Teksto autorius nepalankiai žiūri į lietuvių kalbos paskelbimą valstybine, į viešosios kalbos vartojimo priežiūrą (jo nuomone, Kalbos komisija turinti būti ne valstybinė, o akademinė institucija, Kalbos inspekciją reikia naikinti, savivaldybėse kalbos tvarkytojai nereikalingi); į lietuvių kalbos abėcėlę jis mano esant būtina įrašyti visas raides, kurių reikia Lietuvos tautinių mažumų kalboms; pasak jo, kitų kalbų asmenvardžius ir vietovardžius esą tikslinga rašyti tik originalo kalbomis; kalbos politiką turi vairuoti partijos.
Filosofas teisus, kai taria, kad kalba yra „sava, savaiminė, savastinga kalbantiems asmenims“. Bet kalbos paskelbimą valstybine jis laiko nacionalizavimu, nusavinimu, susvetiminimu: atseit, jeigu kalba, kurią vadiname gimtąja, motinos kalba, suvalstybinama, tai ji jau nebėra nei gimtoji, nei motinos. Taip teigiant užmirštama, kad baltų kalbose kiekviena kalba visų pirma įvardijama daugiskaitos pažyminiu. Štai sakome: lietuvių kalba, latviešu valoda. Iš motinos lūpų aš gavau savo tautos kalbą. Neatsitiktinai filosofas Naglis Kardelis yra pabrėžęs kalbai esmingą bendruomeniškumo ir asmeniškumo dialektiką: „lietuvių kalba – tai ir didžiausias bendras visos lietuvių tautos turtas, ir didžiausias asmeninis kiekvieno paskiro lietuvio turtas“ (Metai, 2017, Nr. 1). Kodėl kitas filosofas, pasitelkęs gimtosios kalbos fenomeną, priešpriešina asmenį (pilietį) ir tautos sukurtą valstybę? Valstybinio bendruomeniškumo nepuoselėja liberalai – gal čia ir glūdėtų atsakymas?
Lietuvių kalba valstybine pirmą kartą buvo paskelbta daugiau kaip prieš šimtą metų. 1922 metų rugpjūčio 1 dienos Lietuvos valstybės konstitucijoje įrašyta: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“. Ir vėlesnėse tarpukario Lietuvos konstitucijose lietuvių kalba apibūdinama kaip valstybinė. To statuso atkūrimas sovietų okupacijos metais sutapo su Sąjūdžio banga. 1988 metais visoje Lietuvoje vyko daugybė susirinkimų, mitingų, dažname jų kelta mintis reikalauti valdžios skelbti lietuvių kalbą valstybine. Saulėtomis anų metų rudens dienomis įsimintina Kalbos šventė buvo surengta Šiauliuose: mokslinė-praktinė konferencija Inžinierių namuose, tarmių vakaronė Pedagoginiame institute, įspūdingas teatralizuotas renginys Saulės laikrodžio aikštėje; į ją buvo susirinkę tūkstančiai žmonių. Lietuvos kultūros fondo Šiaulių skyriaus taryba parengė kreipimąsi į LTSR Aukščiausiąją Tarybą; teko rašyti to kreipimosi tekstą. Lapkričio 18 dienos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje, teikiant rezoliuciją lietuvių kalbai suteikti minėtąjį statusą, buvo perskaityta ir mūsų kreipimosi ištrauka. Taigi, kalbant A. Sverdiolo terminais, būsiu prisidėjęs prie lietuvių kalbos „nacionalizavimo“...
Tik argi valstybinės kalbos statusas reiškia nacionalizavimą, nusavinimą? Anaiptol. Šis statusas rodo, kad valstybėje, kurios pilietis aš esu, manoji kalba yra pati svarbioji: ja aš galiu bendrauti ne tik namie, bet ir būti išklausytas valdžios įstaigose, savo kalba galiu rašyti raštą į bet kurią valstybės instituciją, jąja gauti atsakymą, klausytis radijo, televizijos, skaityti laikraščius ir knygas, mokslinti vaikus, būti aptarnautas parduotuvėje, kirpykloje, taksi... Valstybinės kalbos statusas yra ir sauga kalbai. Lietuva yra vienintelė vieta žemėje lietuvių kalbai išlikti gyvai. O ar lenkų kalba (filosofo žodžiais, Kalbos inspekcija ją siekia „delegalizuoti“, „išstumti iš viešojo gyvenimo“, „pastūmėti į paraštę“) neturi žemėje tokios vietos, tokios valstybės, kur ji yra pirmoji, pati svarbioji?
Siekdamas įrodyti, kad valstybinių kalbos komisijų bei inspekcijų neturi būti, A. Sverdiolas pasitelkia kalbos normų paralelę su kūno kultūra ir mityba (pastarosios gyvenimo sritys taip pat esančios normatyvios): „neįsivaizduojame valstybinės kūno kultūros ar sveikos mitybos įstatymų, komisijos ir inspekcijos, kurie reikalautų viešumoje būti sportiškam ar laikytis dietos“. Bet ši paralelė nėra korektiška: atskiro asmens kūno kultūra ar mityba, kitaip negu kalba, neatlieka komunikacinės funkcijos, toms sritims nebūtina bendruomenės ir asmens sąsaja.
2022 metų sausio 18 dieną Seimas priėmė nutarimą Lietuvos piliečių pasuose, jei asmuo pageidauja, varde ir pavardėje rašyti nelietuviškos abėcėlės raides w, q ir x. Tuometinė Teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska (Ewelina Dobrowolska), teikdama tą nutarimą, sakė, kad Valstybinė lietuvių kalbos komisija tokiam sprendimui nepritarianti, bet Seimas nebūtinai turįs paisyti Komisijos nuomonės. „Trijų raidžių“ įstatymą nepataisoma žala lietuvių kalbai laiko italų kalbininkas, filologijos daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto docentas Stefanas Marija Lanza (Stefano Maria Lanza) (delfi.lt, 2022-12-06). Tai nuomonė iš šalies – mokslininko iš Europos valstybės, kurios niekaip nepakaltinsi kalbos demokratijos ribojimu. O A. Sverdiolas siūlo kitakalbės abėcėlės raides ne tik rašyti piliečio asmens dokumente, bet jas visas „įterpti“ į lietuvių kalbos raidyną: „jeigu lietuvių kalba yra valstybinė, tai į jos raidyną turi būti įterptos raidės, kurių reikia tautinių mažumų kalboms. Tai kalbos suvalstybinimo logiška pasekmė ir, jeigu norite, kaina. Tai ne grynai kalbinis, o politinės mąstysenos dalykas.“ Kokia pavydėtina minties vingrybė! Tarsi kalbõs, įstatymu įteisintos kaip valstybinės, galima ardyti sistemą, tarytum nustoja galioti jos dėsniai, neatitinkantys valdžią turinčių politikų interesų? Tarsi valstybine pripažinta kalba į savo raišką turi prisiimti nevalstybinių tos valstybės kalbų raides, kurių nė vienam lietuviškam žodžiui nereikia? Vadinasi, lietuvių kalbos abėcėlės nelieka, ją keičia mišri lietuvių ir Lietuvos tautinių mažumų kalbų abėcėlė? Gal filosofas galėtų nurodyti bent vienos Vakarų pasaulio šalies abėcėlę, kurioje sukištos kelių kalbų raidės?
O juk galėjo Seimas eiti latvių keliu: įteisinti asmenvardžių įrašą asmens dokumente ir valstybine kalba užrašytą, ir kitataučių piliečių gimtosios kalbos lotyniško pagrindo abėcėle su visais reikalingais diakritikais – netektų lietuviškuose tekstuose lietuviškus Lietuvos piliečių asmenvardžius rašyti anglų kalbos rašmenimis: YULIYA, MARIA, VIKTORIIA; ANDRYUSHAYTITE, YURYAVICHYUTE, MILCHUVENE, PETKYAVICHENE, PROKOPAVICHIUTE (pavyzdžiai iš Antano Smetonos straipsnio, žr. delfi.lt, 2015-11-05).
Pro šalį šauna filosofo ironija dėl svetimų raidžių: „Baisimasi w ir cz – tai didžiulės svetimybės, gresiančios pačiai kalbos gyvybei“, „tai svetimkūniai, nuodai, kurie gali užteršti ir užnuodyti kalbą, netgi ją pražudyti“; „Visa ankstesnė lietuvių rašybos istorija, jos variantai nuo Martyno Mažvydo iki Motiejaus Valančiaus ir Simono Daukanto darosi svetima.“ Ne, svetima nesidaro, bet tai kalbos istorija, buvę, nueiti kelio į bendrinę kalbą tarpsniai, juos ir palikime istorijai. Sieti anų laikų rašybą su dabartine nėra jokio reikalo – dabartinė abėcėlė yra darni sistema, ja galime užrašyti visus lietuviškus žodžius. Ir svetimus, kuriuos imame į savo kalbą kaip tarptautinius. Kam reikalinga w, kai turime v, žyminčią tą patį garsą kaip w lenkų kalboje? O kitos kalbos asmenvardžius, vietovardžius prireikus užrašysime tos kalbos raidėmis ir neįtraukdami svetimų rašmenų į savo abėcėlę, o tik į konkretų tekstą, tam kartui. Ne tik w ar cz, bet ir visas kitas lotynų abėcėlės pagrindo raides su visais diakritikais.
Atmesdamas nežmonišką siūlymą „praturtinti“ lietuvių kalbos abėcėlę, dar pasitelksiu paties A. Sverdiolo (aišku, kitais sumetimais) pateiktą pavyzdį: „Garsus amerikiečių filosofas Alphonso Lingis yra pasakojęs, kad jo tėvo pavardę pirmąkart užrašė iš klausos imigracijos tarnybos karininkas, jam atvykstant į Ameriką. O štai Lietuvoje likusių jo giminaičių pavardės rašomos Lingys“. Toji pavardė tikriausiai buvusi užrašyta ir iš klausos, ir iš asmens dokumento, bet kodėl vietoj galūnės raidės y atsirado i, ir be liudytojų aišku: anglų kalbos raidė y žymi garsą [j], priebalsį, taigi, jos rašyti amerikietis negalėjo – garso [j] tarp [g] ir [s] niekaip neištarsi, angliškas garsų derinys, reiškiamas raidžių seka gys, anglų kalboje neįmanomas. O štai Lietuvos valdininkams viskas įmanoma – šiandieniniai dokumentų raštininkai kaip niekur nieko piliečio pase rašo y, kur turėtų būti j, o tu, mielas skaitytojau, tik stebeilyk, kaip tavo gimtosios kalbos abėcėlė paslaugiai užleidžia vietą anglų kalbos abėcėlei... Antai Lietuvos piliečio pase vardas užrašytas šitaip: YEVGENIY. Lietuviškos perrašos (transliteracijos) iš kirilikos taisykles, skyrium baltarusių (gudų), ukrainiečių (ukrainų), rusų kalboms Valstybinė lietuvių kalbos komisija yra seniai parengusi ir paskelbusi, bet valdžios biurokratams tai nė motais. Mat tų kalbų valstybėse kirilika užrašytos pavardės į lotynišką raidyną transliteruojamos anglų kalbos pavyzdžiu, tai kodėl lietuviai neturėtų taip daryti? Ir daro! Tarsi nežinotų, kad visos lotyniško pagrindo abėcėles vartojančios tautos turi ir vartoja savo atskiras kirilikos perrašas – lenkai, prancūzai, vokiečiai... Tas prakeiktas lietuvių (valdininkų) nuolankumas!
Konstitucinis Teismas 1999 metų spalio 21 dieną yra konstatavęs: pasas yra oficialus dokumentas, liudijantis asmens santykį su valstybe, „asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas“, būtų „sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla“. Keitėsi partinė Seimo, Vyriausybės sudėtis, viršų ėmė „progresyvesnių“ pažiūrų valdininkai, ir Konstitucinis Teismas ėmė kitaip – priešingai ankstesnės sudėties Teismui! – interpretuoti Konstituciją...
A. Sverdiolui kliūva kitų kalbų asmenvardžių adaptavimas – „kompromisinis ir intelektiniu požiūriu apgailėtinas“. Ką filosofas siūlo? Ogi „mokant mokykloje užsienio kalbos reikėtų tiesiog kelias pamokas skirti supaprastintoms vardų tarimo kitomis kalbomis taisyklėms, parengti paprastutes brošiūras ir paskelbti interneto svetainėse.“ Kuriomis „kitomis kalbomis“ parašytus asmenvardžius mokysime tarti? Kiek tų kalbų bus – penkios, šešios, o gal keliolika..? Jau dabar kone visi arčiau vaikų esantys žmonės – tėvai, mokytojai, psichologai, gydytojai – vienu balsu šaukia, kad mokymo programos perkrautos, daugelis vaikų nepajėgia jų įveikti, stropuoliai susigadina sveikatą, mokyklose diegiamas įtraukusis ugdymas – ir tokiomis aplinkybėmis išgirstame, kad svetimų žodžių lietuvinimas negerai, visus kitų kalbų svetimvardžius reikia įsileisti į lietuvių kalbą, nes jų lietuvinimas esąs didžiausias nemokšiškumas! Vadinasi, lietuviškame tekste Šekspyro pavardę turėsiu rašyti Shakespeare ir garsiai skaityti – lietuviškame tekste! – angliškai ['ʃeɪkspɪə]? O kai prireiks ne vardininko, o kito linksnio, tai asmenvardį tarsiu angliškai, o jam pridėtą lietuvišką linksnio galūnę – lietuviškai? O jei prireiks būdvardžio šekspyriškas (kad ir pasakyme šekspyriškas stilius), tai iš ko tą būdvardį padarysiu, jeigu nebus sulietuvintos perrašos Šekspyras? Lipdysiu hibridą su apostrofu – shakespeare'iškas?
Čia priderės šitoks visai šviežias atvejis. Kultūros laikraštyje (2024-12-06) paskelbti verstiniai pasakojimai – anekdotinės situacijos iš Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) gyvenimo. Teksteliai užima kiek daugiau nei vieną laikraščio puslapį, o žodis Churchill (su reikiamą linksnį rodančia lietuviška galūne) kartojasi 75 kartus. Pasakojimus skaičiau tyliai, bet mintyse tą angliškai-lietuviškai rašomą žodį vis tiek tariau. Kaipgi? Viso konteksto lietuviškos rašybos „spaudžiamas“, tarsi užrašytą lietuviška abėcėle – [xurxɪl'-]! Ne anglišką ['tʃə:tʃɪl] ir ne adaptuotą lietuviškos rašybos bei tarimo variantą ['tʃɛrtʃɪlɪs]. Ar kiti tų tekstukų skaitytojai tarė kitaip? Tad ir klausiu: kam nuo to geriau, kad istorinės asmenybės pavardė lietuvių kalbos tekstuose, artimuose grožinei literatūrai, nerašoma Čerčilis? Beje, Šekspyras ten pat paminėtas lietuviškai: „Churchillis buvo didelis Šekspyro mėgėjas“.
Kai kuriuose laikraščiuose jau elgiamasi kaip feisbukuose: kopijuojama ir įklijuojama vis ta pati vardininko (nominatyvo) forma: „Paskutinį savo vaidmenį aktorius suvaidino režisieriaus Aleksandr Špilevoj spektaklyje „Migla“.“ (2025-01-10); „Janina Ališauskienė pristatė ir Rainer Mordmüller išleistą albumą „Žibuntas Mikšys“.“ (2025-02-18); „Olegas Šurajevas turi tikslą susidoroti su Vadim Butrim“ (2025-02-26). Svetimvardžius vartojant šitaip ardoma lietuvių kalbos sintaksė, kenčia minties prasmė, tekstas dažnąsyk tampa neaiškus: „Serbo kritiką Trinchieri pritildęs Francisco liūdėjo“ (informacijos antraštė, 2024-11-29). Ar supratom, kas ką kritikavo ir kas ką pritildė? Trinchieri – italo pavardė. Šičia kaip tik bus vieta pasakyti, kad iškiliausi italų baltistai lietuviškame tekste savo vardą bei pavardę gražiausiai lietuvino ir lietuvina: Gvidas Mikelinis (Guido Michelini, 1951–2020), Pietras Umbertas Dinis (Pietro Umberto Dini).
Kompromiso, įteisinančio dvejopą kitų kalbų asmenvardžių rašymą, niekinti nereikėtų (tik netinka skirtingų raiškos būdų vartoti pramaišiui tame pačiame tekste). Kalbos politikoje, kaip ir politikoje apskritai, kompromisai būtini, nes reikia atsižvelgti į dvi reikalo puses: į sparčiai kintantį pasaulį – globalizaciją, tautų, kalbų sandūras, maišymąsi, ir paisyti kalbos, jos sistemos, tradicijos. Liberaliomis nuostatomis, paremiamomis skambiais žmogaus teisių šūkiais, siekiama sumenkinti lietuvių kalbos vaidmenį pačios lietuvių tautos gyvenime ir valstybės gyvenime apskritai.
A. Sverdiolo nuomone, ir vietovardžius „reikėtų rašyti taip, kaip jie rašomi tos vietovės kalba [...]. Išimtis turėtų būti daroma nebent keliems šimtams pavadinimų, kurie seniai įaugę ir visuotinai paplitę, kaip Varšuva ar Paryžius.“ Jis niekinamai vertina penkiatomį žodyną „Pasaulio vietovardžiai“: „Perrašinėti kokių Afrikos savanų, kalnų ar upių pavadinimus lietuviškai – beprotiškas ir visiškai tuščias darbas. Juk pasaulyje yra muilijardai vietovardžių... Ir vėl vien tik lokaliam, savo vartojimui. Vėlgi neatsiveriama pasauliui, nemėginama su juo susikalbėti, objektai lieka neatpažįstami jokiuose kitakalbiuose tekstuose ar lentelėse su jų pavadinimais.“ Ką gi, visi Lietuvoje kada nors išleisti ar dabar leidžiami lietuvių kalbos ar keliakalbiai žodynai buvo ir yra skiriami savam vartojimui, Lietuvai. Ne plačiajam pasauliui. Vietovardžių žodyno tomuose pateikiamas ir originalia rašyba užrašytas vietos vardas, tai kodėl sakoma „objektai lieka neatpažįstami jokiuose tekstuose“? Šit pirmame tome visų Europos vietovardžių šalia lietuviško varianto pateikiamas pavadinimas tos šalies kalba, o kalbų, vartojančių ne lotyniško pagrindo abėcėlę, – net du variantai, pavyzdžiui, kirilika ir lotyniška (tikriau, angliška, vadinamąja tarptautine) transliteracija. Azijos tome didžiausia Pietų Korėjos sala lietuviškai vadinasi Džedžudas (Džedžudo sala). Pavadinimo rašymas lotyniškomis raidėmis įvairuoja: Jeju-do, Jeju Do, Cheju-do. Esu pastebėjęs, kad lietuviškuose tekstuose vartojami ir nekaitomi pavadinimai, tuosyk lietuvinama tik rašyba pagal tarimą: Džedžu, Čedžu. Lietuviški variantai reikalingi, kad svetimus vietovardžius galėtume lanksčiau traukti į savo kalbos tekstą: pavartoti reikiamą linksnį (jeigu padarytas atitikmuo yra kaitomas), prireikus pasidaryti bendrinį žodį. Kaip įvardysiu žmones pagal kilimo ar gyvenamąją vietą, jeigu neturėsiu lietuviškos to vietovardžio perrašos? Jeigu nebūtų buvę lietuviško pavadinimo Džedžudas, iš ko amerikiečių rašytojos Lisos See romano „Jūros moterų sala“ (2024) vertėja būtų pasidariusi žodį džedžudiečiai, įvardijantį tos salos gyventojus? Pasaulį, kiekvieną vis kita kalba šnekantį jo kraštą stengiamės įvardyti lietuviškai, nes visų pasaulio kalbų neišmoksi. Tikrinius daiktavardžius, kaip ir bendrinius žodžius, imamus į lietuvišką tekstą, į kalbos srautą, sakytinį ar rašytinį, gyvoji kalba vienaip ar kitaip prisitaiko, gramatina ir kitaip lietuvina, – jeigu ir ne visai taip kaip bendrinius žodžius, bet tendencijos iš esmės tos pačios. Čia negaliu neprisiminti profesoriaus Vinco Urbučio. Jis niekada nepriklausė jokioms kalbos komisijoms, taigi, nebuvo „kalbos valdininkas“, o teigė, kad originalios svetimvardžių rašybos diegimas atsisakant lietuviško adaptavimo yra lietuvių kalbos išdavystė. Buvo baltistikos autoritetas, žymus etimologas, akademinių gramatikų bendraautoris ir – šiuo atveju ypač svarbu – žymiausias žodžių darybos specialistas, pirmojo originalaus bendrosios kalbotyros veikalo lietuvių kalba „Žodžių darybos teorija“ autorius. Jis, kaip niekas kitas, suprato, kad neadaptuoti svetimvardžiai lietuvių kalboje taip ir liks sustabarėję svetimžodžiai, nelankstūs, nepavaldūs lietuvių kalbos darybos išgalėms, neteikiantys kalbai gyvybės, o jų gausumas darys tekstą makaronišką.
Juk ir Lietuvą kitos kalbos vadina savaip. Tik latviai rašo Lietuva, bet taria ir jie savaip: kirčiuoja, kaip ir visus žodžius, pirmame skiemenyje, be to, priebalsį [L] kietina. Estams esame Leedu (taria [Letu]), vokiečiams Litauen, prancūzams Lituanie, jidiš kalba – Lite, turkams mūsų kraštas – Litvanya, japonams – Ritoania. Vienų valstybių pavadinimai gramatinami, kitų ne, lieka nekaitomi, vieni verčiami (pavyzdžiui, Crna Gora / Црна Гора – Montenegro, Juodkalnija), kiti – ne (sakysim, Florida, ne Gėlėtoji). Tikslingiausia ir yra laikytis susiklosčiusių tradicijų. Ar lenkus nuteiksime, kad Vilnių vadintų ne Wilno, kad Lavoriškės, kurias kirčiuojame antrame nuo pradžios skiemenyje, jų kalboje netaptų Ławaryszki su kirčiu antrame nuo galo skiemenyje?
O pasauliui, kaip žinoma, Lietuvos žmogus, ir filosofas, ir ne, atsiveria žvelgdamas skirtinga kryptimi: vienas – iš pasaulio į Lietuvą, kitas – iš Lietuvos į pasaulį. Pirmasis atsiveria, atsilapoja taip, kad pasijunta pasaulio piliečiu, visur ima jaustis kaip namie, tuo tarpu antrasis kitur ir atsivėręs būna „žmogus iš Lietuvos“ (Sigitas Geda), jo vieninteliai namai – neglobali Lietuva.
Pasak filosofo, kalbininkų esą du tipai: vieni, panašūs į kitų mokslų atstovus, „tyrinėja lietuvių kalbą tokią, kokia ji buvo ir yra“, o kiti, „valstybiniai kalbininkai“, „nustato ir reikalauja, kokia ji turi būti, kaip turi būti vartojama.“ Tikrovė yra kiek kitokia: dažnai tas pats asmuo priklauso abiem „tipams“. Didžiąją Kalbos komisijos narių dalį visada sudarė iškiliausi lietuvių kalbos tyrėjai. Paminėsiu keletą Vilniaus universiteto profesorių (taip sakant, profesoriaus A. Sverdiolo kolegų), su kuriais drauge man pačiam ne vienus metus teko darbuotis Komisijoje: akad. Vytautas Mažiulis, Jonas Palionis, akad. Zigmas Zinkevičius, Vitas Labutis, Evalda Jakaitienė, akad. Aleksas Girdenis, Albertas Rosinas, akad. Bonifacas Stundžia. Turiu pasakyti, kad Komisijos nariai, net to paties universiteto kolegos, kalbos politikos klausimais toli gražu nebūdavo vienos nuomonės. Ir dėl svetimvardžių rašybos ilgokai diskutuota, kol prieita prie kompromiso, sutarta įteisinti abu variantus: ir adaptavimą, ir autentišką rašymą.
Filosofas sutinka, kad bendrinei „kalbai gyvuoti būtinos normos“, bet čia pat kelia klausimą: „Ar kalbos norma yra deskripcijos, realios jos vartosenos aprašymo ir tyrimo, kalbos mokslo dalykas, ar preskripcijos, paliepimo ją vartoti tam tikru būdu ir administracinio reguliavimo dalykas?“ Su tiesa prasilenkia kaltinimas esą „valstybiniai kalbininkai“ remiasi ne mokslu, „o kalbos ideologija ir tam tikro tipo politiniu mąstymu“. Tiesa yra ta, kad tik kalbos vartosenos tyrimais nustačius realiąją normą fiksuojama kodifikuotoji norma (žodynuose, gramatikose, vadovėliuose, žinynuose). Pastaroji negali prieštarauti kalbos dėsningumams, ardyti kalbos sistemos. Jau teko rašyti apie tai, kaip, prieš skelbiant kodifikaciją (taigi ir preskripciją), Komisijos nariai remiasi realiosios normos tyrimais (žr. alkas.lt, 2023-11-28), čia nesikartosiu.
Interneto svetainėje neseniai aptikau Kalbos inspekcijos vyresniosios inspektorės Jurgitos Starkuvienės pakalbėjimą apie savo darbą: „Tikrindama įmonę ar įstaigą pirmiausia stengiuosi išklausyti darbuotojus, atsakyti į jiems iškilusius klausimus, patarti, pakonsultuoti“. O pasak A. Sverdiolo, redaktoriai bijantys Kalbos inspekcijos kaip ugnies. Nesuprantu, kodėl bijo. Juk jeigu žmogus išmano ir gerai dirba savo darbą – ko jam bijoti? Tik ar filosofas nemato, kiek išleidžiama prastai suredaguotų knygų? Skaitau pernai pasirodžiusį romaną, klaidų – kokių tik nori: leksikos, gramatikos, rašybos, skyrybos, korektūros. O įrašytos net dviejų redaktorių pavardės... Ką jau kalbėti apie daugelio laikraščių, ypač interneto portalų, kalbą. Neapsikentęs iš kelių sostinėje leidžiamo laikraščio numerių pririnkau 6 puslapius skyrybos klaidų ir nusiunčiau redaktorei. Netrukus gaunu padėką ir atsiprašymą: nepykit labai ant mūsų, laikraštis neturi redaktoriaus kalbininko...
Filosofo teigimu, kalbos politiką turi vairuoti „politinę pasaulėžiūrą turinčios partijos“ (dabar toje politikoje viršų imantys neva „tautininkai fundamentalistai“). Jis net nurodo, kodėl vairininko darbas vienai ar kitai partijai pridera. Štai liberalams „turėtų kelti labai rimtų abejonių žmogaus teisių požiūriu“ ir Valstybinės kalbos įstatymas, ir Kalbos inspekcija, ir Kalbos komisija. Konservatoriams kalba „turėtų rūpėti savaimiškumo, savasties, savumo atžvilgiu“. Betgi kuris kalbininkas, ar tyrinėdamas kalbą, ar apibrėždamas jos normas, nesivadovauja visų pirma kalbos savitumu? Ne atskiro asmens raiška, individualiuoju stiliumi, o kalbinės bendruomenės, visos tautos per šimtmečius įtvirtinta kalbos sistema, kalbos vienetų prasmės ryšiais ir gramatika. Požiūriu į kalbos politiką pats filosofas nori nenori pasisako esąs artimas Laisvės partijai ir Liberalų sąjūdžiui. Laisvės partija anų rinkimų į Seimą programoje buvo įsirašiusi sakinį „Valstybinę lietuvių kalbos komisiją uždarysime“. Likimo ironija – rinkėjai tai partijai uždarė duris į Seimą. O liberalų lyderė, būdama Seimo pirmininke, 2023 m. lapkričio 20 d. buvo įregistravusi ekspertinių-patariamųjų institucijų (joms priklauso ir Kalbos komisija) jungimo koncepciją, nes jos esą prastai dirbančios. Kaltinimai institucijoms baltais siūlais siūti. Štai rašte teigiama, kad darbas neefektyvus dėl mažo darbuotojų skaičiaus, ir čia pat giriamasi: sujungimas leis atsisakyti 13 etatų. Atitinkamą Seimo pranešimą paskelbus žiniasklaidai pasigirdo nemaža šviesuomenės protesto balsų, institucijų „optimizacija“ buvo pristabdyta.
Ne partijos turėtų vairuoti Kalbos politiką. Vairą reikėtų palikti Seimo ir Vyriausybės rankose – tevairuoja aukščiausioji įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia, tik būtinai pasitelkdama kalbos institucijas. Nepaisant pastarųjų nuomonės nesunku nuvairuoti į pūdymus. Keista (švelniai tariant), kad A. Sverdiolas, žymus mokslininkas, kalbos mokslo žmones siūlo nustumti nuo kalbos politikos.
Tik pusę tiesos filosofas pasako teiginiu „dabartinė kalbos politika yra Tarybų Lietuvos politinės mąstysenos ir veiksenos reliktas ar, tiksliau sakant, tiesioginis ir gyvybingas jos tęsinys“. Bendrinės kalbos istorijos tyrėjas Arnoldas Piročkinas yra konstatavęs: „Bolševikų valdomoje Lietuvoje be kokių revoliucinių pakitimų buvo tęsiama „buržuazinė“ lietuvių bendrinės kalbos tradicija“ (Acta Linguistica Lithuanica, 2017, t. 76, p. 302). Jei mums rūpi tikroji lietuvių kalbos norminimo ir kalbos politikos istorija, vargu ar rasime patikimesnius šaltinius už žymiųjų Vilniaus universiteto lituanistų profesoriaus A. Piročkino ir docento Aldono Pupkio veikalus.
A.Sverdiolas mano, kad taisyklinga kalba turi būti prestižo dalykas. Ogi ne tik prestižo. Tam tikros vartojimo srities, tam tikro funkcinio stiliaus kalba turi būti taisyklinga. Visų pirma administracinio, mokslinio, mokomojo, informacinio stiliaus kalba. Kalbos situacijos, turinio, intencijos motyvuoti įvairūs nukrypimai nuo normos yra savaime suprantami vadinamuosiuose laisvuosiuose stiliuose, pirmiausia šnekamajame (buitiniame), taip pat meniniame, bet ir pastarojo pamatas įprastai yra bendrinė kalba. Keistokai skamba filosofo teiginys „Griežtas viešo ir privataus kalbėjimo skyrimas yra represyvumo ženklas“. Vis maniau, kad ši skirtis yra asmens socializacijos, kultūros ženklas. Žinoma, esama pereinamųjų aplinkybių, bet šiaip jau daugeliu atvejų suaugęs žmogus nesunkiai skiria, kas vieša, o kas privatu. Be privačiosios ir viešosios vartosenos sampratos kai kurios kalbotyros šakos bei atšakos neįsivaizduojamos, sakysim, sociolingvistika, lingvistinė stilistika, pragmatinė lingvistika, kalbos etiketo teorija. Kalbos politika, varoma neatsižvelgiant į esminius šių ir kitų kalbos mokslų teiginius, yra paprasčiausia ideologinė savivalė.
Kai kur filosofas remiasi tikrovės neatitinkančia informacija. Štai dešimtmečių senumo faktas pateikiamas kaip šiandienos naujiena: „Neseniai žiniasklaida paskelbė, kad ketinama įvesti kalbininkų etatus savivaldybėse. Tai labai išplėstų kalbos administravimo apimtį – juk šie vietiniai kalbos tvarkytojai ir taisytojai ne teiktų konsultacijas, o prižiūrėtų.“ Taigi, A. Sverdiolo nė girdėti negirdėta, kaip įkvėptai sostinės savivaldybėje jau nuo pirmųjų Nepriklausomybės dienų darbavosi kalbos tvarkytoja Albina Šiupienienė. O skambtelėjus į savivaldybę būtų buvę sužinota, kad dabar čia gražiai tvarkosi dvi kalbininkės – jiedvi ir prižiūri, ir konsultuoja. 1997 metais kalbos tvarkytojus jau turėjo 47-ios Lietuvos savivaldybės, 2021-aisiais – visos 60.
Kalbos tvarkytojų darbas yra natūrali valstybinės kalbos priežiūros bei tvarkybos sistemos dalis. Tas darbas apima keletą veiklos barų: valstybinės kalbos vartojimo (viešojo, rašytinio), jos taisyklingumo kontrolę (ypač pažymėtinas reklamos tekstų, iškabų tikrinimas); savivaldybėje rengiamų dokumentų kalbos priežiūrą; miesto ar rajono juridinių asmenų (įmonių, įstaigų) konsultavimą bei šviečiamąją veiklą (metodinių patarimų, straipsnelių kalbos klausimais rengimas).
Viešojo mažaraštiškumo, kalbos anarchijos srautas bent kiek užtvenkiamas.
Filosofo daug kur klystama todėl, kad jo išklausyta tik viena pusė – vadinamųjų kalbos valdininkų „skriaudžiamieji“. Toje pusėje matoma tik balta: atseit suaugęs kalbėtojas yra atsakingas asmuo, jį mokyti esą įžeidu – „suaugusiam žmogui galima tiktai patarti, jeigu jis pats to prašo“. Kultūros žmonės, kuriems rūpi dabartinė lietuvių kalbos būklė ir ateitis, padėtį vertina kitaip. Vertėjas, eseistas, literatūros kritikas Laimantas Jonušys toje pačioje konferencijoje, kurioje čia aptariamą pranešimą darė Arūnas Sverdiolas, kalbėjo apie tai, kad esama nemažai nesąmoningų kalbėtojų, jais vargu ar galima pasitikėti (žr. Literatūra ir menas, 2024, Nr. 19). Pesimistiškiau yra prasitaręs cituotasis italų kalbininkas S. M. Lanza: jo manymu, lietuvių tauta prarandanti kalbinį sąmoningumą, nebesuvokianti, koks turtas jai perduotas, „lietuvių kalbos jausmas sparčiai bunka, kalbėjimo kultūra prastėja, kalbinis išprusimas tapo specialistų mažumos reikalu“ (Kultūros barai, 2020, Nr. 4).
