Sekite 15min Google
Tikrais įvykiais paremta istorija netrunka peržengti vienos valstybės ribas ir virsta pasakojimu apie pačią valdžios prigimtį – jos kuriamus mitus, visuomenės paklusnumą ir sunkų kelią iš tironijos.
2022 metais romanas pateko į prestižinės „Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. Vertinimo komisija pabrėžė, kad Bulawayo politinė satyra kalba ne tik apie Zimbabvę – joje galima atpažinti despotiškų režimų veikimo principus įvairiose pasaulio šalyse.
XXI amžiaus „Gyvulių ūkis“?
„Šlovės“ pasaulyje žmonių nėra – Džidadoje gyvena žirgai, asilai, ožkos, šunys ir kiti gyvūnai, todėl bene neišvengiama literatūrinė paralelė veda prie George'o Orwello „Gyvulių ūkio“. Ir pati Bulawayo yra kalbėjusi apie Orwello kūrinio reikšmę bei apie tai, kad daugeliui Zimbabvės žmonių „Gyvulių ūkio“ pasaulis buvo skausmingai atpažįstamas.
Tačiau „Šlovė“ nėra Orwello romano perrašymas Afrikoje. Bulawayo alegoriją pripildo Zimbabvės istorijos, afrikietiško folkloro, kolektyvinės atminties ir šiuolaikinės politinės tikrovės. Autorė yra pasakojusi, kad pasirinkimas kalbėti gyvūnų balsais suteikė jai distanciją nuo politinės dramos, kuri tebesikeitė jai rašant romaną, o svarbiu kūrybiniu šaltiniu tapo vaikystėje girdėtos močiutės istorijos apie gyvūnus.
Knygoje Džidada yra labai konkreti ir universali valstybė, kurios gyventojai išgyvena kolonializmo palikimą, išsilaisvinimo kovą, ilgus autoritarinio valdymo dešimtmečius, propagandą, smurtą ir galiausiai – revoliucijos pažadą.
Tačiau senajam režimui žlugus romanas užduoda gerokai nepatogesnį klausimą: kas nutinka kitą rytą po revoliucijos? Ar pasikeitus valdovui pasikeičia pati valdžios sistema? Ar visuomenė, dešimtmečius gyvenusi autoritariniame režime, gali akimirksniu tapti laisva? Ir kaip greitai vakarykščiai išlaisvintojai gali pradėti kartoti tuos pačius metodus, prieš kuriuos patys kovojo?
Kai apie žiaurumą kalbama juokiantis
Dar vienas išskirtinis Bulawayo pasirinkimas – apie politinį smurtą, represijas ir diktatūrą kalbėti pasitelkiant groteską, hiperbolę ir humorą. „Šlovės“ pasaulis vietomis toks absurdiškas, kad atrodo komiškas, tačiau būtent juokas pamažu atskleidžia, kokia ši tikrovė yra brutali.
Ministrai, kurių pareigybės skamba absurdiškai, pompastiški valdžios ritualai, nesibaigiantis lyderio garbinimas, minios, kartojančios politinius šūkius, ir režimo pastangos išlaikyti absoliučios galios iliuziją kuria pasaulį, kuriame riba tarp politinės satyros ir tikrovės vis plonėja.
Šiuo požiūriu „Šlovė“ įsirašo į ilgą literatūros tradiciją, kurioje humoras ir absurdas tampa būdu kalbėti apie tai, apie ką kalbėti tiesiogiai kartais beveik neįmanoma. Juokas čia nėra tragedijos sumenkinimas – jis tampa priemone parodyti valdžios absurdiškumą ir atimti iš jos didybės aureolę.
„Šlovės“ pasaulis vietomis toks absurdiškas, kad atrodo komiškas, tačiau būtent juokas pamažu atskleidžia, kokia ši tikrovė yra brutali.
Revoliucijos istorija moterų akimis
Politinio perversmo centre Bulawayo įkurdina ne tik diktatorius ir dėl valdžios kovojančius veikėjus. Viena svarbiausių romano figūrų – jauna ožka Lemtis, po ilgų tremties metų grįžtanti į Džidadą ir savo akimis stebinti šalį apimančią revoliuciją.
Per jos istoriją atsiveria dar vienas romano sluoksnis – moterų patirtys ir jų dažnai nematomas vaidmuo kuriant šalies istoriją. „Booker“ premijos komisija Lemtį išskyrė kaip vieną įsimintiniausių romano personažų ir jaunų Afrikos moterų simbolį, o patį romaną – kaip kūrinį, kalbantį ir apie feminizmą bei galios pasidalijimą.
Asmeninė Lemties istorija susilieja su kolektyvine Džidados atmintimi: su tuo, ką žmonės praranda autoritariniame režime, ką parsineša iš tremties ir ką tenka prisiminti, kad apskritai būtų įmanoma kurti kitokią ateitį.
Istorija apie Zimbabvę, kuri nesibaigia Zimbabvėje
Knygos autorė NoViolet Bulawayo užaugo Zimbabvėje, o būdama aštuoniolikos persikėlė į JAV. Tarptautinį pripažinimą jai pelnė jau debiutinis romanas „Mums reikia naujų vardų“ („We Need New Names“), 2013 metais patekęs į „Booker“ premijos trumpąjį sąrašą. „Šlovė“ tapo antruoju jos romanu ir antrąja „Booker“ nominacija – į premijos finalinį šešetuką kūrinys pateko 2022 metais.
Nors „Šlovės“ politinį pasaulį nesunku susieti su Roberto Mugabe valdymu ir 2017 metų įvykiais Zimbabvėje, romano klausimai šiandien skamba gerokai plačiau. Kaip visuomenės pradeda tikėti politiniais mitais? Kaip išsilaisvinimo herojus tampa autoritariniu valdovu? Kodėl režimai taip atkakliai kuria savo nenugalimumo iliuziją? Kiek atsakomybės už tironijos gyvavimą tenka pačiai visuomenei? Ir svarbiausia – ar nuvertus vieną diktatorių įmanoma išardyti sistemą, kuri jį sukūrė?
Bulawayo į šiuos klausimus neatsako politologijos vadovėlio kalba. Ji sukuria triukšmingą, juokingą, žiaurų ir sąmoningai absurdišką gyvūnų pasaulį, kuriame atpažinti žmones kartais pernelyg lengva, nes tironijos šlovė, kaip primena romanas, trunka tik tol, kol jos aukos yra pasirengusios ją pakęsti.
