Vilniaus knygų mugėje šiemet viešėjo ne tik rašytojai, bet ir leidėjai iš užsienio – Lietuvos kultūros institutas pakvietė juos susipažinti su mūsų literatūra. Vienas jų – įtakingos vokiečių leidyklos „Hanser“ grožinės literatūros redaktorius P.Salabè. Ši leidykla leidžia tokių rašytojų kaip Orhanas Pamukas, Umberto Eco, Milanas Kundera kūrinius. Jos kataloge galima rasti ir lietuvių poeto Tomo Venclovos poezijos rinktinę.
„Hanser“ – nepriklausoma leidykla, kuri po dvejų metų švęs savo 100-metį. „Nėra įprasta, kad didelė leidykla, kurioje dirba apie 200 žmonių, vis dar išliktų nepriklausoma“, – interviu metu sakė jis. Paklaustas apie tai, kuo išsiskiria jų leidykla, jis sakė, kad „Hanser“ stengiasi rasti įdomių rašytojų iš viso pasaulio, ir Rytų, Vidurio Europa juos taip pat labai domina, nes čia vyksta svarbūs istoriniai procesai, atsispindintys ir literatūroje.
– Leidybos versle jūs pats esate nuo 1996 metų. Kaip, jūsų nuomone, per tą laiką pasikeitė ši sritis, kokius ryškiausius pokyčius matote?
– Pati literatūra, jos kokybė iš esmės nepasikeitė. Pasikeitė bendravimo būdas, nes prieš 30 metų neturėjome interneto ir, žinoma, socialinių tinklų. Naujos kartos autoriai sau auditoriją randa ne tik per tradicinę žiniasklaidą, kaip kad buvo praeityje. Yra rašytojų, labai gerai mokančių save reklamuoti, kurie plačiai matomi, taip pat ir tarptautiniu mastu. Toks reputacijos kūrimas labai naudingas, kai jų knygos parduodamos kitomis kalbomis. Ir tai skiriasi nuo ankstesnių laikų, kai svarbiausia ruošiant vertimą buvo pats tekstas, o ne rinkodariniai aspektai. Dabar neliteratūriniai veiksniai tapo svarbesni. Tačiau vis dar manau, kad išlieka vertingiausios knygos. Štai kad ir Jonas Fosse‘ė (prieš pokalbį jis vartė žurnalą „Penkiolika“, kuriame yra ir interviu su J.Fosse) – jo kūrybos vertė nepakito. Idėja, kad literatūra gali pakeisti pasaulį, turėti ilgalaikį poveikį, nepakito.
– Kas jus patį suformavo kaip rašytoją? Kiek skaičiau interviu su jumis, atrodo, kad įtaką jums darė rašytojai iš viso pasaulio. Minite tokius autorius kaip meksikietis Juanas Rulfo, estas Jaanas Krossas, serbų-kroatų rašytojas Ivo Andričius.
– Tai moderniosios literatūros kanonas. Manau, kad literatūra neturi sienų. Deja, mes nemokame taip gerai kinų ar Azijos šalių kalbų kaip kad ispanų ar kitas kalbas, tačiau būtų gerai, kad galėtume pažinti autorių iš kuo daugiau skirtingų šalių, kultūrų. Netrukus mes išleisime palestinietės rašytojos Adania Shibli knygą, ji sugeba neįtikėtinai jautriai padėti suvokti tai, kas vyksta pasaulyje, ji randa kalbą pasakyti dalykus, kurie negali būti perteikiami vien tik informacijos būdu. Tai yra literatūros vertė. Žinoma, tokia sudėtinga, estetiškai daugialypė literatūra ne visuomet iš karto būna pripažįstama. Pavyzdžiui, kai pasirodė J.Rulfo knyga, iš pradžių ji nesulaukė pripažinimo, prireikė metų, kol ji imta vertinti kaip klasika.
Manau, kad A.Shibli irgi iš karto nebuvo pripažinta. Būtent apie tai ir kalbėjau, sakydamas, kad per 30 metų literatūros kokybė, idėja nepakito. Tačiau manau, kad dabar tokiai literatūrai gauti pripažinimą yra sunkiau nei anksčiau, nes anksčiau žmonės, kurie nustatydavo orientyrus, turėjo geresnę kvalifikaciją, buvo griežtesni. Dabar atrodo, kad tinka viskas, yra madingos temos. Ir jose neretai būna daugybė kartojamų klišių. Manau, kad tikra literatūra yra iššūkis, nes ji pateikia kažką naujo. Tai – būdas matyti ir jausti, ir čia slypi jos magija. Kai skaitote tokių rašytojų kaip J.Rulfo knygas, jaučiate, kaip jie keičia jūsų pasaulį, jūsų požiūrį į pasaulį.
– Kokiais jūsų leidykloje išleistais autoriais labiausiai didžiuojatės? Kas sukūrė jūsų leidyklai vardą?
– Mūsų leidykla išleido tokių autorių kaip Nobelio premijos laureatas Orhanas Pamukas knygas. Turime tokius labai įdomius amerikiečių rašytojus kaip Colsonas Whiteheadas. Leidome Primo Levi, Umberto Eco kūrinius, leidžiame Claudio Magris knygas. Turime labai stiprias itališkos literatūros tradicijas, taip pat publikuojame ir tokius prancūzų autorius kaip Patrickas Modiano. Išleidome Davidą Szalay, kuris praėjusiais metais laimėjo „Booker“ apdovanojimą, labai įdomią škotų rašytoją A.L.Kennedy. Išleidome Elias Canetti, kai jis laimėjo Nobelio premiją, bei Hertą Muller. Taip pat leidžiame įdomius jaunosios kartos vokiečių ir šveicarų rašytojus, pavyzdžiui, Dorothee Elmiger, kurios knyga „Die Hollanderinnen“ laimėjo svarbius apdovanojimus Vokietijoje ir Šveicarijoje. Labai rekomenduoju atkreipti dėmesį į šią rašytoją, esu tikras, kad ji bus išversta į daug kalbų. Visko vyksta labai daug. Ir man labai įdomu stebėti, kaip žmonės domisi literatūra, jie nori kurti naujus pasaulius ir vizijas.
– Kaip jūs apibrėžtumėte savo leidyklos identitetą? Ar žmonės gali pasakyti – štai šios knygos atitinka šios leidyklos filosofiją, tinka jai.
– Praeityje mes buvome, galima būtų taip pasakyti, labai intelektualūs. Žinau, kad tai skamba šiek tiek arogantiškai. Yra tokios leidyklos kaip „Suhrkamp Verlag“, kurios išleido Thomaso Bernhardo ir kitų labai svarbių, neįtikėtinų autorių darbus. „Hansa“ kiek kitokia leidykla, ji, kaip ir „S.Fischer Verlag“ ir kitos panašios leidyklos, rūpinasi tiek literatūrine kokybe, tiek tuo, kad knygos būtų perkamos. Pavyzdžiui, mes pasiekėme didelę sėkmę su Milanu Kundera. Mūsų kryptis pateikti gerą literatūrą, tačiau taip pat kurti dialogą su skaitytojais, o ne dalinti jiems patarimus, ką jie turėtų galvoti. Literatūra yra atvira sritis.
Džiaugiasi galėdamas leisti T.Venclovos poeziją
– Jūs išleidote ir Tomo Venclovos knygą.
– Taip, išleidome jo eilėraščių rinktinę „Variation über das Thema Erwachen“ („Variacija nubudimo tema“). T.Venclovos prisiminimų knyga „Der magnetische Norden“ („Nelyginant šiaurė magnetą“) buvo išleista leidykloje „Suhrkamp Verlag“, ir aš paprašiau šios leidyklos rekomendacijos. Jos redaktorė, nuostabi moteris, kuri žino viską apie šį regioną, pasakė, kad jeigu norime, galime išleisti T.Venclovos poezijos antologiją. Mes susisiekėme su autoriumi ir prieš kelerius metus išleidome šią knygą. Pabaigos žodį šiai knygai parašė Michaelis Krügeris, kuris daugybę metų buvo „Hanser Verlag“ vadovas. Tai nuostabi knyga. Jis yra puikus rašytojas, ir mums garbė bei malonumas leisti jo kūrybą. Jis žino tiek daug apie XX amžiaus tragedijas, ypač susijusias su Sovietų Sąjunga. Mano manymu, jo kūryba yra dialogas tarp praeities ir dabarties, manau, kad jei jo knygos skaitomos įdėmiai, jos gali būti įkvėpimu kitoms kartoms.
Žinoma, poezija neparduodama gerai. Tačiau tai – ne tik negatyvus, bet ir pozityvus dalykas. Kaip tik, ji išlaiko tam tikrą tyrumą. Visgi negali sau leisti publikuoti daug poezijos, nes tai reikš finansinius nuostolius. Bet kadangi mes esame dideli ir svarbūs poezijos leidėjai, tarp mūsų išleistų knygų yra Nobelio premijos laureatai Seamusas Heaney, Josifas Brodskis, stengiamės per metus išleisti keturias ar penkias poezijos knygas. Ir manau, kad T.Venclova yra vienas geriausių dabar gyvenančių poetų. Beje, šiandien buvau su juo susitikęs – su juo visuomet yra apie ką pakalbėti. Tarkime, šiandien jis kalbėjo apie garsų J.Brodskio eilėraštį, skirtą Ukrainai. Dabar žmonės dažnai klausia, kodėl jis parašė tokį eilėraštį. Ir su T.Venclova apie tai kalbėti buvo įdomu, nes jis buvo J.Brodskio draugas.
– Kaip šis T.Venclovos poezijos rinkinys buvo sutiktas Vokietijoje?
– Labai gerai. Jis sulaukė nuostabių recenzijų pagrindiniuose laikraščiuose, tokiuose kaip „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. Jis du kartus buvo atvykęs į skaitymus Vokietijoje, į juos susirinko daug žmonių, jam jaučiama pagarba – žmogui, kuris bendravo su Czeslawu Miloszu, J.Brodskiu, kuris aštuntajame dešimtmetyje turėjo pasitraukti iš Sovietų Sąjungos ir išvykti į JAV, kuris kūrė Helsinkio grupę, o vėliau grįžo atgal. Įdomu suvokti jo gyvenimo trajektoriją, manau, kad tokios biografijos gali mus daug ko išmokyti.
– Ar turite daugiau žinių apie lietuvių literatūrą? Galbūt esate numatę, kokius kitus lietuvių rašytojus norėtumėte leisti?
– Deja, kol kas nedaug ką žinau, tačiau būtent to ir atvykau čia, esu tikras, kad gausiu rekomendacijų. Problema ta, kad ši kalba nėra plačiai žinoma, tad, tarkime, T.Venclovos atveju patarė ir vertėjas Cornelius Hellis. Aišku, T.Venclovos atveju tai ir nebuvo būtina, nes jis gerai žinomas, tačiau kalbant apie kitus rašytojus jau reikėtų ekspertų vertinimo.
Tačiau galiu pasakyti, kad pastaraisiais metais vis labiau domimasi mažų valstybių, kurių kalbos nėra taip plačiai žinomos, kultūra – tarkime, Albanija. Albanų rašytoja Lea Ypi sulaukė pasaulinės sėkmės pasakodama savo asmeninę istoriją apie tai, kaip pasikeitė Albanija po komunistinės sistemos griuvimo.
Akivaizdu, kad jei knyga dar nesulaukė tarptautinio pripažinimo, jei tai visiškai užsienyje nežinomo lietuvių autoriaus romanas, ją sunkiau pateikti mūsų valdybai, įtraukti į leidybos programą, nes, žinoma, mes taip pat priklausome ir nuo finansinių sąlygų.
– Jūs paminėjote Albaniją, susidomėjimą šalimis, kurios anksčiau galbūt buvo periferijoje. Prisimenu, prieš pusantrų metų kalbėjausi su Paryžiuje gyvenančia garsia literatūros agente Anna Jarota, ir ji taip pat sakė, kad Vakarų Europa praranda originalumą ir išreiškė viltį, kad Rytų ir Vidurio Europa parodys naujus, originalius balsus.
– Taip, sutinku. Mūsų leidykla yra per didelė, kad galėtų koncentruotis ties vienu regionu, tačiau, pavyzdžiui, Italijoje yra nuostabi „Keller“ leidykla, kuri orientuojasi į Rytų Europos literatūrą. Arba „Iperborea“, kuri daugiausia leidžia Skandinavijos, Baltijos šalių literatūrą. Esu tikras, kad ir jūsų literatūra sulauks susidomėjimo – nes žmonės smalsūs. Juk kas dar visai neseniai žinojo apie Albanijos literatūrą? Beveik niekas. Apie šią šalį knygos nebuvo leidžiamos. Bet staiga, matyt, ir dėl turistinių priežasčių, žmonės ėmė domėtis ja. Galbūt jie galvoja: „Na, gal ten praleisime atostogas“. Ir tuomet jie nori daugiau sužinoti apie tą šalį.
– Turbūt įtaką daro ir politika? Nes kai kalbėjausi su Sebastianu Guggolzu, leidyklos „S.Fischer“ (beje, Vokietijoje išleidusios Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“ vertimą) klasikos skyriaus redaktoriumi, jis sakė, kad dabar Vokietijoje didelis susidomėjimas Lietuva dėl politinės situacijos su Rusija. Jis sakė: „Manau, kad jei būtų knyga, kuri paliestų šią temą, Rusijos grėsmę, ji būtų įdomi vokiečių skaitytojams“.
– Sutinku. Pavyzdžiui, yra leidžiama daugybė Ukrainos rašytojų knygų, kas buvo neįsivaizduojama prieš karą. Žmonės nori sužinoti daugiau apie šalį, kurioje vyksta tie tragiški įvykiai.
Kas yra bestseleris Vokietijoje?
– Kokias literatūrines tendencijas, tai, kas skaitoma, pastebite pastaruoju metu? Romantasy vis dar toks pats populiarus?
– Jei kalbame apie pardavimus, žinoma, ši tendencija išlieka. Tai matome Vokietijos bestselerių sąraše, ir yra keletas kompanijų, kurios tai leidžia ir puikiai žino savo tikslinę auditoriją. Bet jeigu kalbame apie rimtąją literatūrą, viena iš tendencijų pastaruoju metu buvo įvairovės kultūra – kai mažumos knygose pasakoja savo istorijas. JAV yra C.Whiteheadas, taip pat Percivalas Everettas, kuris pelnė „Booker“ apdovanojimą. Taip pat knygos apie seksualines mažumas.
Man atrodo, kad šios tendencijos, kai knygose reikalaujama teisių marginalizuotoms grupėms, pasiekė kulminaciją, ir manau, kad tai vėl pasikeis. Taip pat išleista daug knygų apie psichines ligas, istorijas apie smurtą šeimoje.
– Turbūt tendencijos skiriasi ir kiekvienoje šalyje? Pamenu, Frankfurto knygų mugėje kalbant apie audioknygas buvo juokaujama, kad „prancūzai mėgsta gerą humorą, italai – nuotykius, o vokiečiai nori sužinoti, kas visa tai padarė“.
– Sutinku. Ir jeigu pažiūrėsite, kas skirtingose šalyse pelno literatūrinius apdovanojimus, pamatysite, kad ši sėkmė iš vienos šalies nepersikelia į kitą. Be to, neužtenka vien tik siužeto. Kad ir istorijos apie prievartą šeimoje – tokių knygų apie smurtą yra leidžiama kiekvienoje šalyje. Tačiau jeigu šios istorijos nebus perteiktos literatūriškai įdomiai, jos nebus verčiamos. Nes kiekvienoje šalyje yra tokių istorijų ir dar su vietiniu kontekstu.
– Kalbant apie pardavimus, kiek reikia Vokietijoje parduoti knygų, kad knygą būtų galima laikyti bestseleriu?
– Manau, kad bestseleriu galima laikyti knygą, kurios parduota daugiau kaip 20 000 egzempliorių. Tačiau daug kas priklauso nuo to, kiek pinigų išleista autorinėms teisėms, vertimui. Jeigu parduodi 10 000–15 000 egzempliorių, būni patenkintas, žinai, kad knyga pasiekė platesnę auditoriją. Sakyčiau, kad minimaliai reikėtų parduoti 4 500–5 000 egzempliorių, kad būtų atpirktos išlaidos. Žinoma, tai liečia romanus, nes jei kalbame apie poeziją, tai siektų tik apie tūkstantį egzempliorių. Tačiau šie skaičiai galioja mūsų leidyklai, kuri yra gana didelė, mums reikia parduoti daugiau egzempliorių. Manau, kad mažesnė leidykla galbūt būtų patenkinta ir pardavusi 3000 egzempliorių.
Jeigu parduodi 10 000–15 000 egzempliorių, būni patenkintas, žinai, kad knyga pasiekė platesnę auditoriją.
Ką reiškia dirbti leidykloje?
– Jau kalbėjome apie tai, kaip leidyba pasikeitė per šiuos 30 metų. O ko galbūt pasigendate, lyginant su tuo ankstesniu laikotarpiu?
– Prieš 30 metų komunikacija buvo kitokia. Žinoma, tuomet ir pats buvau 30 metų jaunesnis, ir mūsų pokalbiai buvo kitokie, – viskas pasikeitė su interneto išplitimu. Kol mes čia kalbame, į mano elektroninį paštą atkeliavo trys laiškai. Nuolatos esi bombarduojamas informacijos.
Turi gintis nuo informacijos pertekliaus, nes visa ta perkrova žlugdo dėmesį. Manau, kad komunikacija, pokalbiai apie knygas su žmonėmis, kurie apie jas išmano, yra svarbiausia – jie gali tau parodyti, kas yra gera, o kas ne. Taigi, manau, kad tai buvo ramesni, labiau asmenišku bendravimu paremti laikai. Ir manau, kad būtent tai yra mūsų verslo esmė – kalbėti apie literatūrą, o ne tiesiog konstatuoti: „O, tai dabar yra madinga“. Nes tuomet mes visi tiesiog seksime madomis. O juk mes visi norime turėti savo estetinį vertinimą, kurį susikuri tik tuomet, kai daliniesi savo patirtimis su kitais žmonėmis. Turi keistis savo nuomone. Manau, kad prieš 30 metų viskas vyko lėčiau ir buvo lengviau nesusipainioti.
– Koks buvo rizikingiausias jūsų sprendimas, kuris visgi pasiteisino?
– Galbūt tai buvo P.Everetto knygų leidyba. Jo knygos nebuvo leidžiamos Vokietijoje, o nuvykęs į Ispaniją aš perskaičiau žymaus literatūros kritiko Alberto Manguelio straipsnį, kuriame jis rašė, kad šis autorius yra neįtikėtinai geras. Pagalvojau – kodėl aš nieko negirdėjau apie jį? Jo knygas JAV leido nedidelė leidykla „Graywolf“. Nors niekas negirdėjo apie jį, mes išleidome tris jo knygas, o dabar jau esame publikavę aštuonias ir leisime jį ir toliau. O praėjusiais metais už knygą „Džeimsas“ jis buvo apdovanotas Pulitzerio premija, ir prasidėjo staigus jo populiarumo augimas – o mes jį leidome, kai jis buvo daugiau mažiau nežinomas. Tai gal ir nebuvo didelė rizika kalbant finansine prasme, be iššūkis, nes jis buvo nežinomas. Ir išleidę pirmąją jo knygą mes nepasakėme – jis nėra sėkmingas, nenustojame jo leisti. Ne, mes ir toliau leidome jo knygas. Panašiai nutiko ir su C.Whiteheadu, kurio knygos buvo perkamos, sakykime, ne pernelyg gerai, bet mes dirbome su juo, ir po to, kai buvo išleistas jo kūrinys „Požeminis geležinkelis“, viskas smarkiai pasikeitė. Manau, kad mūsų rizika yra laikytis talentų – neretai tenka ilgai laukti, kol pavyksta prasiveržti. O pradžioje būna sudėtinga.
– Visame pasaulyje jau daug metų kalbama apie tai, kad knygų rinka susiduria su dideliais iššūkiais – daugėja pasirinkimų, kaip leisti laisvalaikį, pramogų. Ar jūs pats pastebite, kad knygų industrija išgyvena sudėtingą laikotarpį?
– Aš šią istoriją girdėjau šimtą kartų ir netikiu tuo. Taip, pramogų pasirinkimų daugėja, tačiau tuo pačiu metu yra tiek daug knygų mylėtojų, kuriems jokia kita veikla neatstos to iš literatūros gaunamo malonumo. Tik skaitydami knygas jūs galite taip sukurti pasaulius – tai skiriasi nuo televizijos ir jos kuriamų vaizdų. Literatūra subtilesnė, labiau nukreipta į vidų. Taip, laikai keičiasi, tačiau bent jau man literatūra yra žmogiškumo išsaugojimas, ji atspindi žmogiškumą. Aš negaliu įsivaizduoti žmonijos, kuri nebeskaito. Be to, literatūra yra ne vien tik knygos – ji kilo iš mitų, kurie buvo pasakojami ir perduodami žodžiu. Iššūkių kyla, tačiau aš visiškai neabejoju, kad literatūra susijusi su žmogaus likimu, ji negali išnykti. Tai akivaizdu.
– Darbas su knygomis bent jau tiems, kas mėgsta literatūrą, gali atrodyti tarsi svajonių profesija. Tačiau daugelis turbūt neįsivaizduoja, ką iš tiesų tai reiškia. Tad iš ko susideda leidėjo darbo diena?
– Taip, leidėjo darbas išties yra labai įdomus. Pavyzdžiui, vakar gavau du rankraščius, kurie man atrodo tokie įdomūs, kad norėčiau nieko kito neveikti, tik skaityti juos. Vienas jų – iš Argentinos, kitas – iš JAV gyvenančios iš Haičio kilusios rašytojos. Tiesa, vietoje to turiu atsakinėti į elektroninius laiškus, užsiimti reklama. Tai – nuolatinė kova su laiku. Nes jei įdėmiai skaitai knygą, puslapiui turi skirti dvi minutes, nebent tai romantasy ar kito panašaus žanro literatūra. Taigi, jei knygoje 300 puslapių ir vienam puslapiui skiri dvi minutes, vienos knygos skaitymas užima 600 minučių – 10 valandų. Aišku, taip yra kai žinai knygos autorių, kai galvoji, kad knyga yra gera. Tačiau kai nežinai autoriaus, o tau pasiūlo leisti jo knygą, perskaitai 40–50 puslapių ir priimi sprendimą, skaityti toliau ar ne.
Taip, tai reikalauja daug laiko, energijos, tačiau kiekviena nauja knyga yra naujo pasaulio kūrimas. Turbūt puikiai žinote tą jausmą, tą ypatingą akimirką, kai vos atsivertę pirmąjį puslapį pasineriate į knygos pasaulį, kalbą, vietą. Vos tik imate skaityti gerą literatūros kūrinį, jaučiate, kad nusikeliate į kitą vietą.
– O ar nėra taip, kad, kadangi knygos visų pirma jums asocijuojasi su darbu, laisvu metu jau norite pailsėti nuo jų? Pažįstu bent keletą knygų srity dirbančių ir tai sakančių žmonių. Žinote tą posakį, kad pavertęs hobį darbu gali prarasti patį hobį.
– Net kai išvykstu atostogų, paprastai pasiimu gausybę knygų arba skaityklę. Labai daug skaitau, skaitau ir daug knygų, kurios nėra susijusios tik su mano darbu.
Darau tai su dideliu entuziazmu, nes tiesiog esu smalsus. Skaitymas po darbo man yra tarsi ėjimas į sauną ar kažkas panašaus į apsivalymą. Nes tada man nereikia priimti sprendimų, galiu tik mėgautis. Bet kai dirbu, turiu priimti sprendimus. Jei noriu išleisti knygą, turiu rizikuoti, turiu įtikinti žmones. Toks darbas kelia daug nerimo. Turi įtikinti daugybę žmonių įvairiuose etapuose. Ir kartais būni vienas, nes kiti sako: gerai, kodėl ši knyga gera ir kodėl turėtume tai daryti? Tai mūsų darbas, mums už jį moka, tad viskas čia yra teisinga. Bet manau, kad labai svarbu išlaikyti ir tas saugias skaitymo erdves. Kitaip pernelyg įsitrauksi į tą mechanizmą ir prarasi tai, kas būtina, kad suvoktum, jog knyga yra gera. Imsi kartosi kokias nors banalybes, kurias išgirdai iš kažkur kitur.
– Jeigu reikėtų išvardinti tris rašytojus, kurių knygas būtumėte norėjęs išleisti savo leidykloje, tačiau neturėjote tam galimybių, kas jie būtų?
– J.Fosse‘ė, apie kurį jau kalbėjome. Taip pat puikus prancūzų rašytojas Emmanuelis Carrere. Ir olandų rašytojas Davidas Van Raybrouckas – jis yra parašęs knygą „Congo“. Tai – neįtikėtinai gera šios šalies analizė, kažkiek primenanti Ryszardo Kapuscinskio darbus.
2026 m. projektui „Nematoma kultūros pusė“ Medijų rėmimo fondas skyrė 25 tūkst. eurų dalinį finansavimą.
