Pasiteiravus, kokius jausmus jai kelia jos pačios knyga, K.Sabaliauskaitė teigė: „Dar laukia antroji dalis, pati dar esu procese. Jausmai paaiškėja tada, kai knyga šiek tiek susiguli ir gali į ją pasižiūrėti iš distancijos. Aš vis dar esu tame pasaulyje, kuris yra ir baisus, ir žiaurus, ir trikdantis, ir keliantis nerimą. Kartu turintis ir grožio, ir vilties, ir nevilties.“
K.Sabaliauskaitė sulaukė klausimo, kaip ją veikia rašymas apie pasaulį, kuris yra nuolatinėje karo būsenoje. Tačiau pasaulis tokioje būsenoje, pasak rašytojos, yra visada.
„Dabar, kai mes šiandien kalbamės, turime labai rimtą epidemiją pasaulyje, kuri galėtų prilygti maro epidemijoms senais laikais. Mes lygiai taip pat turim prievartą prieš moteris, turim karo veiksmus visiškai netoli nuo mūsų, tarkim, Ukrainoje – beje, teritorijoje, apie kurią aš rašau savo romanuose.
Tam tikrais aspektais mes gyvenam geresniam, gražesniam ir teisingesniam pasaulyje, bet, pasakysiu kaip kokia manichėjistė – pasaulio blogio gaivalas niekur nedingsta ir visą laiką yra kartu su mumis, lygiai taip pat, kaip yra kultūrinės sienos ir kultūriniai pasiskirstymai, kurie buvo aktualūs tada ir tebėra aktualūs šiandien. Pavyzdžiui, Rytų ir Vakarų problema, apie kurią aš rašau“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
Nors gyvename pasaulyje, kuris vis spartėja, o žmonėms tampa vis sunkiau susikaupti, K.Sabaliauskaitė toliau kuria pasakojimus, kurie tęsiasi per kelias knygas, ir sulaukia stulbinamo populiarumo.
„Kai pradėjau rašyti pirmuosius romanus, nesitikėjau, kad kada nors matysiu tokius vaizdus, kokius matau šiandien, ar kad bus tokie tiražai. Man atrodo, paslaptis ir yra ta, kad nereikia apie tai galvoti. Reikia būti savimi: ekscentriku, originalu, rašyti apie tai, apie ką nori. Trumpųjų žinučių laikais, jei tau patinka, rašyti labai ilgais sakiniais, nesukti galvos dėl koncentracijos stokos ir paviršutiniškumo, ir gręžtis į dalykus, kurie yra amžinesni ir svarbesni, pvz., laikas.
Gyvename spartėjančio laiko epochoje, kai viskas greitėja, mūsų kasdienių poreikių patenkinimas yra pagrįstas laiko sutrumpinimu – nuo užsimanymo iki įgyvendinimo. Tai yra atvirkštinis dalykas askezei. Askezė kaip tik atitolina poreikio patenkinimą ir paruošia žmogų tam tikrai kontempliacijai ir proceso apmąstymui. <...> Man atrodo, mes gyvenam labai įdomiais laikais. Sako, tai prakeiksmas – kad kliūtų gyventi įdomiais laikais. Patiriam daug virsmų, bet pritrūkstame laiko pamąstyti, kur tai mus veda, ką mes prarandame ir ko mes pradedam stokoti. Rašant knygas apie XVIII a. pradžią, galiu nusikelti į tą epochą ir paversti ją platforma apmąstymams, kurie būtų aktualūs ir mūsų laikams“, – teigė K.Sabaliauskaitė.
Pasak K.Sabaliauskaitės, kai kurie Vakarų literatūros kūrėjai, ėmęsi Rusijos temos, susiduria su tuo, kas jiems svetima – kaip pavyzdį autorė paminėjo Julianą Barnesą, kuris parašė knygą „Laiko triukšmas“ apie Dmitrijų Šostakovičių stalinizmo laikais.
„Tai literatūriškai yra labai gražus, puikus kūrinys. Aš jį su malonumu perskaičiau. Tik stalinizmas toje knygoje yra vanilinis, nes žmogus yra nepatyręs tos paranojos, baimės ir kultūros“, – teigė rašytoja.
Kaip teigė K.Sabaliauskaitė, rašant „Petro imperatorę“, visų pirma reikėjo pamiršti Šostakovičiaus, Tolstojaus, Čechovo, Dostojevskio ir Prokofjevo Rusiją: „Visą tą kultūrinį lobį, kurį sukūrė ši tauta, ir kuris iškyla kaip vaizdinys, kai tariame žodį „Rusija“. Nes be politinių pervartų ir prievartų, tai yra ir labai aukšta, kokybiška kultūra, kurią mes įsivaizduojam. Turėjau nueiti į tą laikotarpį, kai, ir tą aš supratau remdamasi šaltiniais, viso to nebuvo“, – sakė K.Sabaliauskaitė, pasakodama, jog rašydama romaną pradėjo skaityti tekstus, kurie buvo vienalaikiai Petrui I-ajam.
Į kartais pasigirstančius komentarus, kad Rusija knygoje vaizduojama pernelyg vienpusiškai, K.Sabaliauskaitė sakė, jog nors gyvename netoli Rusijos, visiškai nepažįstame jos kultūros, ja nesidomime ir neskaitome svarbiausių apie ją parašytų kultūrinių tyrimų – publikuotų tiek Rusijoje, tiek užsienyje: „Mes negalim suprasti Rusijos nepažindami jos. <...> Visi priekaištai atskleidė, pasakysiu žiauriai, vieną dalyką – neišprusimą ir tingėjimą domėtis.“
Per kitos kultūros pažinimą, pasak autorės, ir yra trinama riba tarp Rytų ir Vakarų: „Man atrodo labai įdomu, kad Rytai, viena vertus, yra mįslingas, grėsmingas ir egzotiškas Kitas, per kurį mes patys, dažnai analizuodami savo santykį su tuo Kitu, bandome apsibrėžti, kas mes patys esame. Antras labai svarbus dalykas yra tas, kad tų Rytų ir Oriento sienos yra slenkančios, priklausomai nuo to, kur yra vakarietis, europietis ar norintis vakariečiu būti. Mums Rusija yra Rytai. Rusijai, manau, Rytai yra Kinija. O Prancūzijai mes, Lietuva, esame Rytai. <…> Kitos kultūros pažinimas ir ištrina tą ribą“, – sakė K.Sabaliauskaitė.
