Knygoje pateikiama Latvijos istorijos nuo seniausių laikų iki šių dienų, apžvelgiamas ne tik latvių tautos, bet ir kitų Latvijos teritorijoje gyvenusių ir gyvenančių tautų istorinis likimas. Teritorijos atžvilgiu Latvija yra mažas kraštas, turintis nedaug gyventojų ir visada buvęs didžiųjų kelių kryžkelėse bei didžiųjų valstybių geopolitinių interesų sankirtose, todėl autoriai, kiek leido galimybės, savo krašto istoriją siejo su viso Baltijos regiono ir Europos istorijos kontekstu.
Latvija XVII–XIX amžiuje
Kuršo ir Žiemgalos (sutrumpintai: Kuršo) kunigaikštystė buvo pusiau suvereni ATR vasalė. Per savo 233 metų egzistavimo laikotarpį tai buvo ryškus reiškinys Baltijos regiono naujųjų laikų istorijoje, pirmoji ankstyvoji moderni valstybė Latvijos teritorijoje. Joje gyveno apie 200 000 gyventojų, iš jų 80 proc. latvių ir lyvių, 4 proc. vokiečių, kiti buvo lenkai, žydai, rusai, čigonai. Kunigaikštystėje dominavo vokiečiai, valdė vokiečių Ketlerių ir Bironų dinastijos, Baltijos vokiečių dvarininkų rankose buvo ūkinė ir politinė valdžia. Kai kurie mokslininkai Kuršo kunigaikštystę vadina „Baltijos vokiečių valstybe“, kiti pabrėžia, kad nuo XVII a. vis daugiau latvių gyventojų Kuršo kunigaikštystę laikė savo tėvyne. Miestai buvo nedideli, juose gyveno tik 6 proc. gyventojų. Kunigaikštystės sostinės buvo Kuldyga ir Jelgava. Pastarosios reikšmė padidėjo XVIII a., kai per ją nutiesė vieškelį, jungiantį naująją Rusijos sostinę Sankt Peterburgą su Vakarų Europa.
Kunigaikštystėje vyravo liuteronų tikyba, bažnyčiai vadovavo pats kunigaikštis. Lenkija čia stengėsi stiprinti katalikybės pozicijas, grynai katalikiškas, su vienuolynais ir jėzuitais liko tik pietryčių kampas apie Alūkštą. Kunigaikštystė buvo pasaulietinė valstybė, joje buvo tikėjimo laisvė. Ano meto Europoje vykusių religinių karų ir nepakantos fone Kuršas atrodė tarsi religinės tolerancijos įsikūnijimas.
Kunigaikščio valdžia nebuvo didelė ir priklausė nuo jo asmeninio autoriteto bei politinių kompromisų meno. Jis skirdavęs pareigūnus, dalijęs lenus, įvairias privilegijas, bet realią valdžią galėjo turėti tik savo bei valstybiniuose dvaruose ir miestuose. Jokio esminio sprendimo jis negalėjęs priimti be kunigaikščio tarybos (valstybės aukščiausiojo valdymo organo, kurį sudarė šeši vyrai) pritarimo. Nuo XVII a. kunigaikštis privalėjo paisyti ir Kuršo dvarininkų sueigos – landtago – sprendimų. Kaip ATR karaliaus vasalas jis gerbė karalių ir ATR Seimą.
Kuršo dvarininkai mėgavosi didelėmis privilegijomis. Savo dvaruose jie buvo absoliutūs šeimininkai, dvarus jie perimdavo kaip šeimos paveldą. Nors dvarininkija nuolat konfliktavo su kunigaikščiu ir stengėsi silpninti jo autoritetą skųsdama kunigaikštį karaliui bei Seimui, bet prijungti kunigaikštystę prie Lenkijos ir Lietuvos valstybės jie nė kiek netroško. Juos baugino katalikiškoji kontrreformacija, karalystėje vyraujanti anarchija, neišsilavinimas, vokiečių dvarininkams svetimas mentalitetas ir gyvenimo būdas. Iki XVII a. pradžios dvarininkai stengėsi apriboti kunigaikščio valdžią, XVII a. nusistovėjo pozityvi pusiausvyra tarp valdovo ir dvarininkijos, o XVIII a. Kuršas jau buvo tikra „dvarininkų respublika“ su menkute kunigaikščio realia valdžia. Kaip kažkada Livonijoje, Kuršo kunigaikštystėje egzistavo dvi visuomenės – vokiškoji ir latviškoji. 1617 m. Kuršo statutas latvių valstiečius prilygino vergams. Itin sunku valstiečiams buvo gyventi privačiuose dvaruose, kiek lengviau – kunigaikščio dvaruose, kur baudžiauninkų pareigos buvo griežtai reglamentuotos.
Kunigaikštystės klestėjimu laikomi kunigaikščio Jokūbo (Jakob Kettler, 1610–1682) valdymo metai (1642–1682). Išsilavinęs, energingas, ambicingas politikas, talentingas organizatorius, moderniu ūkišku mąstymu apdovanotas Jokūbas buvo garsiausias valdovas Kuršo kunigaikštystės istorijoje. Jokūbas buvo aktyvios merkantiliškos politikos šalininkas. Naudojantis palankia ūkine ir politine Vakarų Europos konjunktūra, kaip ir anksčiau, buvo eksportuojami javai, gyvulininkystės produktai, mediena, gintaras vaškas, derva. Sparčiai steigtos manufaktūros, kuriose eksportui buvo gaminami geležies dirbiniai, ginklai, amunicija, audiniai, lynai, statomi karo ir prekybos laivai. Buvo įsteigta apie 300 manufaktūrų ir dirbtuvių, kuriose dirbo apie 5 000 žmonių. Mėgstamiausias kunigaikščio dalykas buvo laivininkystė. Kunigaikštystė turėjo tiems laikams didelį laivyną, kurį aktyviai naudojo prekyboje. Veikė trys laivų statyklos, eksportavusios savo produkciją į daugelį Europos šalių. Ištisa tarpusavyje susieta ūkinių ir neutralumo sutarčių sistema leido Kuršui turėti ryšius su Lenkijos ir Lietuvos valstybe, Švedija, Olandija, Anglija, Prancūzija ir kt. kraštais. Laikydamasi tuometinių standartų, kunigaikštystė pati įsigijo užjūrio kolonijų – Tobago salą prie Pietų Amerikos ir dalį Gambijos Vakarų Afrikoje. Tačiau mažos kunigaikštystės ribotos politinės ir ūkinės galimybės, vidiniai konfliktai, galingų kaimynų ir kitų didžiųjų Europos valstybių konkurencija bei savanaudiški interesai situaciją greitai pakeitė – sutartys buvo sulaužytos, neutralumas ignoruotas, kolonijos atimtos. Kunigaikščio Jokūbo laikų reikšmę Latvijos istorijai mokslas vertina skirtingai. Kai kurie istorikai tą laikotarpį pernelyg romantizuoja, kiti pabrėžia ūkinių ir politinių laimėjimų laikinąjį pobūdį.
Silpstant kunigaikščio valdžiai Kurše, XVII a. pačiai ATR vis aktualesnis tapo vadinamasis „Kuršo klausimas“. Dar XVII a. dėl įtakos Kurše varžėsi Švedija ir Lenkija bei Lietuva, tačiau kitą šimtmetį viskas iš esmės pasikeitė. Šiaurės kare gavusi Vidžemę, už Kuršo kunigaikščio sėkmingai ištekinusi Petro I giminaitę Aną Ivanovną (Анна Ивановна, 1693–1740), didžiausią įtaką Kurše įgijo Rusija. Greitai virtusi našle, kunigaikštienė tapo kaimyninių šalių dinastijų „geidžiama moterimi“. ATR karaliaus sūnus kunigaikštis Moricas Saksonietis (Moritz Graf von Sachsen, 1696–1750, vėliau tapęs garsiu Prancūzijos karvedžiu) atrodė geriausias kandidatas į Kuršo kunigaikščio sostą. Moricą palaikė kunigaikštystės landtagas, bet jo kandidatūra netiko Rusijai, ir jos kariuomenė Moricą iš Kuršo išvijo. Ana Ivanovna 1730 m. tapo Rusijos cariene, jos favoritas Kuršo vokietis Ernstas Johanas fon Bironas (Ernst Johann von Biron, 1690–1772) 1737 m. buvo paskelbtas Kuršo kunigaikščiu. Formaliai Kuršas liko ATR vasaline valstybe, o faktiškai – Rusijos vasalu.
XVII ir XVIII a. Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystė pasižymėjo rimtais kultūros darbais. XVII a. Kuršo vokiečiai pastoriai, tarp kurių garsėjo Georgas Mancelis (Georgius Mancelius, 1593–1654) ir Kristoforas Fiurekeris (Christoph Fürecker / Cristophorus Füreccerus, apie 1615–1684/1685), vertė į latvių kalbą religinę literatūrą ir patys kūrė religinio turinio tekstus bei giesmes, tobulino latvių rašybą, paskelbė pirmąją latvių kalbos gramatiką ir latvių istorijos knygą. XVIII a. pastorius Gotardas Frydrichas Stenderis (Gotthard Friedrich Stender, 1714–1796) išleido pirmąją mokslo populiarinimo knygą latvių kalba, tapo pasaulietinės latvių grožinės literatūros pradininku. Tą patį šimtmetį buvo atidarytos mokyklos latvių vaikams. XVIII a. antrojoje pusėje mokslo ir švietimo centru tapo Jelgava. Čia buvo leidžiama mokslinė literatūra vokiečių kalba, įkurta pirmoji Latvijos teritorijoje astronomijos observatorija. Europoje žinomi mokslininkai 1775 m. Jelgavoje įkūrė akademinę gimnaziją – Academia Petrina, kuri turėjo nepilnos aukštosios mokyklos statusą. Jos profesoriai ne tik dėstė studentams, bet ir užsiėmė mokslo tiriamaisiais darbais.
XVIII a. Kuršo kunigaikščių dvaro gyvenimas tapo gerokai prašmatnesnis. Kunigaikščiai iš Europos kultūros centrų į Jelgavą kvietėsi menininkus, architektus ir muzikus. Dvare buvo statoma italų opera, darbavosi dailininkai iš Drezdeno, Venecijos ir Peterburgo. Puošniuosius baroko rūmus Jelgavoje ir Rundalėje statė garsusis Rusijos caro rūmų architektas Frančeskas Bartolomėjas Rastrelis (Francesco Bartolomeo Rastrelli, 1700–1771). Tačiau kunigaikštystėje apsistodavo ne tik talentingi užsienio menininkai, mokslininkai ir amatininkai – čia viešėdavo ir Europoje pagarsėję nuotykių ieškotojai – meilės avantiūristas Džovanis Džakomas Kazanova (Giovanni Giacomo Casanova, 1725–1798), mistikas bei spiritistas grafas Aleksandras fon Kaliostras (Alessandro Graf von Cagliostro, 1743–1795).
Dėl ATR padalijimų kunigaikštystė faktiškai atsikratė turėto vasaliteto, tad vis buvo aktualus klausimas dėl tolesnio jos statuso. Kunigaikščio, dvarininkų ir miestiečių tarpusavio kivirčai ne tik nerimo, bet dargi aštrėjo. Po ATR žlugimo 1795 m. Kuršo landtagas karštai ginčijosi dėl kunigaikštystės ateities. Rusijos spaudžiamas, landtagas nusprendė prijungti kunigaikštystę prie Rusijos. Carienė Jekaterina II formaliai nupirko Kuršą iš jo paskutinio kunigaikščio Peterio fon Birono (Peter von Biron, 1724–1800) už du milijonus talerių ir 100 000 talerių rentą. Prijungus kunigaikštystę prie Rusijos, jos teritorija pavadinta Kuršo (Kurliandijos) gubernija, o dvarininkijai buvo paliktos visos turėtos privilegijos ir nuosavybė. Latvių valstiečiai kaip buvo, taip ir liko baudžiauninkai.
Baltijos šalių bendradarbiavimas
Sudėtinga situacija, į kurią 1939 m. pabaigoje pateko Latvija, Lietuva ir Estija, paskatino šių šalių suartėjimą. Baltijos šalys suprato, jog faktiškai jos tapo SSRS protektoratu ir vienintelė reali išeitis yra bendra ir suderinta politika. Tarpusavio ekonominį bendradarbiavimą suaktyvino Antrasis pasaulinis karas, kuris iš esmės buvo pakeitęs tradicines trijų Baltijos šalių išorės prekybos kryptis. Ekonominiai ryšiai su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir kitomis Vakarų Europos valstybėmis dėl Baltijos jūros blokados buvo sumažėję iki minimumo. Baltijos šalys šiuos praradimus stengėsi kompensuoti vystydamos tarpusavio prekybą. Latvija, Lietuva ir Estija bandė koordinuoti ir savo užsienio politiką – tai patvirtina ir aptariamuoju laikotarpiu įvykusios dvi bendros užsienio reikalų ministrų konferencijos. 1940 m. kovą Latvijos vyriausybė net įkūrė specialų tarpžinybinį komitetą, kuris tyrė, kokiomis kryptimis galėtų vystytis trijų Baltijos šalių pramonė, kad jos galėtų pasigaminti reikiamų prekių. Komitetas taip pat analizavo eksporto ir importo strategiją, tarpusavio kainų politiką, transporto ir tiekimo galimybes karo aplinkybėmis. Dėl šių veiksmų Latvijos ir Estijos prekybos apimtys padidėjo iki penkių kartų, o Lietuvos ir Latvijos – du kartus. 1940 m. birželio 15–17 dienomis Taline buvo numatytas trijų Baltijos šalių bendradarbiavimo kongresas, kuriame ketinta svarstyti ūkio vystymo karo aplinkybėmis, įstatymų derinimo klausimus bei kultūrinius mainus. Kongreso atidarymas vyko tą pačią dieną, kai SSRS į savo kontrolę perėmė Lietuvą.
1939–1940 m. suintensyvėjo ir Baltijos šalių kariniai kontaktai, tačiau jie buvo tik informacinio pobūdžio. Latvijos, Lietuvos ir Estijos žvalgybinės tarnybos vienos kitoms perduodavo informaciją apie sovietų karines bazes, jų išsidėstymą ir SSRS pateiktus reikalavimus, susijusius su bazių įkūrimo sutarties vykdymu. Ir nors 1923 m. Latvija ir Estija buvo pasirašiusios karinės sąjungos sutartį, karo sukeltos krizės sąlygomis jos net nebandė imtis kokių nors realių veiksmų; Lietuva vis dar buvo likusi už šios sutarties ribų, todėl Antrojo pasaulinio karo pradžioje jokio praktinio karinio bendradarbiavimo tarp Baltijos šalių nebuvo. Visos trys Baltijos šalys tikėjosi išgyventi, pasikliaudamos neutralumo politika.
Kai kurie aukščiausieji Latvijos armijos vadovai ir kariškiai vis dėlto demonstravo pasiruošimą kovoti su agresoriais ir apginti savo tėvynę. 1939 m. rugsėjo 27 d., ekspertams patarus, Latvijos vyriausybė suformavo Nacionalinę gynybos tarybą, kuri ėmėsi koordinuoti gynybinius veiksmus. Kariuomenėje buvo atšaukta demobilizacija, sukviesti rezerviniai kariai – dėl to kariuomenės apimtis, palyginti su taikos metais, padidėjo maždaug 10 000 vyrų. Pradėtos stiprinti šalies rytuose esančios kariuomenės pajėgos, nukreipiami ten papildomi tankai, artilerija, šarvuočiai bei karinė ekipuotė. Mobilizacijos planas numatė, jog 21 pėstininkų pulką Latvijoje reikia suformuoti per 29 valandas, iš viso 130 000 vyrų. Norint padidinti kovines Latvijos armijos pajėgas, 1940 m. pavasarį buvo pakeistas karo prievolės įstatymas, kuris prailgino tarnybos laiką armijoje nuo 12 mėnesių iki 18. Tačiau Latvijos teritorijoje įkurdintos Sovietų Sąjungos karinės bazės paralyžiavo pasipriešinimo galimybes. Karo ekspertai pastebėjo, jog SSRS į Latviją buvo atsigabenusi ginkluotę, kuri daug kartų viršijo Latvijos pajėgumus – 1,7 karto daugiau karinių lėktuvų, 12 kartų daugiau tankų, 9 kartus šarvuočių. Ventspilyje ir Liepojoje sovietinių karių įgulą sudarė apie 11 000 karių. Sovietų Sąjunga faktiškai kontroliavo karinės strategijos situaciją Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje. Tai ypač gerai pasimatė 1940 m. birželio 15 d., kai SSRS ginkluotosios pajėgos užgrobė Lietuvą ir faktiškai suformavo antrą frontą prieš Latviją. Turint tokias nelygiavertes pajėgas, Latvijos pasipriešinimas SSRS užpuolimo atveju būtų buvęs beviltiškas.
