„Žinoti visko tu negali, o tikėti gali“, – šis sakinys tapo romano „Koplyčia“ pagrindu. Taip knygos veikėjas – profesorius – atsako į pagrindinio herojaus Leonardo Gražio klausimą: „Kas yra svarbiau – žinoti ar tikėti?“. Pasak A.Kaušpėdo, profesoriaus figūra – nuoroda į prof. Vytautą Landsbergį.
Romane prabylama autofikcine forma – realybė persipina su autoriaus fantazija. Tiesa, A.Kaušpėdas teigė, kad iki pat knygos baigimo pats nežinojo, kad knyga tapo autofikcija. „Aš manau, kad niekam neįdomu yra grynai sufantazuoti tekstai. Su dirbtiniu intelektu tą galima padaryti, pridėti visko. Įdomu yra tai, kas tikra: ką patyrei, pamatei, pajautei“, – kalbėjo jis.
Pasakodamas apie kūrybos procesą, A.Kaušpėdas nurodė, kad tam tikras ribas sugebėjo peržengti tik romane: „Įsivaizdavau save per herojų Leonardą Gražį. Teko dvigubai daugiau rašyti, nes šitaip studijuoji neįmanomą save“.
Be to, romane tiksliai pateikiamos ir aprašomos lokacijos. Didžioji dalis siužeto vyksta Vilniuje. Svarbus tampa Gedimino pilies bokštas, Šekspyro viešbutis, kuriame herojus užspringsta mėsos kepsnio kąsniu ir tokiu būdu patiria anapusybę.
„Net Airijoje bei Paryžiuje viskas yra tikslu — ir miestas, ir pavadinimai. Nenoriu meluoti“, – teigė rašytojas.
Knygoje gvildenama daugybė temų – vienišumas, santykiai, prasmės paieškos, tikėjimas, architektūra, artimojo mirtis, žmogaus tapsmas. Be to, įpinamos ir istorinės detalės, pavyzdžiui, Aušros vartų istorija bei Lenkijos politinio veikėjo Juzefo Pilsudskio figūra, kuri tapo savotišku Leonardo alter ego. Kaip teigė A. Kaušpėdas, J.Pilsudskis yra nemėgstamas lietuvių, tad ši asmenybė pasirinkta kaip provokacija ir pasiūlymas persvarstyti savo įsitikinimus apie jį.
Leonardas Gražys – architektas, praktiškas žmogus, agnostikas – pasimeta, mėgindamas suprasti naujo architektūrinio projekto, koplyčios, projektavimo paslaptis. „Tai, ko reikia šventovei, labai giliai paslėpta. Ir, pasirodo, tai paslėpta labai giliai jame pačiame. Visa istorija iš esmės yra apie tai, kaip jis, statydamas koplyčią, siekė išganymo“, – atskleidė autorius.
Dukters mirtis ir raudona rožė viršelyje
Paklaustas apie tikėjimo ir agnosticizmo priešpriešą, A.Kaušpėdas svarstė, kad paprastai architektas pats jaučia savyje tam tikrą dieviškumą.
„Architektas tiki, kad kuria pasaulį žmonėms, pastatų pavidalu kuria jų ateitį. Išeiti iš tos paradigmos ir pasakyti, kad viskas yra kitaip, daugeliui architektų nelengva, – pripažino autorius. – Galbūt jei ne Algės mirtis, šitos knygos tikrai nebūtų ir manęs tokio, koks dabar esu nebūtų. Tokio, kuris tiki, kad yra kitas pasaulis, kuriame mes susitiksime, viską aptarsime, pasijuoksime ir galbūt knygą kartu paskaitysime“.
Ne veltui viršeliui knygos dailininkas Zigmantas Butautis pasirinko kruvinos rožės motyvą. Tai – mistiškas sutapimas. A.Kaušpėdas nebuvo pasakojęs viršelio dailininkui, kad rožė buvo ypatingas dukros simbolis. „Dukra Algė būdama ketverių metukų save vadindavo Alge Marija Rože Karmensita Kaušpėdaite. Rožė Karmensita buvo jos pasirinktas pseudonimas. Tiesą pasakius, nežinau kodėl, bet visada į kapus atnešu vieną rožę“, – dalijosi A.Kaušpėdas.
Romane taip pat yra įrašų iš Algės Kaušpėdaitės dienoraščių, laiškų, ištraukų iš spaudos. Kaip teigė autorius, ji yra šios knygos bendraautorė. „Ji visada svajojo būti rašytoja, bet nespėjo. Tokia yra tėvo pastanga. Jos labai gražūs eilėraščiai. Aš buvau nustebęs, kai juos radau labai giliai jos užrašuose. <...> Daug kartų save šiek tiek kankinau, vis tą žaizdą savotiškai liesdamas“, – atsivėrė autorius, ragindamas palaikyti santykį su savo vaikais, rasti pastangų bei kantrybės nuoširdaus ryšio su vaikais kūrimui.
