą – su tipiškais svajingais saulėlydžiais, nudažančiais dangų oranžine, tokia pat kaip ir knygos viršelis, spalva.
Ši detalė knygai suteikia ypatingos traukos dar nė nepradėjus gilintis į tai, kas joje rašoma. Oranžinė simboliškai perteikia ir fizinę sveikatą, ir gimimą bei augimą; tai paties gyvenimo spalva.
„Pura vida“ – leitmotyvas, kuriuo kostarikiečiai vadovaujasi bet kokioje situacijoje ramiai šypsodamiesi, tai suteikia jiems sveiką lengvumo aurą, leidžiančią viską priimti lėtai, bet ir su aistra.
Šią knygą galime rekomenduoti kiekvienam. Ir tam, kuris patiria sumaišties, liūdesio akimirkų ir turi sukaupti jėgų, kad vėl patikėtų gyvenimo staigmenomis, kad atrastų save iš naujo. Ir tam, kuris gyvenimu patenkintas, – šiaip ar taip, žvilgsnis iš kitos perspektyvos suteiks progą suvokti daugelio dalykų, kurie jau pamiršti ar iki šiol neatrasti, vertę.
Kaip teigia autorius daugelyje savo pasisakymų, kartais mes pernelyg greitai susidarome nuomonę apie savo gyvenimą užuot pasistengę būti kantrūs ir skyrę sau daugiau laiko.
