M.Vidaić savo kaip rašytojos karjerą pradėjo 2011 metais, išleidusi poezijos rinkinį „Roplių era“, o nuo to laiko Kroatijoje pagarsėjo ne tik kaip poetė, bet ir kaip prozininkė. Jos romanas „Patalinės blakės“ pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją, atvėręs jai vartus ir į tarptautinį pripažinimą. Šiame romane ji pasakoja apie traumines patirtis, vienatvę ir identiteto paieškas, savo vidinio pasaulio ir išorinių erdvių tyrinėjimus. Jos romanas poetiškas, su gausybe detalių ir metaforų, taip pat pripildytas ir kandžios ironijos. Šį ketvirtadienį ji lankysis Lietuvoje, kur dalyvaus Kauno literatūros savaitės festivalyje.
PALAIKYKITE. Paremti 15min kultūrą galite skirdami paramą VšĮ „Penkiolika minučių“.
– Jūs atvykstate į Lietuvą, neseniai pasirodė ir jūsų knygos vertimas į lietuvių kalbą. Galbūt galėtumėte prisiminti, nuo ko prasidėjo jūsų kaip rašytojos kelias ir kas labiausiai įkvėpė tam?
– Praėjau rašyti dar vaikystėje – be jokios aiškesnės priežasties. Aš mėgau skaityti, taip pat ir rašyti – tai tiesiog man tiko. Pirmoji mano knyga buvo išleista 2011 metais, tai buvo poezijos rinkinys. Iki dabar išleidau septynias knygas, iš kurių keturios yra poezijos rinkiniai, vieną knygą, kurioje jungiama poezija su prozos elementais, ir du romanus – vienas jų pasirodė 2019 metais, kitas – 2021-aisiais. Šis, antrasis, „Patalinės blakės“, buvo įvertintas Europos Sąjungos premija, ir tai priežastis, kodėl aš atvykstu į Lietuvą. Kroatijoje aš taip pat pelniau kelis apdovanojimus už savo poeziją.
– Kaip ir sakote, į knygų pasaulį įžengėte kaip poetė, tačiau taip pat esate minėjusi, jog tuo pačiu metu rašėte ir prozą. Kodėl pradžiai pasirinkote būtent poeziją? Ir ar atskiriate abi šias kūrybines sritis? Tarkime, yra laikas, labiau tinkantis poezijai, yra, kuomet norite labiau koncentruotis į prozą? Ir bent jau man jūsų prozoje labai akivaizdžios ir poetinės įtakos.
– Taip, tai tiesa – mano prozoje yra poetinių elementų, nors aš tai ir atskiriu. Manau, kad poezijoje kalba veikia visiškai kitaip – poetinė kalba yra tam tikras maištas prieš kalbos režimą. Eilėraštyje kalba yra svarbiausias dalykas. Kita vertus, prozoje svarbiausia yra istorija, net jeigu jos kalba yra labai poetiška. Kūrybinis procesas taip pat labai skiriasi, kalbant „technine“ prasme – kas liečia skiriamą laiką ir energiją. Poezija nepareikalauja tiek daug laiko ir darbo, tačiau pareikalauja labai daug emocinės energijos. Nesu tikra, kad galiu pasakyti, kada yra kokia nuotaika, labiau tinkama rašyti poeziją ar prozą, tačiau jaučiu, kad tam tikros temos geriau tinkamos poezijai, ir atvirkščiai. Prieš išleisdama pirmąjį savo poezijos rinkinį laikiau save tiek poete, tiek prozininke. Tiesiog taip jau nutiko, kad mano poezijos rinkinys buvo išleistas anksčiau. Turbūt parašyti romanui man reikėjo daugiau laiko.
Poetinė kalba yra tam tikras maištas prieš kalbos režimą.
– „Patalinės blakės“ pelnė Europos Sąjungos literatūros premiją. Ar manote, kad ši premija paveikė jūsų kaip rašytojos karjerą?
– Pakeitė labai smarkiai. Knygai tai suteikė antrą gyvenimą Kroatijoje. Ji taip pat buvo išversta į lietuvių ir anglų kalbas, keli vertimai dar ruošiami. Skaičiuojant visus susitarimus ir sutartis, šiuo metu planuojama apie dešimt kitų galimų vertimų.
– Pristatant šios knygos lietuviškąjį vertimą pažymima, kad kūrinys yra „susisiejantis su tokiais kūriniais kaip Voltero „Kandidas“, Hermanno Hessės „Sidharta“ ir Adanios Shibli „Menka detalė“. Bent jau man visos šios knygos labai skirtingos. Kaip manote, kas jas sieja, ir kaip tai siejasi su jūsų pačios kūryba? Ir kokią literatūrą pati mėgstate?
– Kai Zagrebe susitikau su šios knygos vertėja Julija Gulbinovič, kur ji buvo atvykusi į rezidentūrą, ji paminėjo man A.Shibli „Menką detalę“. Ji taip pat buvo išvertusi tą knygą ir sakė, kad įžvelgė panašumų su „Patalinės blakėmis“ dėl susiaurintos perspektyvos ir pagrindinę personažę apsėdusio nerimo. Kitose dviejose jūsų paminėtose knygose irgi yra koncentruojamasi į vieną personažą. Vidinis pagrindinės personažės pasaulis „Patalinės blakėse“ labai svarbus. Kas liečia mano asmeninį skonį, mėgstu įvairią literatūrą. Nebūtinai ji turi būti panaši į mano darbus arba atitikti mano patirtis. Mėgstu įvairias temas ir formas, tai tiesiog turi būti gerai parašyta ir jaudinti mane kaip skaitytoją.
– Dažnai kritikai pabrėžia, kad viena esminių temų jūsų poezijoje yra šeima. Ar sutinkate su tuo? Skaitant jūsų romaną panašu, kad ir tapatybės tema yra labai svarbi, ji susijusi su šeima, tačiau tai labai sudėtinga, sunku atrasti savąją tapatybę remiantis šeima. Ar manote, kad šiais laikais formuojant tapatybę šeimos įtaka mažėja?
– Gimiau, užaugau ir didžiąją suaugusiosios gyvenimo dalį pragyvenau Zadare, mieste prie Adrijos jūros, Dalmatijos regione, Viduržemio jūros dalyje Kroatijoje su tam tikra Balkanų įtaka. Tai vis dar gana konservatyvus regionas, kuriame šeima turi didelę reikšmę žmogaus gyvenime. Taigi, žvelgiant iš mano perspektyvos ir mano kartos požiūriu, negaliu sakyti, kad šeima tapatybės atžvilgiu nėra tokia svarbi kaip anksčiau. Man šeima yra įdomi tema ne tik kaip mažiausia visuomenės ląstelė, bet ir dėl jos vidinės dinamikos. Šeimyniniai santykiai labai sudėtingi, jie yra tarsi tam tikras tinklas, kuriame kiekvienas elementas priklauso nuo kito elemento. Pavyzdžiui, kai šalia nėra mano sesers, aš kalbu ir bendrauju su tėvais visiškai kitaip nei tada, kai ji yra su mumis. Šia prasme mane domina ne tiek tai, kaip šeima kuria mūsų tapatybę kaip kažką pastovaus, kiek tai, kaip ji mus nuolat, diena iš dienos, keičia, net kai negyvename su kai kuriais šeimos nariais.
– Jūsų knygos nuotaika yra labai sapniška. Į kokią būseną norėtumėte panardinti savo skaitytojus?
– Man nerūpi, į kokią būseną jis panirs (šypsosi). Tačiau norėčiau išprovokuoti skaitytojus susimąstyti. Man nesvarbu, kai žmonės, perskaitę kurią nors mano knygą, pyksta ant manęs, bet nemėgstu, kai jie būna abejingi.
– Beje, patalinių blakių metafora. Kodėl ji?
– Dėl to, kad jos mažos ir jos siurbia kraują.
– Bent jau man viena esminių šios knygos temų yra vienatvė. Ar pritariate? O apie ką jums pačiai ši knyga?
– Taip, sutinku. Tačiau tai vienatvė, kuri ateina iš laisvės paieškų. Gąsdinanti vienatvės pusė.
– Architektūra taip pat svarbi jūsų knygoje. Kokį santykį su erdve, aplinka, istorija sukuria jos tyrinėjimai? Taip pat įdomu, kiek tai pasitarnavo kūrinio kompozicijos kūrimui?
– Rašymo proceso pradžioje architektūra buvo tik „techninis“ dalykas – man reikėjo, kad mano pagrindinė veikėja sėkmingai dirbtų kokioje nors socialiai labai svarbioje srityje, pageidautina, kokioje nors vyriškoje srityje. Architektūrą pasirinkau būtent todėl, kad ja domiuosi. Mane ypač žavi tai, kaip ji keičia žmogaus perspektyvą ir egzistavimo tam tikroje erdvėje jausmą. Vėliau, rašant romaną, tai, kad pagrindinė veikėja yra architektė, tapo labai svarbu. Ji architektūrą supranta pirmine prasme, kaip „statymą vietoje gamtos“ – ji ją apibrėžia kaip „bandymą įveikti žmogaus atviros erdvės baimę“. Kita vertus, ji žino, kad istorinė architektūros raida glaudžiai susijusi su privačios nuosavybės ir kapitalizmo raida, o tai prieštarauja jos pagrindiniams įsitikinimams. Tai jai kelia nerimą ir yra pagrindinė priežastis, dėl kurios įvyksta jos proveržis, nors ji to visiškai nesuvokia.
– Daugelis kritikų pabrėžia ne tik kalbos poetiškumą, bet ir humorą. Jums pačiai svarbus humoras literatūroje? Galbūt yra kažkokių pavyzdžių, kurie jums imponuoja?
– Man patinka humoras literatūroje, bet negaliu pasakyti, kad turiu kokį nors sektiną pavyzdį. Sakyčiau, kad šioje srityje man didesnę įtaką daro Viduržemio jūros regiono grubus humoras nei literatūra. Mano humoras taip pat labai tamsus ir kartais keistas, ne kiekvieno skoniui.
– Gaila, bet Lietuvoje mes mažai žinome apie Kroatijos literatūrą. Galbūt jūs galėtumėte išskirti kai kurias vyraujančias tendencijas ar temas, kurios dabar populiarios, svarbios Kroatijos literatūroje?
– Neturiu sisteminio požiūrio į kroatų literatūrą, nes nerašau kritikos, bet sakyčiau, kad nėra vienos dominuojančios temos. Vis dar yra rašytojų, kurie rašo apie dešimtojo dešimtmečio karą ar pokario laikotarpį, yra ir jaunų rašytojų, kurie labiau linkę į intymias ar šiuolaikines temas. Nors dauguma romanų yra realistiniai, mums trūksta klasikinių pasakotojų. Be to, sakyčiau, kad mums reikia daugiau drąsių rašytojų, įvairiomis prasmėmis. Kita vertus, turime neeilinių rašytojų. Kalbant apie poeziją, negalėčiau pasakyti, kad turime labai stiprią poezijos bendruomenę, tačiau turime keletą išskirtinių poetų.
