Naujienas apie knygas sekite ir tinkle „Facebook“. Spauskite čia!
M.Glenny knygą „McMafia“ iki šiol be menkiausių abejonių rekomenduoju kaip vieną geriausiai surašytų tyrimų apie organizuotą nusikalstamumą pasaulyje. Taip, galbūt buvo detalesnių tyrimų, labiau apibendrinančių ir aiškiau suformuluojančių problemas, tačiau M.Glenny turi talentą viską aprašyti itin gyvai, remdamasis savo asmeninėmis patirtimis. „McMafia“ buvo ne sausas faktų dėliojimas apie globalias nusikalstamumo pinkles, o greičiau žurnalistinis tyrimas, kurį skaitydamas jauteisi tarsi žiūrėtum dokumentinį filmą.
Todėl naujos šio autoriaus knygos „Nematoma rinka: elektroniniai nusikaltimai ir jūs“, kurią lietuvių kalba išleido leidykla „Baltos lankos“, laukiau su dideliu nekantrumu. Joje M.Glenny, buvęs „The Guardian“, BBC žurnalistas tyrinėja nusikaltimus virtualioje erdvėje.
Jam svarbu žvelgti į nusikaltimus ne kaip į kažkokį abstraktų reiškinį, o pamatyti tai darančius žmones
„Nematomoje rinkoje“ M.Glenny išlaiko tą patį rašymo stilių kaip ir „McMafia“ – jam svarbu žvelgti į nusikaltimus ne kaip į kažkokį abstraktų reiškinį, o pamatyti tai darančius žmones. Kaip ir ankstesnėje knygoje, „Nematomoji rinka“ parašyta tarsi mokslinio tyrimo, žurnalistinių straipsnių ir trilerio derinys. Knygos pagrindas – apie 200 valandų interviu tiek su internetiniais nusikaltėliais, tiek su pareigūnais, kurie juos gaudo. Tiesa, kaip jau prologe prisipažino pats autorius, šįkart didelė problema buvo tai, kad niekada negalėjo būti tikras, kada apklausiamas žmogus meluoja, fantazuoja ar kalba faktus. Tyrimo metu itin sudėtinga buvo nustatyti, kas Tamsiojoje rinkoje iš tiesų vyksta tarp žaidėjų ir su kuo jie dirba.
M.Glenny išskiria tris pagrindines grėsmes, su kuriomis susiduriama virtualybės amžiuje: skaitmeniniai nusikaltimai, skaitmeniniai karai ir skaitmeninis pramoninis šnipinėjimas. Visgi labiausiai iš šių trijų grėsmių jis akcentuoja skaitmeninius nusikaltimus, tai, kas gali paliesti bet kurį žmogų, besinaudojantį internetine bankininkyste ar apsiperkantį kreditinėmis kortelėmis. Autorius aprašo schemas, kaip vykdomi internetiniai nusikaltimai, kaip kuriamos grupuotės, kokie jų veikimo principai, hierarchinės struktūros. Skaitant kartais atrodo, kad tai – tarsi kažkoks internetinis žaidimas, paauglių laisvalaikio užsiėmimas. Iš esmės abu šie teiginiai ne taip jau ir nutolę nuo tiesos. Daugelis programišių iš tiesų kelią į interneto pasaulį žengė iš susižavėjimo virtualiais žaidimais, o nemažai jų net ir įsitraukę į internetinių nusikaltimų pasaulį visgi elgiasi jame kaip savotiškame internetiniame žaidime, kuriame reikia įveikti nematomus priešininkus, demaskuoti juos, ir pinigai ne visuomet yra pagrindinis variklis į priekį. Teisybė ir tai, kad nemažai šių internetinių nusikaltėlių, tapusių bankų ir vyriausybių galvos skausmu, yra labai jauno amžiaus, neretai ir paaugliai. M.Glenny aprašo pareigūnų nustebimą, kai jie, vykdę ilgą ir sudėtingą operaciją galiausiai sučiupo programišių, kuriam, pasirodo, 18 metų.
Visgi kur labiausiai pasireiškia M.Glenny žurnalistinis pasakojimo talentas, – piešiant psichologinius programišių paveikslus. Akivaizdu, kad autoriui įdomiausia tyrimo dalis ir buvo, kaip paauglys iš Odesos tampa sudėtingos programišių bendruomenės lyderiu (šio miesto atmosferos perteikimas ir internetinių nusikaltėlių susirinkimo Odesoje aprašymas – tarsi iš kokio kriminalinio filmo), kaip iš Šri Lankos į Londoną atvykęs jaunuolis tampa vienu iš ieškomiausių kibernetinių nusikaltėlių, savo operacijas atliekančiu nutriušusioje internetinėje kavinėje netoli stadiono. Daugelis šių veikėjų, ant M.Glenny, „vieniši vilkai“, protingi ir sugebantys įsiūlyti tai, ko iš tiesų neturi. „Parduoti tai, ką turi, kokiam nors žmogui, kuris pats to nori – menkas biznis. Bet parduoti tai, ko tu neturi, kam nors, kam to visai nereikia – štai kur biznis“, – tokį gangsterių karaliaus Meyerio Lansky principą naudoja tiek patyrę žmonių sielų inžinieriai programišiai, tiek juos medžiojantys pareigūnai.
Vieniems programišiams svarbiausias yra noras būti pirmiems, kitiems – įgyvendinti kai kurias savo idėjas (dalis jų tik sučiupti pareigūnų suvokia, kad darė kažką blogo), dar kitiems, žinoma, tai yra pinigai. O jie šioje Tamsiojoje rinkoje – milžiniški. M.Glenny aprašo vieną programišių, kurio savaitinės išlaidos siekia 70 000 dolerių. „Kas du ar tris mėnesius jis nusipirkdavo naują aukščiausios klasės „Mercedes-Benz“ ar BMW automobilį. Keliaudavo, savaime aišku, tik pirmąja klase. Jis tiek pats susimąstydavo prieš pirkdamas 10 000 dolerių kainuojantį „Breitling“ rankinį laikrodį, kiek mes turbūt susimąstome prieš nusipirkdami laikraštį“ (p.119).
Kaip ir „McMafia“, M.Glenny, aprašydamas nusikaltimus, keliauja po visą pasaulį – nuo Brazilijos iki Turkijos, Vokietijos, Rusijos, Šri Lankos, JAV, Kanados, Ukrainos ir kitų šalių. Internetiniam nusikalstamumui kaip jokiam kitam tinka žodis „globalus“, mat nusikaltėlis gali gyventi Odesoje, vykdyti nusikaltimus per Malaizijoje registruotą bendrovę, pinigus nuskaičiuoti nuo JAV gyvenančio žmogaus sąskaitos. Beje, įsivaizduojantys, kad Baltijos šalys šiame kompiuterinių nusikaltimų voratinklyje yra paliktos nuošalyje, klysta. Vienas skyrius yra skirtas Estijai, o M.Glenny pažymi, kad Baltijos šalių „vaidmuo tiek kibernetiniuose nusikaltimuose, tiek platesnėje kibernetinės apsaugos srityje buvo neproporcingai didelis, palyginti su jų bendru gyventojų skaičiumi (septyni milijonai)“ (p. 83).
Baltijos šalių vaidmuo tiek kibernetiniuose nusikaltimuose, tiek platesnėje kibernetinės apsaugos srityje buvo neproporcingai didelis, palyginti su jų bendru gyventojų skaičiumi
Knygoje M.Glenny nuolatos užduoda ir klausimą, kaip kovoti su internetiniu nusikalstamumu, ir pripažįsta, kad tai – didžiulis iššūkis, su kuriuo pasaulyje dar nėra sėkmingai susidorojama. Problemų kelia tai, kad skirtingose šalyse įstatymai, reguliuojantys veiklą internete, smarkiai skiriasi. Skirtingų valstybių institucijos dažnai nerodo didelio noro bendradarbiauti tarpusavyje (nereikia net skirtingų šalių – aprašoma situacija JAV, kai tą pačią programišių organizaciją tuo pačiu metu tyrė dvi institucijos, nežinodamos viena apie kitos veiklą). Išskirtine šalimi ir galvos skausmu yra tapusi Rusija, kurioje itin daug programišių, galinčių veikti kone nebaudžiamai – šioje šalyje programišių veikla dažniausiai praleidžiama pro akis, kol jie nesikėsina į Rusijos bankus ar įstaigas. Pastaruoju metu teisėsaugos organizacijose pakankamai daug investuojama į technologijas, tačiau visgi internetiniai nusikaltėliai turi tiek žinių, kad juos sunku susekti net ir tobulėjant technikai, mat jie stengiasi būti vienu žingsniu priekyje.
Galų gale – problema ir pati interneto prigimtis: niekas nėra šimtu procentų tikras, su kuo bendrauja virtualioje erdvėje. Futurologas Bruno Guissani tai apibūdino kaip žaidimą septynmačiais šachmatais, kur niekada negali būti tikras, kas bus jūsų oponentas. Kaip rašo M.Glenny, „internetas – tai didelio burbulo teorija: išsprendus vieną jo problemą, kur nors staiga iškyla kita, ne lengviau išsprendžiama. O didžiausia problema teisėsaugai yra anonimiškumas“ (p. 14).
Ši knyga – vaizdinga kelionė į programišių pasaulį. Nesunkiai skaitoma, neperkrauta daugybe terminų. Įsivaizduoju, kad rimtesni šios srities tyrinėtojai knygą įvertins kaip „pernelyg populiariai parašytą“ ir per mažai informatyvią. Tačiau toks jau tas M.Glenny stilius – jis nė nesiekia pateikti visa apimančios analizės, jam svarbesnės konkrečios istorijos, pačios savaime liudijančios apie tai, kaip vyksta Nematomos rinkos gyvenimas. Kažin ar verta lyginti šią knygą su mano anksčiau išgirtąja „McMafia“. Pastaroji knyga man padarė kur kas didesnį įspūdį nei „Nematoma rinka“ – tačiau toje knygoje aprašyti nusikaltimai jau patys savaime turėjo kur kas didesnį potencialą rašytojo plunksnai nei izoliuotų, savo kambariuose užsidariusių jaunuolių pasaulis, susijęs tik elektroniniais ryšiais.
Tačiau faktas, kad perskaitę šią knygą bent jau į elektroninę bankininkystę, kreditines korteles ar netikėtai kompiuterio ekrane iššokančias reklamas imsite žiūrėti kiek kitaip nei anksčiau.
