Manau, kad pagrindinė problema vertinant „Hipnotizuotoją“ ir yra šis nepaliaujamas knygos lyginimas su „Tūkstantmečio“ trilogija (tiesą sakant, šie kiekvieno naujo skandinavų autorių trilerio lyginimai su S.Larssonu tampa tokie įprasti, kad kartais net ima atrodyti, jog visa Skandinavija staiga tapo nusėta S.Larssono klonais). Tokie triuškinantys pareiškimai, kad „Hipnotizuotojas“ yra skirtas visiems tiems, kas kenčia nuo „Tūkstantmečio“ abstinencijos, kad ši knyga tikrai ne prastesnė nei trilogija apie merginą su drakono tatuiruote, kartelę iškėlė labai aukštai. Tad pradėjus skaityti „Hipnotizuotoją“ iš pradžių apima šioks toks nusivylimas. Nes tai iš tiesų nėra antrasis S.Larssonas. Meistriškai sukurptas trileris, kuriam anglų kalba egzistuoja puikus apibūdinimas „page turner“ (net sunku rasti trumpą lietuvišką atitikmenį, galintį apibūdinti knygą, kurią perskaityti galima keliais prisėdimais ir kuri įtraukia taip, kad sunku ją paleisti), tad nieko nuostabaus, kad ji tapo bestseleriu ne vienoje šalyje, o oro uostų knygų parduotuvėse, kuriose, kaip žinia, karaliauja greitai skaitomi romanai, dažniausiai – trileriai, „Hipnotizuotojas“ tvirtai įsitaisęs perkamiausiųjų viršūnėse. Tačiau, kaip jau sakiau, S.Larssono „Tūkstantmečio“ lygio šie autoriai (po Larso Keplerio pseudonimu slepiasi švedų rašytojų pora) visgi nepasiekė.
Kodėl? Pirma, skirtingai nuo S.Larssono, knygos daugybė siužetinių linijų nesusiveda į vieną visumą taip gerai kaip „Tūkstantmetyje“, ne visi personažai yra išvystyti vienodai gerai ir kai kurie jų yra nepakankamai įtikinantys, akivaizdu, kad prieš leidžiant knygą galima buvo ją kur kas kruopščiau redaguoti, nes daugybė dialogų ir scenų atrodo kiek betiksliai – knygą galima buvo paversti kur kas mažesnės apimties, tačiau labiau koncentruotą ties pagrindiniais įvykiais. Kartais atrodo, kad kai kurios siužetinės linijos čia buvo įterptos tik tam, kad siužetas taptų kuo labiau komplikuotas – sulipdytas pagal S.Larssono stilių.
Tokie šios knygos minusai. Tačiau greta šių minusų, kurių galbūt net neakcentuotum, jeigu visame pasaulyje „Hipnotizuotojas“ nebūtų lyginamas su „Tūkstantmečiu“, akivaizdūs ir ryškūs pliusai. „Hipnotizuotojas“ yra įtraukiantis, greitai besivystantis trileris, su netikėtais siužetiniais posūkiais ir iki pat galo neaiškiu istorijos „išrišimu“.
Knyga prasideda žiauria žmogžudyste – išžudoma visa šeima, ir liudininkas lieka tik penkiolikmetis Josefas Ekas. Bandydami išsiaiškinti nusikaltimą pareigūnai ryžtasi paauglį užhipnotizuoti, o šio darbo imasi jau seniai šios praktikos atsisakęs Erikas Marija Barkas.
Išaiškėjusi tiesa apstulbina, tačiau tai – tik įvykių pradžia. Siužetas sukasi netikėtais vingiais, nusikaltimai ir baisios istorijos nyra viena po kitos, tai verčia hipnotizuotoją, kurio šeima atsiduria pavojuje, prisiminti senas istorijas ir jau pamirštus priešus. Autorius sugeba supinti, regis, nesusijusias istorijas į vieną. Čia yra smurto šeimoje, nusikalstamų gaujų, psichologinio teroro ir eksperimentų, nemažai žiaurių scenų, tempas greitas. Rašymo stilius iš tiesų kiek primena S.Larssoną, lygiai kaip ir pastangos knygos siužetą kurti daugiasluoksnėmis istorijomis.
Taigi, bent jau mano išvada apie šią knygą – nesitikėkite čia rasti naujo „Tūkstantmečio“, tačiau tai – geras, įtraukiantis trileris, kažin ar nuvilsiantis šio žanro knygų mėgėjus.
