Ši neįprasta, baisi, bet ir poetiška, slavų mitologijos prisodrinta knyga jai atnešė kelis prestižinius apdovanojimus bei buvo pirmoji stotelė tarptautinio pripažinimo link. Rugsėjį ši knyga pasirodė lietuviškai (išleido asociacija „Slinktys“) ir jau buvo pastebėta – ji dalyvauja 15min metų knygos rinkimuose, verstinės poezijos kategorijoje.
– Šiandien esi viena svarbiausių šiuolaikinių kroatų rašytojų. Tavo kūryba įvertinta prestižiniais apdovanojimais, verčiama į užsienio kalbas. Bet kada ir kaip pradėjai rašyti? Gal prisimeni aplinkybes?
– Kiek save prisimenu, visada kūriau vienokius ar kitokius tekstus. Iš pradžių tai buvo vidinis procesas, padėjęs man tirti supantį pasaulį. Mėgdavau ilgai mąstyti ir sąmoningai stengdavausi, kad mano mintys gražiai skambėtų – tokiu būdu mėginau apdoroti, suvokti, gal net išsaugoti mane supusios aplinkos grožį ir bjaurumą, intensyvumą ir impresijas. Puikiai suvokiau ką darau, ir tokiu būdu galbūt net dar giliau jaučiau viską, kas man daro įtaką: ir gerą, ir blogą. Taip išjausdavau ir smulkias mielas akimirkas, pavyzdžiui, šuns snukučio prisilietimą, ir sudėtingus bei sunkius dalykus, pavyzdžiui, mylimų žmonių išvykimą.
– Kai Slovėnijoje studijavau pietų slavų literatūras, dėstytoja užsiminė apie reiškinį, vadinamą „kroatų literatūros mafija“. Tai – elitas, kuriam priskiriami visame pasaulyje garsūs kroatų rašytojai, pavyzdžiui, Miljenko Jergovičius. Beje, šis rašytojas apie tave atsiliepė kaip apie „gyvenime jauną, bet poezijoje labai seną“. Man toks atsiliepimas pasirodė labai gražus ir paskatino susimąstyti apie „mafijos“ santykį su kylančiais poetais. Tad ar Kroatijoje jaunam autoriui sunku iškilti ir publikuotis? Kuriuos kroatų autorius rekomenduotum užsienio skaitytojams?
– Prieš daugiau nei dešimt metų, kai buvau jauna autorė ir laikraščiuose ėmiau skelbti savo pirmuosius eilėraščius bei dalyvauti skaitymuose, kroatų literatūros pasaulis buvo labai solidarus ir skirtingų kartų autoriai palaikė vieni kitus. Vyresni autoriai mus, jaunuosius, įtraukdavo į savo programas, o mes juos laikėme autoritetais – skaitėme jų knygas, maždaug žinojome, kaip kuris rašė dar tada, kai mes patys nebuvome gimę. Tikiu, kad toks mūsų vyresnių kolegų požiūris ir parama sukūrė dvi labai stiprias XXI amžiaus kroatų poetų kartas (jaunąją ir jaunesniąją). Vienybė ir natūralus, organiškas įsitraukimas užtikrino tęstinumą bei norą dalintis.
Kalbant apie kroatų rašytojus, iš visos širdies rekomenduoju Roberto Perišičiaus knygą „Brod za Issu“ („Laivas Jėzui“). Mano manymu, tai yra vienas iš geriausių šio amžiaus kroatų romanų. Neįtikėtina knyga – protinga, jaudinanti ir miela. Tikiu, kad tik laiko klausimas, kada ji sulauks taip pelnyto pasaulinio pripažinimo.
– Ne vienas kritikas yra pabrėžęs, kad tavo kūryba – moteriška, feministinė. 2022 metais Kroatijoje buvai nominuota Metų moters apdovanojimui. Kaip manai, ar šiais laikais yra prasmės poeziją skirstyti į vyrų ir moterų?
– Aš pati poezijos neskirstau į vyrų ir moterų, aš ją skirstau į tokią, kuri man kažką reiškia, ir tokią kuri man nereiškia nieko, bet suprantu, kad literatūra, kaip ir kiekvienas kultūros fenomenas, priklauso nuo asmeninių kontekstų. O mūsų kontekstas yra patriarchalinis, mizoginiškas, netgi yra tendencijų, kad jis taps dar labiau patriarchalinis ir mizoginiškas. Tokiame kontekste būtų naivu pamiršti, kad mūsų gyvenimai ir suteikiamos progos turi įtakos visiems gyvenimo aspektams, įskaitant literatūrą. Be to, mūsų patirtys daro įtaką interesams, o tai diktuoja temas, kuriomis norėsime rašyti, kurias laikysime svarbiomis. Svarbu skaityti moterų rašomą poeziją, nes kai kuriuos dalykus parašyti gali tik moterys.
– Suprantu, kad tavo kūrybai feminizmas padarė nemažą įtaką. Gal galėtum truputį papasakoti apie feminizmą Kroatijoje? Mūsų šalys turi bendrų istorinių bruožų: ir Kroatija, ir Lietuva patyrė priespaudą, nepriklausomybes atgavo palyginti neseniai, bet Kroatijai teko dar ir Jugoslavijos karo trauma.
– Kroatijoje feminizmas turi ilgą istoriją. Nuo radikalaus antifašistinio feminizmo ir kovų už balso teisę iki XX amžiaus prieš karą nukreipto, pacifistinio feminizmo. Vėliau feminizmas susitelkė į kovą už teisių, susijusių su moterų kūno autonomija, įgyvendinimą. Na, o XXI amžiuje feminizmas jau apėmė kelias sritis, jam būdinga kova už LGBTIQ teises bei antikolonijinė kritika... Manau, kad visas šias savybes ir šiandien galima aptikti įvairių grupių ir asmenų darbuose.
– Aš tai pastebiu ir tavo kūryboje, ypač knygoje „Duonos ir arklio etika“. Bet kuo, tavo nuomone, ši knyga išsiskiria kroatų literatūroje?
– „Duonos ir arklio etika“ yra mano pirmoji poezijos knyga. Joje vaizduojamas lyrinis „aš“ – mergaitė-kumelė. Jos gyvenimas vaizduojamas nuo dienos, kai tenka palikti karo metu sudegintą gimtąjį kaimą, iki atvykimo pas žmonių šeimą, kuri ją priima dėl turimų magiškų galių. Toje šeimoje ji nesijaučia gerai, na, o vėliau įvyksta emancipacija, ji pasitelkia savo galias ir sukuria naują pasaulį. Ši knyga – mano vaikystės patirčių alegorija, nes buvau pabėgėlių iš Bosnijos ir Hercegovinos vaikas. Be to, ją galima skaityti ir kaip savotišką senųjų slavų papročių, kuriuos tuo metu tyrinėjau, katalogą.
„Etiką“ rašiau gan ilgai, su didele kūrybine aistra, buvau rimtai atsidavusi rašymo procesui – manau, kad tai būdinga bet kokiai pradžiai, kuriai išdrįstame pasiduoti. Man buvo labai svarbu parašyti gerą knygą, kita vertus, tuo pačiu metu troškau išbandyti konceptualų rašymą, suprasti, kurie literatūriniai procesai mane domina, visais būdais išmėginti asmenines ribas. Tuomet supratau tiesą, kuria vadovaujuosi ir šiandien – poezija yra rimtas žaidimas, ir rašydama knygą vadovavausi šiuo požiūriu.
– Lietuviškas tavo knygos „Duonos ir arklio etika“ vertimas pasirodė prieš pat tarptautinį literatūros festivalį „Poetinis Druskininkų ruduo“, jame ir buvo pristatytas. Šiųmetinio festivalio tema yra „Minkštoji poezijos galia“. Kaip manai, ką poezija gali?
Poezijos jėga slypi tame, kad ji egzistuoja nepaisant visko; poezija yra atspari visiems apribojimams.
– Tu irgi turi nemažai poezijos festivalių organizavimo patirties. Kaip manai, ką tokie festivaliai duoda žmogui?
– Su savo antrąja puse, graikų poetu Thanosu Gogosu, organizuoju Tesalijos poezijos festivalį – tai tarptautinis festivalis, vykstantis Graikijos regione Tesalijoje. Festivalis trunka penkias dienas, skaitymus rengiame penkiuose miestuose. Kasmet festivalio metu pristatome apie septyniasdešimt poetų, taip pat vyksta muzikantų bei scenos menininkų pasirodymai. Festivalio organizatorius yra mūsų leidykla „Thraka“. Manau, kad poezijos festivaliai yra nepakeičiamos fizinių susitikimų vietos. Skaitant balsu ir klausantis kito skaitančiojo poezija per žmonių kūnus tampa viešu, socialiniu dalyku. Poezija – ne tik tekstas ar objektas, o knyga yra ir fizinė, ir socialinė. Poezijos festivaliai – puikus būdas užtikrinti ir žmonių bendradarbiavimą, ir pačios poezijos egzistavimą.
– O ką šiuo metu rašai?
– Po trijų poezijos knygų atėjo laikas prozai. Šiuo metu baigiu rašyti romaną „Kirpykla“. Tai pasakojimas apie jaunos moters Helenos grįžimą į gimtąjį miestelį – tipišką gyvenvietę žemyninėje Kroatijoje, kuri jai išvykus tapo kiek neįprasta ir šiurpoka. Helena įsidarbina vietinės kirpyklos vadove, ir belaukdama sugrįžtančios kirpyklos savininkės, su vietine žurnaliste Mici mėgina atskleisti paslaptį, kur ir kodėl dingsta vis daugiau moterų.
