Karin Fossum – dar vienas vardas skandinaviškojo detektyvų elito sąraše. Lietuvių kalba jau išleista viena šios Norvegijos detektyvų karaliene vadinamos autorės knyga „Neatsigręžk“, o dabar leidykla „Metodika“ pristato ir jos romaną „Bijantis vilko“.
Kad ir kaip šabloniškai tai beskambėtų, ši knyga iš tiesų turi tą sunkiai supainiojimą „skandinaviškų kriminalinių trilerių“ jausmą. Nemažai veiksmo vyksta atšiaurioje Norvegijos gamtoje, į kriminalinę istoriją įpinamos, kaip įprasta skandinaviškuose trileriuose, ir socialinės problemos (šiuo atveju, psichiškai nesveikų žmonių atskirtis nuo visuomenės, sunkiai auklėjamų vaikų pritapimas). Na, ir inspektoriaus Sejerio personažas taip pat tarsi kažkur jau matytas – pagyvenęs vienišas vyriškis, kurį užplūsta melancholijos bangos ir kuris visiškai pasišventęs darbui, turintis tą ypatingą paslaptingų istorijų išvystymo nuojautą. Ir, žinoma, – kaip be to, – jo kelyje atsirandanti žavi moteris. Taigi, visi privalomi ingredientai vietoje.
O šio romano istorija įsisuka, kai atokioje trobelėje nužudoma vieniša moteris. Apie šį įvykį policijai pranešęs berniukas papasakoja, kad netoliese matė apylinkes gąsdinantį iš beprotnamio pabėgusį keistuolį Erkį. Netrukus įvykdomas dar vienas nusikaltimas – apiplėšiamas bankas, įtariamasis pabėga, kartu paimdamas ir įkaitą. Netrukus ima aiškėti, kad šie nusikaltimai gali būti tarpusavyje susiję...
Bene didžiausias šios kriminalinės istorijos privalumas – jos psichologizmas. Autorė kuria nestandartinius personažus, puikiai atskleisdama jų poelgių motyvus bei tai, kaip praeitis įtakojo dabartį (tai kriminaliniuose romanuose dažnai būna silpnoji vieta, kuomet motyvai taip ir negula į vientisą liniją), personažai romano eigoje atsiskleidžia vis aiškiau. Išlaikydama tradiciniems detektyvams būdingą „procedūrinio kriminalo“ struktūrą, autorė neužsižaidžia su nuodugniais pasakojimais apie policijos darbo ir nusikaltimo tyrimo ypatumus, kas stabdytų romano tempą. Įterpdama ir šiek tiek žiauresnių scenų, ji nesimėgauja ir tuo – taigi, sukuria neblogą balansą, įterpdama ir juodoko humoro, o jos pasakojimas lengvas, leidžiantis knygą „praryti“ vienu prisėdimu.
Tiesa, skaitant knygos atomazgą galima būtų papriekaištauti, kad autorė neatsispyrė pagundai kelias siužeto linijas suvesti į vieną kiek nenatūraliai, tarsi stengdamasi, kad istorijos išaiškinimas neužtruktų pernelyg ilgai. Tačiau, nors skaitytojui pakankamai anksti duodamos užuominos apie tai, kas gali būti kaltas dėl įvykdyto nusikaltimo, iki pat pabaigos visa tiesa nepaaiškėja.
Tai knyga, rekomenduotina tiems, kas mėgsta Anne Holt, Henningo Mankelio romanus – čia jie ras panašios atmosferos psichologinį trilerį, parašytą protingai ir suteikiant kiek daugiau nei vien tik paprastą detektyvinės istorijos išaiškinimą.
