„15min knygų lentyna“ tinkle „Facebook“. Spausk čia ir prisijunk!
Šarlotenburge (Charlottenburg) išlipau. Apsidairiau: viskas sudaužyta, griuvėsiai, slegianti nuotaika! Keista, tačiau požeminis traukinys dar (o gal vėl) veikė. Vykau Reinikendorfo (Reinickendorf) link į „Hermano Geringo“ kareivines.
14 valanda 10 minučių: virš mūsų – amerikiečių bombonešių junginys. Keturmotoriai tolimojo veikimo bombonešiai. Kareivių žargonu dėl ginkluotės galios jie vadinti skraidančiosiomis tvirtovėmis.
Staiga tarp monotoniško bombonešių variklių gausmo pasigirdo šaižus tonas. Skaisčiame be debesėlio danguje pamačiau vokiečių naikintuvą – vieną vienintelį, atakuojantį apie 40 bombonešių junginį!
„Tai beprotybė!“ – pasakė šalia manęs kažkoks puskarininkis. Galbūt jis teisus. O argi mes ne bepročiai, atiduodami savo gyvybes paskutiniais mėnesiais, kai situacija visiškai beviltiška? Kas gali tai įvertinti?
Virš mūsų pasigirdo borto patrankų tratesys. Mano nuomone, oro mūšis vyko 6–7 tūkst. metrų aukštyje. Vokiečių naikintuvas atakavo iš apačios vertikaliai kildamas ir šaudydamas. Jis kiaurai praskrido amerikiečių būrį ir staiga atsidūrė virš priešo armados.
Vokiečių naikintuvas pasirodė esąs labai greitas. Jis padarė viražą ir iš viršaus smogė amerikiečiams.
Vėl pradėjo tratėti borto ginklai. Pirmasis keturmotoris bombonešis pasidengė dūmais ir traukėsi iš rikiuotės.
Kaip užburtas žiūrėjau į viršų. Aiškiai mačiau, kad vokiečių naikintuvas turi du variklius, matyt, tai Me-262. Tai ta stebuklinga paukštė, apie kurią buvo tiek daug kalbama.
 |
| Leidyklos nuotr./„Pabaigai artėjant“ |
Trečioji ataka: priešais naikintuvą pliūptelėjo ugnies kamuolys. Tai antrasis amerikietis užsidegė, pasitraukė iš rikiuotės ir pradėjo žemėti.
Tuoj po to ketvirtasis antpuolis: per keletą sekundžių užsiliepsnojo trečiasis amerikietis. Naikintuvas vėl dingo už horizonto, o bombonešių junginys tęsė savo skrydį tolyn į vakarus.
Tai, ką dabar mačiau, buvo sunkiai įsivaizduojama. Šio naikintuvo persvara aiški. Man kilo klausimas: kodėl tokie lėktuvai tik dabar pradėjo dalyvauti kovos veiksmuose, kodėl taip vėlai? Pernelyg vėlai!
Balandžio 15 d. Reinikendorfe (Reinikendorf) „Hermano Geringo“ kareivinėse nežinojo, ką su manim daryti. Perkėlė į Hoenšiopingą (Hohenschöpping) piečiau Feiteno (Veiten) į Berlyno šiaurės vakarus.
Balandžio 16 d. Rusai nuo Neisės ir prietilčio įtvirtinimų prie Oderio pradėjo Berlyno puolimą. Vakar amerikiečiai keliose vietovėse persikėlė per Elbę. Per radiją pranešė: „... į pietryčius nuo Magdeburgo (Magdeburg) grenadieriai nubloškė persikėlusius per Elbę amerikiečius ir paėmė daugybę belaisvių. Piečiau vyksta kontratakos prie kitų prietilčio įtvirtinimų...“
Man įsakyta vykti į „Hermano Geringo“ parašiutininkų tankistų korpuso štabą. Štabas dislokuotas Zenftenberge (Senftenberg). Tai miestelis tarp Drezdeno (Dresden) ir Kotbuso (Cottbus).
Vakare sėdau į traukinį, kuris turėtų mane nuvežti į korpusą.
Balandžio 17 d. Zenftenbergas (Senftenberg)! Pradėjau klausinėti. Apie padėtį niekas nieko konkrečiai nežino, tačiau kiekvienam buvo aišku, kad esame sutriuškinimo išvakarėse. Šį supratimą aiškiai patvirtino vis artėjanti ir stiprėjanti kanonada.
Balandžio 18 d. Atvykau į korpusą! Man pareiškė, kad „neįgaliųjų“ korpusui nereikia. Ir nedelsdami įteikė įsakymą vykti į Feiteną (Veiten), taigi į Berlyną.
Ar man šio sprendimo padariniai bus teigiami, ar neigiami, pamatysim vėliau. Svarbiausia, visiškai neaišku, kas greičiau bus Berlyne – „Ivanas“ ar aš?
Sunkvežimiu išvažiavau į Finstervaldą (Finsterwald). Geležinkelio stotyje man pasakė, kad galbūt 20 valandą bus traukinys į Berlyną.
Lauke kitoje gatvės pusėje mačiau stovinčias moteris ir vaikus. Ten buvo ir senukų. Kai priėjau arčiau, išgirdau jų kalbų nuotrupas, kad dar yra galimybė sustabdyti Raudonąją armiją.
Mane sukrėtė kartojama mintis, kad „Hermano Geringo“ daliniams, esantiems prie Hojersverdos (Hoyerswerda) ir Bauceno (Bautzen), tai jau pavyko padaryti. Šventas naivumas! Susigėdęs nusisukau.
Tiksliai 20 valandą traukinys išvyko Berlyno link. Vagonai buvo perpildyti besitraukiančių civilių gyventojų ir įvairių kariuomenės rūšių kareivių. Apie pusiaunaktį sustojome prie Kenigsvusterhauzeno. Toliau nevažiavo – subombarduotas geležinkelis.
Apie 4 valandą 30 minučių ryto traukinys sustojo Eichvalde (Eichwald). Mums liepė išlipti. Virš Berlyno išvydau prožektorių spindulių raizgalynę. Šalia stoties radau vietą pamiegoti lapų kaugėje. Kai 10 valandą atsibudau ir pamačiau, kad esu sode, pasijutau tarsi įsibrovėlis. Priešais mane palei tvorą stovėjo sodo sargas, apie 70 metų vyriškis.
Mėginau jam paaiškinti, kas mane privertė čia įsibrauti. Vyriškis numojo ranka ir paklausė apie padėtį. Daugiau, nei jis žinojo, nieko negalėjau pasakyti. Tačiau man jis pranešė, kad Rūro „katile“ vokiečių kariuomenė kapituliavo.
Atsisveikinau, o vyriškis pakėlė laistytuvą ir pradėjo laistyti ankstyvuosius burokėlius. Gyvenimas tęsėsi!
Vakare pasinaudojau galimybe vykti Reicho geležinkeliu toliau į Berlyną.
Griunau (Grünau), Adlershofas (Adlershof), Treptovas (Treptow). Traukinys sustojo.
Ar važiuos toliau, niekas negalėjo pasakyti. Geležinkelio eismas Reicho sostinėje daugelyje vietų nutrauktas.
