Naujienas apie knygas ir konkursus rasite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Apie tai, kad Lietuvoje trūksta kokybiškos nuotykių literatūros, jau rašiau, neseniai pristatydamas Ginos Viliūnės knygą „Karalius be karūnos“. Taip, rimtos, mąslios literatūros stygiumi skųstis kaip ir nelabai galime, tačiau parašyti knygą, kuri pretenduoja į „vieno skaitymo“, „pramoginę“, „lengvą“ ir panašias kategorijas daugeliui autorių, matyt, vis dar atrodo rašytojo plunksnai ne visai deramas uždavinys.
Todėl džiaugiausi, kai išėjo (kad ir akivaizdžiai Dano Browno įkvėptas) „Karalius be karūnos“, prieš keletą metų su pasimėgavimu skaičiau po Aido Pelenio slapyvardžiu besislepiančio Aido Puklevičiaus trilerius, kurie, mano manymu, yra kone geriausia, kas sukurta šiame žanre Lietuvoje.
O dabar su malonumu savaitgalį perkrimtau ir Justino Žilinsko knygą „KGB vaikai“.
Tai – gerai sukaltas trileris, o dar džiugiau tai, kad jo veiksmas – tokiame puikiai atmintyje įstrigusiame laikotarpyje – 1996-ųjų Lietuvoje. Tiems iš mūsų, kas pamena tuos laikus, knyga taps ne tik kelių valandų panirimu į įtemptą siužetą, bet ir nostalgišku ekskursu į praeitį, kurioje, kaip pagalvoji skaitydamas šią knygą, viskas buvo taip smarkiai kitaip.
Tiems iš mūsų, kas pamena tuos laikus, knyga taps ne tik kelių valandų panirimu į įtemptą siužetą, bet ir nostalgišku ekskursu į praeitį
Knygos siužetas suregztas pagal visas klasikines trilerių taisykles, čia rasite tai, ko ir galite tikėtis imdami į rankas šio žanro knygą. Turime čia slaptųjų tarnybų šešėlį, daškinių/ daktarų gaujas, automobilių gaudynes, paslaptis, kurias mėginant įminti atsiveria vis kitos, sparčiai besivystančius siužeto vingius, na, ir iki paties galo išlaikomą intrigą – kas gi už visko stovi? Prie visų šių klasikinių ingredientų J.Žilinskas prideda dar ir dozę mistikos – viena pagrindinių herojų Rasa turi neeilinių sugebėjimų, – ji jaučia kitų žmonių skleidžiamą šilumą ar šaltį. Ji išsiaiškina, kad tokių kaip ji Lietuvoje yra daugiau ir kažkam labai parūpo surinkti informaciją apie šiuos „kitokius“ žmones. Kas ją persekioja – buvę KGB darbuotojai, o galbūt nusikalstamos grupuotės? Norint sužinoti tiesą, Rasai tenka grįžti atgal į savo praeitį, o štai dabarties įvykiai ima suktis pašėlusiu tempu.
Kaip ir pridera gudriai surašytam trileriui, J.Žilinskas sugeba skaitytoją pavedžioti už nosies – nebūtinai atskleista tiesa yra tiesa, už kelių puslapių viskas gali apsiversti aukštyn kojomis, o gerietis tapti blogiečiu. Nuobodžiauti skaitant „KGB vaikus“ kažin ar teks, tai viena iš tų knygų, kurias perskaitai per kelis prisėdimus.
Kažin ar skaitydamas tokio žanro knygą gali tikėtis sudėtingų, daugiaplanių herojų paveikslų, tačiau šįkart autorių reikėtų pagirti, kad veikėjai yra pakankamai įtikinami ir ne visi jie sudėlioti į standartines gerietis/ blogietis kategorijas. Kai kurių jų vertinimai paliekami pakankamai atviri, kaip ir apskritai daug kas gali būti vertinama taip skirtingai tame aprašomame laikotarpyje.
Ir visgi, bent jau man didžiausias knygos privalumas – aprašomas laikas. Jau vien knygos viršelis, sumaketuotas tarsi vaizdo kasetė, aiškiai duoda nuorodą į nostalgiškus prisiminimus. Autorius konstruoja to laiko Vilniaus ir Kauno gyvenimą, iš atminties ištraukdamas įvairias detales – tai ir stotelių pavadinimai, ir miltų ieškojimas per pusę miesto, nes visur jis išpirktas, ir pirmieji mobilieji telefonai, tuo metu buvę prabangos simboliu (na, mobiliesiems telefonams knygoje vietos skiriama gal net ir per daug), ir sostinės kavinės – autorius panardina skaitytoją į to meto atmosferą. Ne vien šios aprašomos detalės padeda tai padaryti, bet ir tai, kaip vaizduojami žmonių tarpusavio santykiai, tas pereinamasis laikotarpis, kuriame tėvų vertybės ima smarkiai skirtis nuo to, ko nori jų vaikai, kai staiga atsiranda turtingųjų sluoksnis, kai Kauno „berniukai“ kelia didelę baimę, sovietinė praeitis vis dar labai smarkiai veikia dabartį, o su įgyta laisve nelabai aišku, ką daryti.
„KGB vaikai“, žinoma, nėra istorinė knyga, ir tikrai nesitikėkite čia rasti kažkokį gilesnį to laikotarpio pjūvį. Tai tik fonas veiksmui, tačiau tiems, kam tie laikai asocijuojasi su jaunyste, bus malonu atrasti pažįstamas detales. Tiesą sakant, aš netgi norėčiau, kad tokių intarpų į veiksmą būtų buvę daugiau, net jeigu dėl to knygos tempas ir būtų sulėtėjęs.
Vienas dalykas, kuris mane visgi erzino skaitant šią knygą – joje nemažai pokalbių pateikiama rusų kalbos transkripcija. Suprantamas autoriaus siekis tokiu būdu suteikti dar daugiau autentiškumo, tačiau skaityti transkripcijas nepatogu net ir mokančiam rusiškai. Juolab, kai tokie dialogai tęsiasi bent per kelis puslapius.
Esu tikras, kad knyga sulauks nemažai dėmesio. Įtariu, bus ir sakančių, kad autorius visai ne taip, visai netiksliai aprašė tuos laikus. Na, kiekvienas prisimename juos kitaip. O „KGB vaikai“ parodo, kad tas laikotarpis – labai dėkingas knygų siužetams, ir tikiuosi, kad tai – ne paskutinis toks kūrinys.
