Beveik 300 puslapių tyros meilės, aistros, sužeistos širdies kančių ir nuostabių nuotykių svečiose šalyse, kol pagrindinė veikėja tampa brandžia asmenybe, radusia kelią ir į savo širdį, ir į namus.
Egzotiškos šalys ir vyrai – visų Jolitos Herlyn romanų „užtaisas“.
Egzotiškos šalys ir vyrai – visų Jolitos Herlyn romanų „užtaisas“. Ir viena, ir kita reikalinga moteriai, nes kaip tik moteris yra ta aistringa, meilės kupina būtybė, ieškanti pasaulyje antrosios savo pusės. Šios rašytojos romanuose pasakojama, kaip moteris įsimyli, nusivilia, vėl įsimyli... Kol galiausiai patirtis suformuoja asmenybę, nes asmenybe ne gimstama, o tampama. Brandi moteris jau puikiai suvokia, kas yra namai: tai ne pastatas kuriame nors egzotiškame pasaulio krašte, o vieta, kurioje jautiesi saugus, kurią pats sukūrei, ir svarbu čia yra ne geografinė vieta, o dvasinė būsena. Mylima moteris puikiai jausis tiek Graikijoje, tiek Lietuvoje, tačiau jei nėra jausmų harmonijos, moteris leidžiasi jos ieškoti.
Apie tai ir pasakoja Jolitos Herlyn romanai, kurių autorė išleidusi jau keturis: „Trys mano vieninteliai“ (2013), „Mano vyrai ir jų žmonos“ (2014), „Svaigulys“ (2015) ir „Atsargiai – moteris“ (2016). Nereikėtų stebėtis tokiu rašytojos produktyvumu, nes, anot jos pačios, ji rašo apie tai, ką geriausiai išmano. Be to, pasidomėję rašytojos biografija, knygose atpažinsite ir jos patirtis.
Aš rašau apie tai, ką pažįstu geriausiai: apie moterį ir jos kelią, apie vyrus jos gyvenime, apie meilę, kuri nuskraidina į džiaugsmo aukštikalnes ir neretai nubloškia į skausmo bedugnę, apie ilgesį, laimės paieškas ir dar apie daugelį dalykų, kurie vienu žodžiu vadinami Gyvenimu.
Taigi, kas iš širdies parašyta, tas ir pasiekia skaitytojų širdis. Autorė sako, kad šio jos romano pagrindas – tikra istorija. Nors „Atsargiai – moteris“ jau ketvirtas romanas tomis pačiomis temomis, jis ir vėl privers skaitytojas išgyventi drauge su heroje. Toks kūrinio paveikumas galbūt dar ir dėl to, kad knyga ne verstinė, o mūsiška – lietuviška. Tai reiškia – sava. Skaitytojoms priimtinas ir rašytojos humoras, ir sarkazmas, ir nuoširdumas, ir tikrumas. Drauge su herojėmis galima išgyventi visas jausmų gamas: nuo meilės euforijos, kai kiekviena diena gražesnė net už iškilmingiausią šventę, iki juodžiausios kančios bedugnės sudužus visoms viltims. Ir herojės tokios savos, mielos, artimos.
Taip ir norisi romano „Atsargiai – moteris“ pagrindinei veikėjai pagrūmoti pirštu: „Atsargiai, mergaite, ko gi tau reikia iš to vyresnio vedusio vyro?..“ Bet meilė lieka meile ir nereikia pamokslauti. Kartu su Reda nekantriai laukiame pasimatymo su Rimu, o kai Reda išvyksta į Vokietiją, išgyvename, kaip jai ten seksis. O kai ji Graikijoje kyla meilės sparnais į padebesius, tai ir skaitytojos ne tik lieka sužavėtos nuostabios šalies, bet ir įsimylėjusios Adonį. Gražuolis, aistringas, jaunas graikas nepaliks abejingos nė vienos moters. Tačiau kuo aistringesnė meilė, tuo negailestingiau ji bloškia žemyn, tuo skausmingesnė išdavystė. Ir čia Reda tampa tokia artima nuskriausta mergaite, kurią norisi apkabinti ir priglausti, juk negalima, nevalia tiek kentėti, taip naikinti save.
Knyga tinkama atsipalaidavimui, lengva ir neįpareigojanti, tikra emocijų terapija.
Po didelių kančių laukia atokvėpis – tolimoji Kolumbija ir galbūt iš tikrųjų mylintis Fernandas. Tačiau gyvenimo ratas pasisuka taip, kad Reda ir iš Kolumbijos į Senąjį Pasaulį grįžta viena... Ir vėl verda lietuvių moterų skaitytojų emocijos. Naujasis Redos pažįstamas – indas. Jau iš anksto žvelgiame į jį įtariai, su nerimu verčiame puslapį po puslapio. Nepasitikime juo. Kas žino, kaip baigsis ši istorija, tačiau Reda jau ne ta ką tik mokyklą baigusi naivi mergaitė, kuri išvyko pas mamą į Vokietiją, išgyveno aistringą meilę Graikijoje, kūrė gyvenimą Kolumbijoje, grįžo. Reda – jau brandi moteris, atsakinga ne tik už save, bet ir už dukterį. O tokia ji tapo, nes sukaupė išminties ir subrendo keliaudama ne tik po kitas šalis ir po vyrų širdis. Žaviausia tai, kad Reda kiekvieną kartą įsimyli nuoširdžiai ir antroji meilė nėra silpnesnė už pirmąją.
Tai ne naivumas, tai – nuoširdumas ir tyrumas, į meilės nuotykį visada leidžiamasi tyra širdimi ir su begaliniu (pasi)tikėjimu. Jaunesnės skaitytojos mėgausis tokia Redos savybe, patirs pilnutinę laisvę, kai meilė pakylėja ant savo sparnų, žinoma, išgyvens ir juodžiausią neviltį. Vyresnės skaitytojos gal į pagrindinę veikėją žvelgs kaip į dukterį, norės ir pamokyti, ir paguosti, o taip pat neišvengs ir emocinių audrų. Kaip tik emocijos ir yra stipriausia romano vieta.
Redos istorija pradedama pirmųjų mėnesinių aprašymu: mergaitei dvylika ir jos virsmas mergina sutampa su Velykomis. Simboliška. Paaugliška meilė ir pirmoji seksualinė patirtis, baisios pasekmės ir nusivylimas nepalaužia Redos. Rašytoja puikiai vaizduoja tą metą, kai savo brandumu ir mąstymu esi dar net ne mergina, o tik vaikas, tačiau kūnas jau sako ką kita. Iš mergaitės Reda tampa mergina ir jau skaitome apie gabią paskutiniųjų klasių mokinę, žavinčią vyrus savo moteriškumu. Redos ir Rimo istorija pavadinta „Lietuvišku pavasariu“. Deja, baigusi mokyklą Reda turi palikti mylimąjį, nes išvažiuoja į Vokietiją pas mamą. Ir nors merginos širdį ir mintis užplūdęs ilgesys, tačiau Vokietijoje jos mama gyvena su graiku, o atostogos Graikijoje Redą įsuks į naujus meilės nuotykius. „Graikiška vasara“ tikrai nepraėjo veltui: meilės ir nusivylimo ratas dar kartą apsisuka. „Kolumbietiškas ruduo“ – dar vienas Redos gyvenimo etapas, kaip ir ankstesni, pagardintas egzotiškos šalies pažinimu ir meilės jausmu.
Tačiau kolumbietis Fernandas ne paskutinis Redos vyras, ji palieka temperamentingą pietietį ir gyvenimą susieja su indu. Dar viena intriga, gal jau ne tokia aistringa kaip graikiškoji ir kolumbietiškoji, bet tik dėl to, kad Reda – jau ne šėlstanti mergina, o patyrusi moteris. Ji savo gyvenimą vertina brandžiau ir iš jo tikisi kitų dalykų nei ankstyvoje jaunystėje. Be to, įvyksta didžiausias lūžis, koks tik gali būti moters gyvenime – Reda tampa mama. „Ir vėl lietuviškas pavasaris“ grąžina Redą į pradžią, ten, kur pirmą kartą ją ir sutikome – į Lietuvą. Ir vėl ji susitinka savo meilę Rimą. Tas susitikimas labiausiai ir atskleidžia Redos brandą, parodo, kaip ji pasikeitė. Simboliniai ne tik skyrių pavadinimai, bet ir draugės dovana Redai – Rėdos ratas. Skyrių pavadinimų ratas apsisuka, o štai Redos ratas neužsidaro... Jis tęsiasi, sukasi, neužsiveria. Nes tas ratas – Gyvenimas.
Knyga tinkama atsipalaidavimui, lengva ir neįpareigojanti, tikra emocijų terapija.
