Sekite 15min Google
Benas Bėrantas ir Vilija Kvieskaitė yra gerai žinomas Lietuvos paveikslėlių knygų kūrėjų duetas. Turbūt ne vienam ikimokyklinuką auginančiam ar auginusiam pažįstamos jų knygos apie voveriuką Tiklį ir varniuką Kirnį ar lėtą panduką Bambuką.
Jos populiarios ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų – verčiamos į daugiau nei 15 kalbų. Mažieji skaitytojai ir jų tėveliai taip pat pažįsta Beną iš knygų apie šunį Čiūčią ir katiną Piratą, o Vilija yra iliustravusi Vytauto V.Landsbergio, Selemono Paltanavičiaus ir kitų autorių knygas.
Šį rudenį kūrėjai pristato „Pagauk vėją“, o tarp susitikimų su skaitytojais rugsėjį dalyvaus ir Kauno knygų mugėje.
-
Kaunas laukia literatūros naujienų medžiotojų – knygų mugės premjeros ir prezidento Valdo Adamkaus šimtmetis
-
Knygą vaikams išleidusi poetė, rašytoja Vitalija Maksvytė: „Susikūriau sau senelį, kokio neturėjau“
-
Serijos „Mokas bus pirmokas“ autorė: „Geriausia, ką prieš Rugsėjo 1-ąją gali padaryti tėvai – įkvėpti, iškvėpti ir ramiai kvėpuoti“
Benas ir Vilija atskleidžia, kaip gimė naujoji knyga, pasakoja apie savo vaikystės patirtis bei dalijasi kūrybos užkulisiais ir mintimis, ką norėtų perduoti vaikams ir jų tėvams.
Apie tai ir dar daugiau – šiame pokalbyje.
– „Pagauk vėją“ pasakoja apie geniuką Viržį, kuris dar nemoka skraidyti, bet labai nori išmokti. Benai, kaip atsirado ši istorija?
Benas: Vaikai mokosi daugybės dalykų. Kai kas pavyksta iškart, o kai kam reikia laiko. Norėjau sukurti pasakojimą, kuris būtų tarsi palinkėjimas vaikams nebijoti ir tikėti, kad pavyks.
Bendruomeniškumas ir palaikymas man tapo kertiniais akcentais. Yra posakis, kad vaikui užauginti reikia viso kaimo. Šioje knygoje geniukui norint pakelti savo aitvarą į orą ir pačiam išmokti skristi reikia viso miško.
Bendruomeniškumas ir palaikymas man tapo kertiniais akcentais.
Norėjosi pagrindinio veikėjo, kuris primintų šiuolaikinį vaiką ir man atrodo, kad geniukas tam puikiai tiko, o Vilija gražiai jį atskleidė iliustracijomis. Kiti veikėjai vaikams taip pat lengvai atpažįstami – lapiukė, vilkiukas, ežiukas, varliukas, šerniukė. Pastebiu, kad mažiesiems patinka juos įvardinti.
– Vilija, kai pirmą kartą perskaitei apie geniuką Viržį, lapiukę Gilę ir vilkiuką Vikį, kaip juos įsivaizdavai? Kaip gimė veikėjų iliustracijos?
Vilija: Pirmiausia įsivaizdavau ne tiek jų išvaizdą, kiek charakterius. Man buvo svarbu pajusti, kokie jie yra, o tik tada pradėti galvoti, kaip galėtų atrodyti.
Viržis man iškart pasirodė energingas, šiek tiek padykęs, svajoklis geniukas. Lapiukę Gilę įsi-vaizdavau švelnią, bet kartu smalsią ir turinčią savo nuomonę. O vilkiukas Vikis – kiek ramesnis, jautresnis, bet drąsus. Norėjosi, kad visi būtų skirtingi, bet kartu atrodytų kaip viena draugų kom-panija.
Žinoma, veikėjai gimė ne tik iš mano vaizduotės – labai daug davė ir pati istorija. Tekstas diktavo jų nuotaikas, santykius, nuotykius, o iliustracijose norėjosi dar truputį praplėsti tą pasaulį, pridėti detalių, kurių tekste galbūt net nėra, bet kurias smagu pastebėti.
– Vaikui pirmas važiavimas dviračiu ar pirmą kartą savarankiškai užsirišti batai gali būti didžiulis įvykis. Ar prisimenate savo pačių vaikystės pirmas patirtis?
Benas: Iki dabar pamenu, tie pirmieji kartai įsirėžia į atmintį. Buvau tas vaikas, kuris vėliau negu kiti išmoko užsirišti batus ar plaukti, šia patirtimi pasidalinau knygos gale. Man atrodo, kad vaikams svarbu ne tik perskaityti knygą, o ir pamatyti, kad autoriai taip pat žmonės, kuriems galbūt ne viskas iš karto pavyksta.
Prisimenu ir nesėkmingą bandymą. Darželyje vyko šventinis pasirodymas, kurio metu turėjau atlikti magišką triuką. Reikėjo iš kišenės ištraukti ant plono siūlo pririštą pieštuką ir rankų judesiais pavaizduoti, kad jis plevena ore.
Deja, siūlas susiraizgė ir nieko neišėjo. Triukas nepavyko. Apsiašarojau ir nubėgau pas mamą. Kaip jau suprantat, magu ar iliuzionistu netapau. Bet tapau rašytoju ir manau, kad tai beveik tas pats, o gal netgi dar geriau. (šypsosi)
Vilija: Man atrodo, vaikystėje pirmi kartai turi visai kitą svorį – tai, kas suaugusiam atrodo maža smulkmena, vaikui gali būti tikras žygdarbis. Prisimenu nemažai tokių mažų pirmų kartų, nors turbūt labiausiai įsiminė ne pats rezultatas, o jausmas, kai kažką pirmą kartą padarai pati.
Vaikystėje buvau labai nedrąsi mergaitė – net parduotuvėje paprašyti pardavėjos paduoti duoną buvo didelis iššūkis, nes tuo metu savitarnos nebuvo. Kartais tas kelių žingsnių nuėjimas iki prekystalio mano galvoje tapdavo tikru žygiu. Dabar, žinoma, atrodo juokinga, bet vaikui tas momentas, kai pagaliau išdrįsti padaryti, ko vakar dar nedrįsai, yra tikra pergalė.
– Geniukui Viržiui jonvabalis pataria gaudyti vėją. Skamba kaip žaidimas, bet kartu tampa būdu mokytis. Kokių patarimų turi vaikams, kurie mokosi ko nors naujo?
Benas: Turbūt knygoje ir pasidalinau pačiu svarbiausiu patarimu – nežiūrėti į naujas patirtis pernelyg rimtai, tiesiog žaisti. Jei vaikai susitelks tik į rezultatą, tikriausiai ir kiekviena nesėkmė atrodys labai didelė. Bet jeigu žiūrės kaip į žaidimą, tuomet nė pajus, kaip išmoks. Nuoširdžiai tuo tikiu ir stengiuosi vadovautis.
O tėveliams norėčiau palinkėti pernelyg vaikų nespausti ir nepamiršti, kad ir jie patys kadaise buvo maži ir kad dabar taip pat nuolatos ko nors mokosi, visai kaip tėvai šiame pasakojime.
Turbūt knygoje ir pasidalinau pačiu svarbiausiu patarimu – nežiūrėti į naujas patirtis pernelyg rimtai, tiesiog žaisti.
– Vėjas yra vienas svarbiausių šios istorijos veikėjų, nors jo neįmanoma pamatyti. Kaip iliustracijomis perteikei tai, ko iš tikro nėra?
Vilija: Nupiešti vėją buvo vienas iš šios knygos iššūkių. Juk jo iš tikrųjų nematome – galime tik pajusti arba pamatyti jo pasekmes. Tiesa, iš pradžių norėjome jam suteikti žmogišką pavidalą ir charakterį, bet vėliau nutarėme tiesiogiai nevaizduoti, o atskleisti jo buvimą per detales – plazdančius skalbinius, nulėkusią kepurę, šiurenančius žolynus ar ore besisukančius lapus.
Piešiant tai, kas sunkiai apčiuopiama, iliustracija tampa šiek tiek panaši į iliuziją – skaitytojas pats mintyse užpildo tai, ko paveikslėlyje tiesiogiai nemato. Vėjas šioje istorijoje būtent toks ir yra: jo negalime parodyti, bet galime pamatyti jo pėdsakus.
– Šioje istorijoje gyvūnėliai mokosi dalykų, kurių iš pradžių nemoka. Ar piešdama galvojai, kaip parodyti tą ypatingą akimirką, kai vaikui pirmą kartą pavyksta?
Vilija: Taip, bet tuo pačiu norėjau parodyti, kad svarbu ne tik pats pirmas kartas, bet ir visa kelionė iki jo – abejonės, nepavykę bandymai, nusivylimas, susikaupimas, dar vienas bandymas ir galiausiai ta akimirka, kai pavyksta.
Iliustruojant man buvo svarbu, kad tas jausmas matytųsi ne tik veikėjų veiduose, bet ir jų kūnuose, judesiuose, laikysenoje. Kai dar nesiseka, veikėjas gali atrodyti susikaustęs, nedrąsus, susikaupęs. O kai pagaliau pavyksta – visas kūnas tarsi atsipalaiduoja. Atsiranda daugiau džiugesio, lengvumo, energijos. Norėjosi, kad net neperskaičius teksto būtų galima suprasti, jog čia įvyko kai kas svarbaus.
– Jūsų knygos jau išverstos į daugiau nei 15 užsienio kalbų. Kaip manai, ką jose atranda ne tik Lietuvos, bet ir užsienio skaitytojai ir į ką atkreipia dėmesį?
Benas: Manau, kad man natūraliai pavyksta kurti universalias istorijas. Esu apkeliavęs daugiau nei 50 šalių. Vaikai visame pasaulyje yra panašūs, visiems svarbu būti mylimiems, patirti džiaugsmą, mokytis, turėti draugų, jaustis saugiai, skiriasi tik jų augimo sąlygos ir aplinkybės. Tikiu, kad ir žinutė apie mokymąsi yra universali bei atliepianti daugeliui.
Nors istorijose veikia Lietuvai būdingi gyvūnai, daugelis iš jų plačiai žinomi, be to, turi žmogiškų savybių, kurios ir yra esminės.
Mano knygas skaito vaikai nuo Lietuvos ar Latvijos iki Čilės ar Šri Lankos. Jeigu tų šalių leidėjai nusprendžia versti ir leisti, vadinasi, atranda jose, kas svarbu ir tenykščiams skaitytojams.
Su Vilija esame vykę pristatyti savo knygų į Daniją, Kroatiją, Liuksemburgą, Turkiją. Nors ir nemokėjom tų šalių kalbų, vis tiek, atrodo, vaikai mus suprato ir tai labai gražus jausmas.
– Tai jau penktoji jūsų kartu sukurta paveikslėlių knyga. Ar po penkių knygų jau jaučiat, kad vienas kitą kūrybiškai perpratot, ar vis dar sugebat vienas kitą nustebinti?
Vilija: Manau, kad po penkių knygų mes ne tiek vienas kitą perpratome, kiek išmokome pasitikėti vienas kito vaizduote. Tada atsiranda gražus momentas – gali paleisti savo idėją ir pažiūrėti, kur ją nuves kito žmogaus kūryba. Būtent iš to ir gimsta netikėti dalykai, kurių vienas pats galbūt nebūtum sugalvojęs.
O nustebinti vienas kitą tikrai dar pavyksta. Benas labai gerai jaučia istoriją ir moka parašyti taip, kad joje liktų vietos iliustracijai. Man iliustruojant svarbu parodyti tai, kas tekste nepasakyta, pridėti mažų detalių, nuotaikų, kartais net kokį nors juokelį. Tie maži netikėtumai, kuriuos atrandame, man yra vienas smagiausių mūsų bendro darbo momentų.
Benas: Bent jau man patinka jausti, kad gerai suprantam vienas kitą ir galim išsakyti savo mintis. Abu esam atidūs detalėms ir joms skiriam daug dėmesio. Esu įsitikinęs, kad detalės labai svarbios, o akyli skaitytojai jai pastebi ir įvertina. Būtent jos praturtina paveikslėlių knygą, nes pats siužetas dėl vaikų amžiaus dažnai būna nesudėtingas.
Per devynerius metus su mūsų knygomis auga daugybė vaikų. Tie, kurie mūsų pirmą knygą paėmė būdami septynerių, dabar jau yra paaugliai. Smagu, kad mūsų duetas išlieka aktualus šiuolaikiniams ikimokyklinukams, kiekvienam kūrėjui tai didelis džiaugsmas.
– Įsivaizduokime, kad vaikas kartu su tėvais perskaito „Pagauk vėją“. Ką norėtumėte, kad jie išsineštų užvertę knygą?
Benas: Man pats mieliausias komplimentas, kai vaikas prašo paskaityti dar! Ne vieną kartą yra tekę sulaukti komentarų iš tėvų, kad jie mūsų knygas jau moka mintinai, nes vaikai vis reikalauja paskaityti. Labai norėčiau, kad taip nutiktų ir su „Pagauk vėją“.
Man pats mieliausias komplimentas, kai vaikas prašo paskaityti dar!
Vilija: Norėčiau, kad užvertus knygą liktų šiltas jausmas, kad istorija paskatintų vaikus nebijoti pirmų kartų. Juk padaryti ką nors naujo gali būti ir truputį baisu, ir labai smagu. Kartais nepavyksta iš karto, kartais reikia pabandyti dar ir dar, o kartais šalia esantis draugas ar tėtis su mama padeda žengti tą pirmą žingsnį.
O tėvams norėčiau palikti dar vieną jausmą – priminimą, kaip greitai auga vaikai. Tai, kas mums atrodo visai maža smulkmena, jiems tuo metu gali būti didžiulis įvykis. Galbūt ši knyga taps mažu pretekstu po skaitymo pasikalbėti apie tai, ko vaikas norėtų išmokti ar ką norėtų išdrįsti.
Tikiuosi, kad skaitytojai, užvertę knygą, norės patys išeiti į lauką – pabėgioti, pajusti vėją, paieškoti nuotykių ir galbūt išbandyti kažką, ko dar nėra bandę.
