– Kada atėjo suvokimas, kad norite rašyti vaikams?
– Tai buvo visiškas atsitiktinumas. Daugiau nei 20 metų buvau knygų leidėjas. Kai pardaviau savo įmonę, pradėjau svarstyti, kuo galėčiau užsiimti toliau. Tuo metu pastebėjau skelbimą, kviečiantį dalyvauti konkurse – parašyti knygą vaikams nuo 8 iki 12 metų. Laiko buvo nedaug – pateikti rankraštį reikėjo vos po kelių mėnesių. Tačiau aš atsisėdau ir pradėjau rašyti.
Vaikystėje skaičiau be galo daug istorijų. Ypač mėgau nuotykių ir detektyvines knygas vaikams. Enid Blyton buvo mano mėgstamiausia rašytoja – perskaičiau visas jos knygas. Kai pradėjau rašyti šiam konkursui, norėjau sukurti knygą, kuri šių dienų vaikams sukeltų tokias pat emocijas, kokias man kėlė Enid Blyton kūriniai. Jie buvo jaudinantys, o juose aprašytas pasaulis – jaukus. Pagrindiniai veikėjai vis eidavo į iškylas su pintinėmis, pilnomis egzotiškų ir skaniai atrodančių valgių. Ten būdavo uogienės, konservuotos mėsos ir kitų produktų, apie kuriuos tuo metu net nebuvau girdėjęs ir kurie atrodė kaip tikriausi delikatesai.
– Kokia jūsų rašymo rutina? Ar turite ypatingų vietų ar ritualų, kurie padeda rašant?
– Neturiu jokios konkrečios rašymo rutinos. Kai pradedu rašyti knygą, dažniausiai turiu tik labai miglotą istorijos idėją. Paprastai žinau pradžią, kelis veikėjus, aplinką ir temą, kurią noriu nagrinėti. Parašius pirmą sakinį prasideda kelionė, primenanti pasivaikščiojimą tamsiu, didžiuliu ir tankiu mišku. Turiu surasti geriausią kelią per šį mišką ir pasiekti tikslą. Kelionė turėtų baigtis gražioje vietoje. Tačiau kai pirmą kartą įžengiu į tą tankų mišką, dažnai būna sunku surasti tinkamiausią kelią. Kartais takas būna nepravažiuojamas – tuomet reikia sugrįžti atgal ir išbandyti kitą kryptį.
Dažnai rašydamas tarsi pasitraukiu į savotišką tremtį. Gyvenu Danijoje, čia daugiausia ir rašau, bet kartais dingstu savaitei ar dviem ir rašau kur nors, kur niekas man netrukdo. Tuomet nuo ryto iki vakaro sėdžiu prie stalo ir gyvenu kaip vienuolis. Dažniausiai Islandijoje, kur turiu namą kaime, arba Paryžiuje, kur apsistoju nedideliame bute pačiame geriausiame rajone – Marè.
Rašydamas dažnai klausausi muzikos, kuri, mano manymu, atitinka knygos atmosferą, ir ta pati muzika skamba visą laiką, kol dirbu. Pastarąjį kartą, kai rašiau kriminalinį romaną suaugusiesiems, turbūt daugiau nei tūkstantį kartų perklausiau Nicko Cave’o albumą „Ghosteen“. Tarp muzikantų, kurių taip pat daug klausiausi, – Chetas Bakeris, Tomas Waitsas ir Smog (Billas Callahanas).
– Apie ką yra jūsų pirmoji knyga vaikams „Apleisto namo paslaptis“?
– Knyga pasakoja apie draugus ir jų bandymus išsiaiškinti keistus įvykius savo gimtajame miestelyje.
Knygos pradžioje skaitytojai susipažįsta su knygos pasakotoja ir pagrindine veikėja Mila. Ji gyvena su tėvais ir broliu Gulbių miestelio pakraštyje, netoli dviejų pasakojimui svarbių namų: Apžvalginės, kuri neseniai ištuštėjo, ir Apleisto namo, apie kurį užsimenama knygos pavadinime. Paskutinis Apleisto namo šeimininkas buvo nemalonus ir draugų neturėjęs žmogus – turtuolis Hroulvas. Knygos veiksmas prasideda praėjus lygiai metams po jo mirties. Namas, jo istorija ir buvęs savininkas yra gaubiami paslapties. Negana to, nors namas ir apleistas, vakare jo languose kartais matomi šešėliai. Kai kurie teigia, kad ten slepiasi pabėgę kaliniai, apie kuriuos miestelyje sklinda gandai.
Veiksmas vyksta vasarą. Milai ji atneša daug pokyčių. Mergaitė susipažįsta su miestelio atvykėliais: Gudjounu G. Georgsonu (arba Goniu, kaip jis nori būti vadinamas) ir jo išradėju tėvu. Tarp Milos ir Gonio užsimezga netikėta draugystė, nors Mila kartais nenori su atvykėliu bendrauti. Bet tik todėl, kad nori ramiai apmąstyti gyvenimą. Tačiau jų draugystei tai visai nepakenkia – Gonis kantriai laukia, kol Mila vėl norės bendrauti.
Maždaug tuo pačiu metu, kai atvyksta Gonis su tėvu, prie bibliotekos durų atsiranda paslaptinga skrynia. Viduje – trys neįtikėtinai sunkūs galvosūkiai ir žinutė, kviečianti miestelio gyventojus juos išspręsti. Laimingasis sužinotų, kaip turtuolis Hroulvas susikrovė turtus, o galbūt net dalį jų įgytų. Gudjounas G. Georgsonas – kurį, nepaisydama jo protestų, Mila visada vadina tik visu vardu – itin susidomi galvosūkiais. O Milai, atvirkščiai, visai neįdomios jokios paslaptys. Tačiau ir jos smalsumas netrukus pabunda. Sprendžiant galvosūkius, atsiranda netikėtų užuominų, keistų žinučių, o kartais net atrodo, kad kažkas vaikus slapta stebi. Naktimis aplink Apleistą namą kažkas vaikšto, o skrynios turinys, atrodo, kažkaip susijęs su seniai užmiršta Apleisto namo paslaptimi...
– Kaip kilo idėja šiai knygai? Ar ši istorija paremta legendomis, ar tikrais įvykiais?
– Idėja beveik tiesiog įkrito į galvą. Norėjau parašyti istoriją, kurioje skaitytojas nuolat svarstytų – ar tai tikra, paremta tikrais įvykiais, laikraščių straipsniais, tikrų žmonių patirtimi? Bet kad kartu tai būtų tokia neįtikėtina ir įtraukianti istorija, jog skaitytojas visą laiką abejotų, ar tai galėjo įvykti iš tikrųjų.
Buvau girdėjęs 44 metų Andrew Carlssino istoriją – jis, turėdamas vos 8000 dolerių, per kelias dienas atliko 128 sandorius ir uždirbo milijonus. Vyras buvo sulaikytas už sukčiavimą vertybinių popierių biržoje, bet kaltės įrodyti nepavyko. Pats Andrew tvirtino esąs laiko keliautojas iš ateities ir todėl tiksliai žinojęs, kas nutiks. Jam akcijų rinka buvusi tarsi atversta knyga. Andrew buvo panaikintas areštas, bet tą pačią dieną jis dingo be pėdsakų – jo daugiau niekas nerado.
Andrew Carlssino istorija 2003 metais buvo aprašyta daugelyje laikraščių visame pasaulyje. Tačiau dauguma mano, kad tai vadinamoji miesto legenda. Vis dėlto panaudojau Andrew istoriją savo knygoje ir palikau atvirą klausimą – ar ši istorija tikra, ar ne.
– Tai jūsų debiutinė knyga vaikams, už kurią gavote Islandijos vaikų literatūros premiją. Ką jums reiškia šis įvertinimas?
– Labai tuo džiaugiuosi. Tai buvo mano pirmasis bandymas rašyti knygą, ir toks įvertinimas mane labai paskatino. Jis suteikė pasitikėjimo savimi – pradėjau tikėti, kad mano rašymas kažką reiškia. Geresnės pradžios savo, kaip rašytojo, karjerai negalėjau nė įsivaizduoti.
– Ką norėjote šia knyga suteikti vaikams – pamoką, jausmą, nuotykį?
– Rašydamas pirmiausia noriu, kad skaitytojui būtų smagu, kad jis pasinertų į pasaulį, kuriame malonu būti. Sąmoningai nesiekiu perteikti politinės žinutės – ypač „teisingos“ politinės žinutės. Mano knygos skirtos džiaugsmui ir pramogai.
– Kokios vaikų ar tėvų reakcijos jus labiausiai nustebino?
– Labiausiai mane nustebino vieno berniuko reakcija – ir, manau, tai atspindi naują jaunosios kartos mąstymo būdą. Jis buvo labai nepatenkintas, kad kai kuriuose puslapiuose tiek mažai teksto. Kai kurie skyriai iš tiesų labai trumpi, kiti ilgesni. Taip daryta specialiai – kad knyga įgautų tam tikrą ritmą, kad skaitytojas jaustųsi verčiantis puslapius greitai, nes tai, mano manymu, didina įtampą. Tačiau šis berniukas to nesuprato – jam atrodė, kad švaistau per daug popieriaus ir prisidedu prie pasaulio atogrąžų miškų naikinimo.
