Įdomu tai, kad „Jausmai“ parašyti iš vaikino perspektyvos. Pati autorė iš savęs yra labai vizuali, todėl stengiantis įsprausti jos balsą į vyriško personažo lūpas, kyla pirmieji nesklandumai, nes kaukė netinka, ji gulasi ant veido, bet jo neuždengia, o girdimi žodžiai labiau primena imitaciją, bet ne savastį. Užkliūnu už šio veikėjo ir tai perkeičia kitų veikėjų hologramas. Pradedu regėti kaip autorė vaikšto su krepšeliu kaukių ir vieną veidą nuolat keičia kitu.
Ir nors Akvilė puikiai valdo žodį, siužetas plaikstosi it dūmai vėjyje. Atrodo, raidės buvo sulipdytos į žodžius, žodžiai – į sakinius, sakiniai – į pastraipas, pastraipos – į puslapius, puslapiai – į skyrius, o tuomet kažkas išgarino visą rišančiąją medžiagą. Klijus, lipalą, molį. Visos žodžių konstrukcijos išplaukia, pasklinda po knygą savarankiškai, kai kur išlaikydamos pirminę formą, kai kur – ją pakeisdamos.
Tai stebina, nes siužetas iš esmės aiškus ir paprastas. Ir veriasi prieš akis tarsi kelias. Bet skaitant jautiesi tarsi pačios Akvilės įvardintoje iliuzijoje: „Bet šito motelio neįmanoma rasti. Iš greitkelio veda trys arti vienas kito esantys nusukimai. Į kurį besuktum, atrodo, kad jau tuoj privažiuosi motelį, kol galiausiai supranti, kad ne ten pataikei: turėtų būti motelis, bet ten – tik nesibaigianti pieva. Ilgai važiuoji, kol gali apsisukti, ir viskas vėl iš naujo. Renkiesi kitą nusukimą, kuris irgi pasirodo netinkamas, paskui trečiąjį – ir vėl ne tas. Apsuki dar vieną ratą, tikėdamasis, kad buvo ketvirtas nusukimas, bet tokio nėra. Ir tik tada, kai veltui nuvažiuoji daugybę kilometrų, kai prarandi viltį apskritai pasiekti motelį, vėl pasirenki pirmąjį nusukimą. Jis pasirodo tas, kurio reikėjo.“
Autorė nuoširdžiausia knygos pabaigoje, kur galima perskaityti jos padėką. Ir nors dažnu atveju tos padėkos būna (kai būna) nei šis, nei tas, čia ji puikiai tinka. Tai – tikroji Akvilės jėga ir žodžiai. Perskaitęs, patikiu ja, jos nuoširdumu ir jausmais, kurie blaškosi nerasdami sau vietos.
Susikūriau sau dvi versijas apie tai, kas nutiko šiai knygai. Pirmoji sako, kad „Jausmai“ primena lagaminą, kuris buvo paleistas per oro uosto skanerį ir iš jo buvo išrinkti daiktai, kurių negalima imti su savimi. O skaitant – tų daiktų velniškai trūksta. Antroji sufleruoja, kad knyga buvo rašyta labai ilgai, tad skirtingos jos dalys nutolo laike ir erdvėje, ir jų tarpusavio bendravimas tapo toks tarsi dingus už kampo – kai vienas nebemato kito ir ryšys plėtojamas jau tik iš atminties. O ši – eižėja, trūkinėja ir nuolat meluoja. Bet tu vis vien ja tiki, nes matai, kad tai – ne iš piktos valios. Greičiau, iš nuoširdumo, iš nostalgijos praeičiai, kuri buvo, bet kurios niekada nebebus.
„Mano vairavimo instruktorius neturėjo vieno iltinio danties ir vietoj jo atsivėrusioje skylėje laikė Saint George cigaretę. Ant veidrodėlio kabėjo rožančius, o pavarų svirties bumbulas buvo skaidrus, tarytum iš gintaro. Vargu ar instruktorius žiūrėjo, kur aš važiuoju, bet už menkiausią klaidą būtų uždaužęs beisbolo lazda ir bagažinėje išvežęs į mišką.“
Kita informacija:
Puslapiai: 228 psl.
Leidykla: BALTO leidybos namai
Metai: 2024 m.
(c) veikiantis
