Pirmoje albumo dalyje kiek plačiau supažindinama su dailininko gyvenimo istorija. Aprašoma jo vaikystė Provanso Ekso mieste, sudėtingi santykiai su tėvu, mokslai, pastangos eiti savo kūrybiniu keliu ir pažintis su rašytoju Emiliu Zolia, turėjusi didelės įtakos Sezano asmenybei.
Antroje dalyje pateikiama 300 paveikslų galerija, kuri atspindi skirtingus tapytojo kūrybos etapus – nuo ankstyvųjų klasikinių ir impresionistinių vidurio laikotarpio drobių iki vėlyvųjų postimpresionistinių kompozicijų, kuriose pamažu pradeda ryškėti geometriniai pavidalai. Sezanas tapė įvairaus žanro paveikslus – natiurmortus, peizažus, figūrines kompozicijas. Kūryboje tyrinėjo daiktų formą, santykį tarp objektų, siekė „gamtai prilygstančios harmonijos“. Albume puikios kokybės reprodukcijas papildo išsami jų analizė ir paveikslo suvokimą praplečiantys komentarai.
Nors per savo gyvenimą Polis Sezanas taip ir nesulaukė platesnio pripažinimo, šiandien yra laikomas vienu svarbiausių XX a. dailės tapytojų, kurio kūryba davė postūmį kubizmo raidai ir ryškiai pakeitė moderniosios dailės veidą. Sezanas padarė įtaką tokiems dailininkams kaip Polis Gogenas, Paulius Klė, Žoržas Brakas, o Pablas Pikasas ir Anri Matisas vadino jį „mūsų visų tėvu“.
Knygą iš anglų kalbos vertė Jurga Grunskienė.
Leidykla „Briedis“ serijoje apie garsius dailininkus yra išleidusi albumus, skirtus L. da Vinčio, Mikelandželo, Rembranto, P. Gogeno, V. van Gogo, F. Gojos, E. Manė gyvenimui ir kūrybai.
ŠV. VIKTORIJOS KALNAS
Provanso Ekso kraštovaizdžio šerdis – įspūdingas Šv. Viktorijos kalnas, didingai stūksantis viršum aplinkinių kalvų, vynuogynų ir upių. Jis visą gyvenimą žavėjo Sezaną, ir šis ne kartą jį nutapė.
Sezanas Šv. Viktorijos kalną apibūdino kaip „pribloškiantį objektą“. Paveiksluose jį vaizduodamas jis siekė perteikti jo vientisumą ir pastovumą savitais spalvų lopiniais, paprastai netaikydamas nei linijinės, nei erdvinės perspektyvos.
PASIKARTOJANTIS MOTYVAS
Per paskutinius penkiolika gyvenimo metų Sezanas Šv. Viktorijos kalną nutapė maždaug šešiasdešimt kartų iš skirtingų žiūros taškų, skirtingoje šviesoje, skirtingomis oro sąlygomis. Apie 10 kilometrų į rytus nuo Ekso nutolęs kalnas buvo aiškiai matomas iš Sezano sesers ir svainio ūkio Belvju, ir tai buvo pagrindinė jo tapymo vieta visą XIX amžiaus devintąjį dešimtmetį. Belvju įsikūręs ant kalvos, nuo kurios atsiveria nuostabus Arko upės (čia Sezanas vaikystėje žaidė su Zolia) slėnio vaizdas.
Kita dailininko mėgstama vieta buvo kalva tarp Belvju ir gretimo Monbriano ūkio. Iš šių vietų būdavo matyti kvapą gniaužianti slėnio, geležinkelio, viaduko ir pušyno panorama. Kalno papėdėje dailininkui prieš akis plytinti lyguma buvo tarsi pripildyta sodriai žalių, oranžinių ir rudų pušyno atspalvių, o uolėtas kalkakmenio kalnas atspindėjo švelnius dangaus ir žemės mėlio, pilkos, rausvos ir oranžinės spalvų tonus. Pasak legendos, gretimos lygumos žemė nusidažė raudonai dėl užpuolikų teutonų pralieto kraujo, kai juos 102 metais prieš Kristų mūšyje sutriuškino romėnai.
Šv. Viktorijos kalnas buvo idealus motyvas Sezanui: jis ne tik simbolizavo jo troškimą tapyti tvirtus ir išliekančius dalykus, bet ir parūpino išeitį vaduojantis iš užvaldžiusios depresijos. Įkvėptas šio kalno didybės, jis tapė su tokia nesilpstančia jėga, kokią patyrė vos keli dailininkai, atsidavusiai tapydami pasirinktus objektus.
AKYLAS STEBĖJIMAS
Šie paveikslai – tai Sezano duoklė gimtinei, jie taip pat liudija jo meilę gamtai ir kūryboje pasiektą pažangą. Nesvarbu, kiek kartų jis tapė šį kalną, visų pirma, prieš pradėdamas, itin daug laiko praleisdavo stebėdamas ir mėgindamas išsiaiškinti kiekvieno elemento vidinę sandarą (kaip ir kituose savo kūriniuose). Ilgainiui šios ilgalaikės jo gamtos studijos tapo plokštesnės, fragmentiškesnės ir dar netikroviškesnės.
Stebimas formas išskaidydamas į geometrines figūras ir spalvomis kurdamas harmoningą erdvę, Sezanas tapo pagrindinių XX amžiaus tapybos judėjimų pranašu. Jis sakė: „Privalai apmąstyti. Vien akies neužtenka, visų svarbiausia – apmąstyti.“
