Naujienas apie knygas, konkursus ir knygų recenzijas sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Rokas Radzevičius, kaip jis pats sako, „prietemose skendintį Lietuvos roko istorijos etapą – tai, kas vyko iki 1980 metų“, pradėjo tyrinėti studijuodamas Vilniaus universitete Istorijos fakultete. Čia jis 2000 metais apsigynė magistro darbą „Elektroninė enciklopedija „Lietuvos roko pionieriai“, ji buvo išleista elektroniniu pavidalu.
Praėjus 12 metų grupės „Skylė“ įkūrėjas nusprendė grįžti prie šio savo darbo. Kaip sako pats autorius, anksčiau publikuota „medžiaga priminė ne knygą, o didelį archyvą. Taigi, jame buvo įsivėlusių labai daug klaidų, labai daug neteisingų pavardžių. Tad noriu viską pataisyti“.
Tad šioje leidyklos „Vaga“ išleistoje knygoje „Lietuvos roko pionieriai“ – anksčiau elektroninėje knygoje pateikti interviu, kurie dabar buvo pataisyti ir papildyti biografijų faktais, aprašymais, nuorodomis, o taip pat ir visiškai nauji interviu. Knygos gale yra pateiktas ir papildomas skyrius „Tebūnie rokas“, kuriame autorius chronologiškai apžvelgė roko kultūros vystymąsi Lietuvoje nuo 1965 iki 1980 metų.
Ieškantiems sistematiškesnio, akademiškesnio požiūrio į roko istoriją šio paskutinio skyriaus, kuriame apžvelgiami esminiai raidos etapai ir būdingi bruožai, gali pasirodyti mažoka. Tačiau panašu, kad autorius tokio siekio sau ir nekėlė. Faktų, skaičių, enciklopedinių duomenų nurodymas jam tiek pat svarbus, kiek pastangos atskleisti muzikantų asmenybes bei požiūrį į muziką. Vietoje sauso dokumentinio pasakojimo jis renkasi gyvą pokalbį. Bent jau man tai tinka – visuomet buvo įdomiau sužinoti ne grupės veiklos datas, išleistų albumų skaičių, o perskaityti autentiškus prisiminimus.
„Balansavome ant pavojingos ribos“
R.Radzevičius pratarmėje apibrėžia, kas jam yra rokas: „Rokas man visada buvo labiau idėja nei forma, labiau gyvenimo būdas nei mados klyksmas, labiau dvasinė, o ne muzikinė sąvoka“. Šia filosofija jis vadovaujasi ir kalbindamas muzikantus – autoriui svarbu išsiaiškinti ne tik tai, ką jie tais laikais grojo, kokia muzika įkvėpė sukurti grupes, bet ir tai, ką jiems dvasinėje plotmėje reiškia muzika.
Žinoma, visi kalbinti muzikantai turi savo atsiminimus, savo suvokimą, ką septintajame ir aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Lietuvoje reiškė muzikavimas, roko muzika. Vieniems tai buvo maištas prieš sovietinę sistemą, suvaidinęs esminį vaidmenį griaunant Sovietų Sąjungą, kitiems tiesiog jaunystės šėliojimas, paaugliškas bandymas išreikšti asmenybę, na, o dar kiti atvirai sako, kad rokas jiems visgi buvo daugiausia forma, meno rūšis, o ne revoliucija, sistemos griovimas. Kęstutis Antanėlis sako, kad maištą daugiau kėlė ne muzikantai, o patys draudėjai, cenzoriai. „Aš nenorėčiau to įvardinti kaip revoliucinio judėjimo. Tai buvo žmonių pasipriešinimas, kuris neįtilpo į ministerijų, įvairių kultūros valdybų Maskvos suformuotas nuovokas“ (p. 16).
 |
| Eriko Ovčarenko/15min.lt nuotr./Grupė „Skylė“ |
Net ir atsminimai, kas buvo leidžiama, o kas ne, kaip smarkiai sovietinė sistema persekiojo jai nepaklūstančius laisvės idėjas muzikos pagalba bandančius perteikti atlikėjus, smarkiai skiriasi. Pavyzdžiui, Giedrius Kuprevičius sako: „Tikrai tie sovietiniai metai nebuvo tokie jau bjaurūs muzikantams, kaip norima pateikti. Žinoma, visi rizikavome, balansavome ant pavojingos ribos, tačiau Lietuvoje buvo leidžiama daugiau nei kitos sovietinėse respublikose“ (p. 203). Tuo metu kiti pasakoja visai priešingus dalykus – apie milicijos reidus, saugumiečius koncertuose, grasinimus, patyčias ir įkalinimus.
Akivaizdu, kad praėjus keliasdešimčiai metų tuos pačius įvykius muzikantai mato skirtingu žvilgsniu ir interpretuoja kitaip.
Iš armijos – su sunkvežimu radioelektronikos detalių
Tas pats liečia ir pačią muziką – deja, iš tų laikų įrašų beveik neišliko, tad liudijimai apie tai, ką grojo grupės, kokia buvo jų muzikos kokybė, dažnai remiasi tik iš tolimos praeities išnyrančiais prisiminimais. Daugelis pripažįsta, kad didžiausią įtaką padarė „The Beatles“, nors buvo ir bandančių kurti psichodelinį roką, art roką, roko operas, o „Mind's Disorder“ vadinami „pankrokas trys metai prieš „Sex Pistols“. Yra ir rėžiančių tiesiai šviesiai. Pavyzdžiui, grupės „Trejybė“ narys Vidmantas Blažys sako: „Tuo metu Lietuvoje grojo daugiausia popsą, roko niekas nemokėjo. Nė viena to meto Lietuvos grupė mums nepatiko“ (p. 60), jam antrina ir G.Kuprevičius: „Manau, kad grynojo roko muzikos Lietuvoje iš viso nebuvo, tik „suestradintas“, kitaip sakant, miesčioniškas rokas. Pirmiausia mes neturėjome tos muzikos šaknų. Iš Vakarų sklido tokia informacija, kuri vadinama masine kultūra arba popsu. Tiksliau tą metą būtų vadinti bigbito, o ne roko muzikos laikotarpiu“ (p. 200).
Roko muzika Lietuvoje ir Vakaruose iš tiesų labai skyrėsi. Tiek dėl techninių galimybių, tiek dėl draudimų, informacijos stokos. Muzikantai dalinasi prisiminimais, kaip jie patys gaminosi instrumentus, garso aparatūrą, kaip naktimis klausėsi radijo stočių, bandydami išgirsti, kas kuriama ten, už sienos, kaip nelegaliai buvo gabenami vinilai arba įrašai spaudžiami ant rentgeno nuotraukų. Žinoma, ir apranga, stilius – dabar tai atrodo sunkiai suvokiama, tačiau tuo metu net ir paprasčiausi džinsai atrodė maišto simbolis, o juos gauti buvo itin sudėtinga.
R.Radzevičius kalbina tiek muzikantus, tiek koncertų organizatorius, studijų darbuotojus, garsųjį apšvietėją Norvydą Birulį (jis dalinasi prisiminimais, kaip iš sovietų kariuomenės grįžo su pilnu sunkvežimiu radioelektronikos detalių ar pasakoja, kuo jo žymusis „geltonasis lagaminėlis“ susijęs su Jamesu Joyce'u). Labai įdomus interviu su Vilniaus plokštelių studijos literatūrine redaktore Zinaida Nutautaite-Zinute, o apie to laiko garso įrašymo subtilybes pasakoja šios studijos vyriausiasis garso inžinierius Rimantas Pupeikis. Interviu su Vytautu Kernagiu, Romu Lileikiu, Stasiu Daugirdu, Kęstučiu Ignatavičium, Vydmantu Juroniu, Andrium Kulikausku ir daugybe kitų atlikėjų pakliuvo į šią knygą ir padeda susidaryti gyvą vaizdą, koks buvo tuometis muzikinis gyvenimas. Autorius specialiai interviu kalbą paliko mažai redaguotą ar visai neredaguotą, tad yra čia ir žargono, ir kartais ne visai norminės leksikos, taip bandant sukurti kuo autentiškesnį įspūdį.
Rašydamas apie praėjusius laikus R.Radzevičius ieško paralelių ir su dabartimi. Ar iš tiesų dabar mūsų valstybėje roko muzikantai jaučiasi mažiau svetimi ir mažiau ignoruojami nei tada? „Padėtis iš tiesų absurdiška – regis, užmiršome tai, kas buvo savaime suprantama ir visiškai aišku sovietmečiu“, – rašo autorius (p. 455). R.Radzevičiaus nuomone, rokas ir jo kūrėjai vėl nustumti į nerimtą užribį. Tad ši knyga – ne tik bandymas suvokti, kaip mūsų šalyje gimė roko muzika ir kaip ji keitė visuomenę, bet ir siekis parodyti, kad atsikvošėti reikėtų ir dabar.
Daugiau naujausių knygų recenzijų rasite paspaudę čia.
KNYGOS IŠTRAUKOS:
