Aleksė Proktor visą savo gyvenimą gyvena kurortiniame miestelyje prie Dženyvos ežero. Čia ji pamilo išvaizdų gelbėtoją Metą, čia abu susituokė ir susilaukė dukrelės, čia... jie išsiskyrė.
Nuo skyrybų jau praėjo treji metai, tačiau ji vis dar negali susitaikyti su vyro išdavyste, su tuo, kad tenka dalytis vaiko globa ir stebėti, kaip dukra bendrauja su naująja vyro drauge.
Laimė, jauna moteris gali užsimiršti dirbdama mėgstamą darbą – prikeldama naujam gyvenimui istorinius namus ežero pakrantėje. Paskutinis jos atradimas – šimto penkiolikos metų vila su rožių sodu.
Restauracijos iššūkiai, naujos pažintys ir nepaprasta namo istorija Aleksei leidžia iš naujo įvertinti praeitį ir suprasti, kad kiekvienas vertas antros progos.
15min publikuoja knygos „Cikadų vasara“ ištrauką (vertė Kristina Lukoševičė).
Jeigu namai ten, kur širdis, tuomet 4723-iajam namui Klevų gatvėje verkiant reikėjo skubios kardiologo pagalbos. Pirmąsyk išvydusi šimtametį ketvirtainį, panorau jį apkabinti. Priekinė veranda smego alėjos pusėn it smunkanti kojinė, antrame aukšte luposi pūslėtas sienų tinkas. Visas statinys byrėte byrėjo. Procesą spartino vos už kelių kvartalų plytinčio ežero drėgmė.
Viduje, regis, daugybę metų nesilankė žmonės. Užklydę gyvi padarai suniokojo viską – nuo medinių grindų iki elektros sistemos. Vis dėlto tebeįžvelgiau ankstesnį namo grožį. Jis gali atgimti.
Neabejojau: galiu restauruoti šį pastatą ir prikelti jį naujam nuostabiam gyvenimui.
Taigi po savaitės, vieną balandžio rytą, merkiama pavasarinio lietaus stovėjau priešais Volverto apygardos teismo rūmus Elkhorne, Viskonsino grafystėje, ir vyliausi, jog rankinėje čežančių banko čekių užteks namui varžytinėse įsigyti.
Suspaudžiau skėčio rankeną: priešais mane šmėstelėjo pažįstamas siluetas.
– Nejaugi jie pakeitė reikalavimus dėl dalyvių amžiaus? – sukikeno Džekas Salivanas ir ranka persibraukė vešlius žilus plaukus.
– Juokinga. Argi neturėtum mėgautis senatve siurbčiodamas maisto tyreles bei žiūrėdamas televizijos žaidimų įrašus?
Pamėginau nusisukti nuo pašnekovo. Džekas Salivanas drauge su mano tėvu lankė vidurinę ir, nors puikiai žinojo, kad man trisdešimt ketveri, tebesilinksmino kalbėdamas it su keturiolikmete.
Vyras nusijuokė. Nedaug trūko, kad jo įdegusi, sudiržusi veido oda imtų skeldėti.
– Ko gero, turėčiau. Negalėjau praleisti progos pasirungti dėl šio gražuolio.
– Regis, niekada nepraleidi progų sunaikinti istorinius pastatus, – atrėžiau. – Gal šitą paliktumei man?
– Atleisk, mieloji. Kaimynystėje – gilioje senovėje statytos trobos. Akivaizdu, jog čia reikia vasarnamių ir naujų statybos technologijų.
Mintyse išvydau Džeko ekskavatorių, vienu smūgiu statinį paversiantį griuvėsių krūva. Sugniaužė gerklę. Nepraeitų nė pusmetis ir šioje vietoje išdygtų dviaukštis keturių miegamųjų namas plytų fasadu ir vinilinių plokščių apdaila. Vonios kambariuose – negrabiai surinktos spintelės, o keramines plyteles kai kurie pirkėjai palaikytų travertinu. Virtuvės stalviršiai iš dirbtinio granitą primenančio akmens, spintos – iš švediškų baldų parduotuvės. Patogu gyventi, nesunku prižiūrėti, neutralu.
Pirkėjai nesuks dėl namo galvos. Jiems rūpės tai, kad vos už penkių kvartalų – Dženyvos ežeras, dėl savo skaidraus versmių vandens tapęs viena populiariausių turistinių krypčių Vidurio Vakaruose, plytintis pusiaukelėje tarp Milvokio ir Čikagos miestų. Turtingieji miestiečiai lips vienas kitam per galvas siekdami įsigyti tokį nekilnojamąjį turtą – vasaras jame leis patys ar išnuomos kitiems. Pakrantė sėte nusėta didžiulėmis vasaros rezidencijomis, statytomis prieš šimtmetį ir vadinamomis tokiomis garsiomis pavardėmis kaip Volgrin, Rigli ir Vulvort.
– Ar matei valgomojo baldus? – sukuždėjo Salivanas. – Galiu lažintis, jie ten stūksojo ištisus dešimtmečius, – jis atsiduso. – Jau nebeilgai. Mano pirkėjams reikia patvarumo, ne istorijos.
Prisiminiau valgomajame matytą ketvirtinio pjovimo ąžuolinę indaują vitražinio stiklo durimis, suskaidytomis rombais. Pajutau, kaip iš pykčio rausta veidas. Negalėjau patekti namo vidun, tačiau dirstelėjau pro purvinus langus. Ko gero, medieną šiam baldui padovanojo vienas iš priešais namą augusių ąžuolų. Vitražinį stiklą reikėjo šiek tiek atnaujinti, tačiau neabejojau, jog restauruoti įmanoma. Šyptelėjau įsivaizdavusi, kaip poliruoju indaują citrinų aliejumi ir pirštų galiukais liečiu nutrintą, grioveliais išvagotą medį.
– Tik per mano lavoną nugriausi šį namą ir pastatysi vasarnamį, seni, – pareiškiau.
Džekas Salivanas žiojosi kažin ką atrėžti, tačiau, laimei, varžytinių vedėjas jį nutildė.
– Namo Klevų gatvėje varžytines pradėsime nuo penkiasdešimt trijų tūkstančių dolerių, – paskelbė vedėjas.
Džekas pirmasis pakėlė kortelę. Į viršų šovė kitų kortelių spiečius. Lietus įsismarkavo, tačiau niekas nejudėjo iš vietos.
– Ar kas nors siūlo šimtą septyniasdešimt penkis tūkstančius dolerių? – varžytinių vedėjo lūpos judėjo greičiau už jį patį.
Kilstelėjau kortelę ir vos susilaikiau nedirstelėjusi į rankinę. Namui įsigyti skyriau vos du šimtus devynis tūkstančius dolerių. Įvertinusi visas laukiančias išlaidas remontui, daugiau išleisti negalėjau.
– Vienas šimtas aštuoniasdešimt tūkstančių? Ar kas nors siūlo šimtą aštuoniasdešimt tūkstančių?
Džekas vėl pakėlė kortelę ir atsisuko į mane.
– Atleisk, Alekse. Šis namas tau neskirtas.
Viduje tarsi kas užsiliepsnojo. Kilstelėjau kortelę siūlydama du šimtus tūkstančių dolerių, nors protingoji smegenų dalis maldavo liautis, pasiduoti. Daugybę metų svajojau restauruoti seną namą šalia ežero, tačiau teko darbuotis tik prie kooperatinių namų bei paprastų amžiaus viduryje statytų rančos stiliaus namų priemiestyje, gausiai apgyvendintuose rajonuose. Tačiau šis būstas buvo ypatingas.
Tokiam namui visada svajojau grąžinti gyvenimą. Tokiais statiniais žavėjausi vaikystėje, vaikštinėdama po miestą su tėvais, dirsčiodama į senas vilas ir spėliodama, kokios žavios paslaptys bei nuostabi prabanga slepiasi jų viduje. Tokiame name apsigyvenę žmonės bus laimingi.
– Du šimtai dešimt tūkstančių, – rėžė Džekas.
Lėtai užsimerkiau ir skaudžiai sukandau lūpą, stengdamasi užgniaužti norą pakelti kortelę. Nepadėjo.
– Du šimtai dvidešimt tūkstančių, – pareiškiau kone pašnibždomis.
Džekas tyliai švilptelėjo.
– Alekse, šis namas ne tavo kišenei.
– Ne pirmąsyk girdžiu, tačiau dėkui už perspėjimą, – atsakiau. Akimis it pašėlusi laksčiau aplink beveik vildamasi, kad kas nors pasiūlys didesnę sumą.
Mano suma liko.
– Parduota! – paskelbė vedėjas. – Aleksei Proktor už du šimtus dvidešimt tūkstančių dolerių.
– Sėkmės, vaikeliuk. Tau jos prireiks, – priminė Džekas ir susitaikęs su pralaimėjimu patapšnojo man per petį.
– Negali būti, – atrėžiau, tačiau žingsniuodama prie vedėjo atiduoti čekių jutau, kaip skrandyje ima pūstis nerimo burbulas.
Vyliausi, jog nieko neįprasta name nerasime, kitaip šio projekto pelno marža taps nulinė, o sunkus darbas kuopiant purvinus, graužikų apniktus kambarius nueis perniek.
– Štai, prašome. Namas jūsų, – darbuotoja abejingai pastūmėjo man raktą.
Giliai įkvėpiau. Pastangos bus to vertos. Čia yra tai, apie ką visada svajojau. Kai baigsiu darbą, namas priglaus šeimą, gyvensiančią čia gerais ir blogais laikais. Tie žmonės vaikštinės prie ežero ir mėgausis skaidriu it krištolas vandeniu net ir vidurvasaryje, kai kateriai plaka vandenį it tūkstančiai ančių kojelių.
Šis pastatas vėl taps namais.
