Tai trumputis epizodas iš italų rašytojo Fabio Gedos knygos pabaigos „Jūroje būna krokodilų. Iš Afganistano į Italiją. Tikra Enajo pabėgimo istorija“ („Aukso žuvys“, 2025, vertė Toma Gudelytė). Bet iki tol, kol Enajas pasiekė saugią vietą ir galėjo papasakoti savo istoriją Fabio Gedai, per septynerius metus turėjo įveikti tūkstančius kilometrų ir būdamas dar vaikas, paauglys patirti ne mažiau žiaurumo, išnaudojimo, alinančio darbo, bado, pavojų, smurto, žvilgsnių mirčiai į akis.
Knygos autorius 2025 metų lapkritį viešėjo Lietuvoje – kasmetinėse Vaikų literatūros industrijos dienose skaitė paskaitą „Tiesa yra mirusi, o ir aš pats nekaip jaučiuosi!“ bei susitiko su jaunaisiais skaitytojais. O man, Eglei Baliutavičiūtei, nusišypsojo laimė pakalbinti rašytoją. Su juo kalbėjomės ne tik tik apie knygą, jos rašymo aplinkybes, literatūros galią, bet ir tai, kas šiandien yra Enajas, kurio istorija taip įtaigiai ir skaudžiai skleidžiasi knygoje „Jūroje būna krokodilų“.
– Turbūt jau daug kartų girdėjote šį klausimą, tačiau jis neišvengiamas kalbant apie jūsų knygą „Jūroje būna krokodilų“: kaip susipažinote su Enajumi?
– Man kiekvienas interviu kaip pirmas (juokiasi).
Su Enajumi susipažinau 2008 m. Ką tik buvau išleidęs pirmą knygą apie trylikametį iš Rumunijos, kuris nelegaliai atvyksta į Italiją, o vėliau keliauja po Europą.[1] Į vieną šios knygos pristatymų buvo pakviestas ir Enajas. Nors knygą įkvėpė tikri pasakojimai, jos siužetas, veikėjai išgalvoti, o Enajo istorija buvo tikra, tad praturtino pokalbį apie migraciją.
Renginio metu didžiausią įspūdį man padarė ne tiek Enajo istorija, nes panašių Italijoje mums tenka girdėti dažnai, bet tai, kaip Enajas ją papasakojo – su žmogišku lengvumu tokį neapsakomą sunkumą. Tai mane palietė, kaip rašytojui buvo artima. Pagalvojau, kad ši dermė galėtų mus sujungti ir gebėčiau užrašyti Enajo istoriją taip, kaip pasakoja jis pats.
Enajas sutiko. Knyga pasirodė 2010 m. Tuo metu migracija dar nebuvo tokia atvira žaizda, dar nebuvo tiek daug kalbama ir pasakojama, nes didžioji migracijos banga Italijoje įvyko 2013 m., kai prasidėjo karas Sirijoje. Tik tada ši tema įsibėgėjo literatūroje. Plačiai publikai tai dar nebuvo įdomu, bet man, kaip edukatoriui, dirbančiam su vaikais ir bepradedančiam dirbti su suaugusiųjų nelydimais paaugliais migrantais, buvo labai aktuali.
– Gal papasakotumėte apie knygos rašymo procesą? Kaip į jį įsiliejo Enajas?
– Knygos rašymas užtruko metus. Šešis mėnesius kalbėjomės su Enajumi, tuo metu knygos nerašiau, tik žymėjausi. O paskui šešis mėnesius dirbau su tekstu. Rašiau nuosekliai, skyrių po skyriaus. Parašęs skyrių, siųsdavau Enajui, įsižiebdavo diskusijos, kartais reikėdavo pataisyti netikslumus, o kartais Enajui grįždavo neišpasakoti prisiminimai ar norėdavo kuo nors papildyti. Tai buvo glaudus darbas, ir man buvo svarbu, kad Enajas atpažintų, pritartų ir nebūtų likę netikslumų, kad jis galėtų pasakyti „papasakota taip, kaip aš norėjau“.
– Kaip sekėsi dirbti su Enajumi? Skaitant knygą pasirodė, kad Enajas yra tvirto charakterio, jei jis ko nors nenori – iš jo neištrauksi.
– Mano pagrindinė užduotis buvo leisti Enajui pačiam nuspręsti, kas šioje knygoje vertingiausia ir būtina papasakoti. Kartais jis užstrigdavo ties tam tikrais dalykais, kurie iš dramaturginės pusės atrodė mažiau būtini. Būdavo momentų, kai jis susipainiodavo, neprisiminė, nenorėjo pasakoti, gal buvo tam tikrų dalykų, kuriuos jo pasąmonė užblokuodavo. Įvykdavo ir magiškų momentų, kai Enajas atsiverdavo, pasileisdavo it patvinusi upė, o aš tiesiog užrašydavau nepakeisdamas nė žodžio. Ir kaip rašytojui, ir kaip žmogui buvo be proto įdomu, tad mėgindavau jį stumtelėti, kad papasakotų daugiau, norėjosi perteikti istorijos spalvas, emocijas ir visa kita. Taip ir bangavo rašymas. Bet nuostabiausias dalykas, kad Enajas troško papasakoti savo istoriją platesniam ratui. Tai vienas didžiausių dosnumo gestų, kurį labai vertinu.
– Kaip jūs jautėtės, kai klausėtės ir rašėte tokią skaudžią ir neteisybės kupiną Enajo istoriją?
– Pirmiausia lydėjo sunkumas, kurį turėjau įveikti. Jutau didelį pyktį ir neteisybės jausmą, kad pasaulis ir mes priverčiame paauglius ir net visai mažus vaikus pakliūti į tokias situacijas, priverčiame leistis į tokias keliones kaip Enajo. Bet turėjau susivaldyti, kitaip mano knyga būtų virtusi pranešimu apie pasaulio blogį.
Antra, lydėjo didelis atsakomybės jausmas. Enajas man padovanojo savo istoriją, ir jaučiau atsakomybę nepakeisti jos atspalvių, prasmės, neiškraipyti to, kaip jis nori, kad istorija būtų papasakota.
Kai ėmiau rašyti, pajutau empatiją ir bendrystę su Enajumi, – juk pasakojau istoriją pirmuoju asmeniu. Turėjau kartu išgyventi ir namų ilgesį. Labai svarbi knygos vieta, atskleidžianti, kodėl mama Enają paliko, išsiuntė iš namų. Pačiam Enajui labai ilgai užtruko, kol suvokė tokio sprendimo priežastis, o man reikėjo perteikti šį sudėtingą susivokimo kelią.
Teko susidurti ir su požiūrių skirtumais, pavyzdžiui, kaip Enajas mato prekybą žmonėmis. Vakarietiškoje retorikoje juos vadiname prekeiviais žmonėmis, kurie užsiima nešvariais darbeliais, žmones tarsi cigarečių pakelius perkeldami per sienas. Bet Enajui jie yra pasienio verteivos, lyg operatoriai. Nenoriu sakyti, kad jie yra geriečiai, bet tai žmonės, kurie padeda kirsti sienas, kurios kitaip yra nepereinamos. Tarp jų yra ir gerų žmonių, kurie rūpinasi migrantais. Pavyzdžiui, Pakistano ir Irano pasienyje Enajui susirgus, jis buvo slaugomas, bet yra ir tokių, kuriems nesvarbu, kad pakeliui žmonės miršta. Norėjosi knygoje atskleisti, kad pasaulis nėra vien juodas ir baltas, kaip kartais norime manyti.
– Kalbėjote apie savo pyktį, o kaip Enajas? Koks jo santykis su savo patirtimis?
– Enajas savyje turėjo daug pykčio paauglystėje, kuomet viskas išgyvenama daug stipriau. Bet jis daug metų lankė terapiją ir dabar gyvena be pykčio, sąmoningai yra jo atsisakęs, kabinasi į tai, kas gyvenime yra gražu ir teikia prasmę.
– Taigi tebepalaikote ryšį su Enajumi?
– Taip, pasikalbame. Dabar jam trisdešimt penkeri, neseniai susilaukė sūnaus. Baigė politikos mokslus, bet, deja, šioje srityje nedirba. Ilgą laiką triūsė fabrike, o dabar ieško naujo darbo. Jis galiausiai susirado seserį, kuri iš karto po jo buvo išsiųsta į saugesnį Pakistaną, jiedu bendrauja, o jų mama jau mirusi. Enajas iki šiol jaučia gilų ryšį su gimtuoju Afganistanu, todėl jį ištiko stipri egzistencinė krizė 2021 m., kai NATO ir Amerikos pajėgos paliko šalį, tai buvo lūžio momentas. Bet šiaip, man atrodo, kad jis patenkintas savo gyvenimu. Yra labai dosnus, atidus savo artimui, vertina tai, ką turi, ir stengiasi gyventi pozityviomis emocijomis.
– Praėjus dešimt metų nuo „Jūroje būna krokodilų“ su Enajumi išleidote antrą knygą. Ar jis nepanoro rašyti savarankiškai?
– 2020 m. pasirodė „Jūroje būna krokodilų“ tęsinys „Storia di un figlio: andata e ritorno“[2]. Po pirmosios knygos skaitytojai užvertė klausimais, kas nutiko paskui, klausinėjo apie Enajo mamą, ar jis pats grįžo į Afganistaną. Tad ėmėmės antros knygos ir ji visiškai kitokia, ji jaudinanti, bet kitaip. Siekiau atskleisti, kad migranto kelionė nesibaigia saugios vietos pasiekimu, nes tuomet prasideda savirefleksija, permąstymų kelionė, bandymas suvokti, kuo tampi pasibaigus fizinei kelionei. Joje yra ir prisiminimų apie vaikystę, pasakojimų apie atkurtus ryšius su šeima ir mėginimo suvokti, kuo Enajas tampa Italijoje, nes būtent čia jis žengia į brandą, sulaukia pilnametystės.
Ir ne, Enajas pats rašyti nepanoro. Nors itališkai kalba puikiai, supranta, kad kalbėti ir rašyti yra skirtingi dalykai.
– Kokią vietą knyga „Jūroje būna krokodilų“ užima jūsų bibliografijoje ir gyvenime?
– Tai mano gyvenimo knyga. Matuoju gyvenimą iki Krokodilų ir po jų. Kaip kartais pajuokauju, turbūt ant mano antkapio bus užrašyta: autorius, sukūręs „Jūroje nebūna krokodilų“. Tačiau pirmas dalykas, kurį padariau baigęs šią knygą, ėmiausi visiškai kitokio kūrybinio sumanymo. Ši knyga patyrė didelė sėkmę, ir nenorėjau, kad ji virstų mano narvu. Man tai būdinga – esu labai smalsus ir negaliu užsibūti su viena tema, norisi ieškoti ko nors naujo.
– Kūryboje kimbate į sudėtingas, kai kam atrodytų net kontraversiškas temas – migrantai, pabėgėliai, LGBTQ ir kt. Kodėl būtent šios temos jums rūpi?
– Pirmiausiai tai susiję su mano paties ugdymo kelione. Ateinu iš skautų pasaulio, o Italijoje jie įsitraukia į bendruomenę veiklą, užsiima socialiniu aktyvizmu. Priklausiau skautams katalikams, kurie mane išmokė, kaip pamatyti žmones, kurie mažiau matomi visuomenėje. Nuo penkiolikos savanoriavau, o būdamas dvidešimties, kai XX a. pabaigoje prasidėjo karai Balkanuose, išvykau į Slovėniją pagelbėti pabėgėlių stovyklose.
Antras dėmuo – politiniai įsitikimai ir pilietinė pozicija. Aš nesu medikas, nesu mokytojas ar prasmingos profesijos atstovas, bet man norisi ką nors gero padaryti visuomenei. Tad kiekviena mano knyga – langas į jautrias socialines, politines temas, kad būtų pamatyti mažiau matomi žmonės. Taip įprasminu savo kaip rašytojo profesiją ir savo kaip rašytojo kelio pasirinkimą.
– Ar tikite, kad literatūra, taip pat ir jūsų knygos, gali ką nors pakeisti?
– Neįmanoma, kad viena knyga pakeistų pasaulį. Tačiau daug knygų ir daug istorijų, tekančių viena kryptimi, gali padaryti proveržį. Jaučiuosi tėkmės dalimi. Be to, knygos gali padaryti nemenką įtaką atskiriems skaitytojams. Ir tai pamažu gali tapti grandinine reakcija – knyga padaro poveikį vienam žmogui, tas žmogus istorija dalijasi su kitais, taip skleisdamas istorijas plačiau.
Nuvalkiotas posakis „Grožis gali išgelbėti pasaulį“, ir aš juo, žinoma, netikiu, tačiau manau, kad grožis gali mus nukreipti, įkvėpti veiksmui. Šiuo požiūriu menas, knygos gali daryti mums įtaką.
– Kaip manote, ar jūsų knyga „Jūroje būna krokodilų“ padarė kokį nors poveikį? Juk Italijoje ji labai garsi.
– Knyga tapo bestseleriu, išversta į daug kalbų, įtraukta į mokyklinę programą. Taigi ji buvo pastebėta ir prisideda prie mokinių ugdymo, ypač kalbant apie migraciją. Tačiau ji gyvena sudėtingame kontekste, nes egzistuoja populistinės politinės jėgos, kurios demonizuoja ir kriminalizuoja migrantus, ir migracijos istorija vis dar yra pasakojama kaip pavojaus, grėsmės, neigiamų patirčių ir baubų istorija. Ir su šia retorika nežmoniškai sunku kovoti. Savo knyga bandau atsverti neigiamą retoriką, tačiau nemanau, kad ji padarė kokį nors didesnį poveikį visuomenei. Bet knyga galbūt daro poveikį atskiriems gyvenimams ir vaikams, kurie augdami jau kiek kitaip žiūrės į migraciją, turės kritiškesnį požiūrį ir bus įmanomas vis atviresnis dialogas. Taip pat svarbu, kad tokios knygos kaip mano, gali pasitarnauti migrantams. Padėti pamatyti, kad jų istorija yra daugelio istorija, kad jie nėra vieni, tai turi ir šiokį tokį terapinį poveikį.
– Paskutinis klausimas bus susijęs su jūsų paskaita ir su jūsų kūrybos, pilietiniais, asmeniniais principais. Vilniaus universitete vykusios paskaitos metu kalbėjote apie tiesą posttiesos amžiuje, tiesos mirtį. Gal trumpai išskleistumėte, ką svarbaus norėjote pasakyti?
– Gyvenime nėra daug sričių, kur gali pasakyti, kad tikrai nuoširdžiai viską supranti. Todėl svarbiausia, ką galime padaryti – pripažinti sau, kad ne viską žinome ir suprantame iki galo. Vienintelė tikra tiesa – ieškojimo tiesa. Sąžiningiausia, ką galime sau pasakyti – mano žvilgsnis yra atviras, aš domiuosi, klausiu, noriu įsiklausyti ir suprasti. Ir tai turėtume daryti iki paskutinio atokvėpio. Žinoma, yra dalykų, apie kuriuos turime ar galime turėti susiformavusią nuomonę, vis dėlto didžiausias problema manyti, kad pasiekei tiesą.
– Ačiū už pokalbį autoriui Fabio Gedai ir vertėjai Tomai Gudelytei.
[1] Autorius mini knygą „Per il resto del viaggio ho sparato agli indiani“, išleistą 2007 m.
[2]Liet. Sūnaus istorija. Ten ir atgal, į lietuvių kalbą neversta.
