Šių literatūrinių laiškų pradžia – 1981-ieji, kuomet poetas M.Martinaitis su literatūros tyrinėtoja V.Daujotyte ėmė apsikeisti laiškais, kurie 1998 metais sugulė į knygą „Prilenktas prie savo gyvenimo“. Praėjus šitiek metų jie nusprendė pratęsti susirašinėjimą, išplėtoti temas, pradėtas anksčiau. Intensyviausias darbas vyko nuo 2011 metų gegužės iki 2012 metų gruodžio, ir šiemet šie laiškai publikuoti naujoje literatūrinių susirašinėjimų knygoje „Sugrįžęs iš gyvenimo“. Šią knygą išleidusi leidykla kartu su naujais susirašinėjimais publikuoja ir senuosius, tad skaitytojas gali pamatyti, kaip pokalbių gijos veda nuo senųjų laiškų naujų link, kaip tos pačios temos ima atrodyti naujoje šviesoje.
Kaip sakė V.Daujotytė, šių laiškų tikslas – tikrumo siekimas, nebijojimas kalbėti kito akivaizdoje, pasikalbėjimai temomis, kuriomis šiaip sunkiai įmanoma kalbėti. Ir nors tai dviejų žmonių pokalbis, kaip ir pripažįsta pati literatūros tyrinėtoja, jos centras – M.Martinaitis, dėl jo ir yra ši knyga.
Jo kūryba – skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis, ta jo esminė dalis, kuri keičiasi ir išlieka nepasikeisdama
Kaip knygos įžangoje sako V.Daujotytė, M.Martinaitis – palanki apibendrinimams, tačiau kartu ir iš jų išsprūstanti figūra. Jis – archainis žmogus, atidengiantis gilių, dar mitinių lietuvių pasaulėjautos klodų, o kartu ir lietuvių poezijos modernizatorius. Aktvistas, o kartu ir atsiskyrėlis, kalbantysis, o kartu ir tylintysis, „vis labiau panašus į žemaičių šventąjį iš medinių skulptūrų, iš tautodailės, jo apties išmintingai ir aptartos, išanalizuotos“.
„Taip, tai Marcelijus Martinaitis, tai jo kūryba – skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis, ta jo esminė dalis, kuri keičiasi ir išlieka nepasikeisdama. Dalis, kuria ir per kurią žmogus susitinka su savo paties žmogiškąja prigimtimi, dėl jos nudžiunga, ak, kaip gera būti žmogum skaidrų pavasario rytą, bet ir kenčia, liūdi apsisprendžia, vis iš naujo nusistebėdamas: „Dievuliau, koksai skaidrus, gryno liūdesio pilnas pasaulis!“
Šie V.Daujotytės žodžiai apie M.Martinaitį gana tiksliai apibūdina ir šiuose laiškuose perteiktą nuotaiką. Tyri, gilūs pokalbiai, bandant užfiksuoti, analizuoti, tačiau daugiausia – besigėrint, besistebint gyvenimo grožiu. Taip, nostalgijos, liūdesio tonai prasprūsta (kaip rašė pats M.Martinaitis, „šiuose susirašinėjimuose tikriausiai ir šnekame apie laiko nostalgiją, apie grįžimą į savo laiką, kurio vis mažėja“), tačiau kalbama be rezignacijos, o šviesiai ir skaidriai. Šie laiškai – tai gyvenimo tikrumo, jo prasmės liudijimas.
Temų spektras šiuose susirašinėjimuose – labai platus. Jie kalba apie poezijos svarbą, lietuvišką mąstymą, kylantį iš „įgimtųjų ir patirtųjų dalykų, o plačiausia prasme – iš žemės kultūros“, apie naujus kalbėjimo būdus, prigimtinius patyrimus, literatūros šviesulius – Paulių Širvį, Česlovą Milošą, Maironį ir daugybę kitų, apie tai, iš kur Lietuva atėjo ir kur ji galbūt eina.
Šiuose susirašinėjimuose tikriausiai ir šnekame apie laiko nostalgiją, apie grįžimą į savo laiką, kurio vis mažėja
M.Martinaitis rašo, kad „Lietuva išeina ir jau išėjo iš kaimo“, tik štai tas lūžis dar žmonių sunkiai suvokiamas, nesuprantama, kas prarandama. Daugiausia, ko netenka dabartiniai žmonės, anot poeto, darnos su gamta. Netenkame ir laukimo, šie laikai nesuteikia laiko tylėti, nes netyli visa aplinka, netenkame erdvės pojūčio, kurį senosiose sodybose taip puikiai įprasmindavo tvoros: „Jeigu kas negero atsitiko su dabartiniais žmonėmis, tai savo vietos erdvėje praradimas, nežinojimas ribų joje“. M.Martinaitis nepuoselėja iliuzijų, kad dar galima grąžinti senus laikus, kad galima gaivinti folklorą, to ir nereikia – neįmanoma atkurti tos atmosferos, gyvensenos. Priešingai, bandymai suvaidinti senąjį gyvenimo būdą dažniausiai pavirsta tuščiaviduriu reikalu, „autentišką žmonių palikimą suvirškina komercija, paverčia neskoninga preke, kiču“.
Tačiau šios įžvalgos apie tai, ką prarandame, nereiškia, kad M.Martinaitis primygtinai laiškuose moralizuoja, ieško priešpriešų, lygindamas buvusius laikus su dabartiniais. Atvirkščiai, šie pajautimai tekstuose – yra takas, kūlgrinda praeities suvokimo link. „Neįmanoma kiekvienai kartai gyventi be praeities“, - rašo M.Martinaitis, ir šie prigimtinės kultūros patyrimai, besiskleidžiantys knygoje, yra ta gija, kuri gali padėti mums, gyvenantiems dabar, rasti giją į nueinančius laikus.
Tačiau galbūt net ir ne šios pastangos suvokti autentišką pasaulėjautą yra svarbiausios šioje knygoje. Mano manymu, svarbiausia, ką suteikia šie susirašinėjimai – pastūmėjimas nebijoti gyventi, surasti ir išlaisvinti save.
„Reikia kažkaip save atsikasti, susirasti save, kad ir nieko neveikiantį, bet jaučiantį, kad esi sudėtas iš daugybės sluoksnių, kaip medis iš rievių. Tos rievės apauga širdį, gal geriau sakyti – širdį kurios dėka ir pulsuoja gyvybė. Juk gyvendamas, kaip tas medis, apaugi rievėm, jų storis priklauso nuo metų, nuo tol ką patyrei, vienos jų storesnės, kitos plonesnės, vis daugiau šakų, po kuriomis knibžda gyvybė, skleidžiasi augalai. Yra toks viso ko jutimas, lyg būtum pasklidęs erdvėj. Nežinau, ar tai galima vadinti religija. Tik žinau, kad tai yra laisvė, kurios norėčiau visiems kitiems – ir žmonėms, ir gyviams, ir augalams“.
