Kuris svarbesnis lietuvių poezijai – N.Miliauskaitė ar jos vyras Vytautas Bložė? Toks klausimas buvo keltas literatūros pasaulyje. Literatūrologei D.Mitaitei artimesnė yra N.Miliauskaitė, o lietuvių literatūrai, be abejo, reikalingi jie abu, gyvenime buvę greta, bet kiekvienas savitai kalbėjęs poezijoje. „Greta Juditos Vaičiūnaitės N.Miliauskaitė turbūt yra ryškiausia XX a. pabaigos lietuvių poetė. Jos abi svarbios, įdomios ir abi labai skirtingos. Lietuvių poezijoje reikėjo tokio balso, kuriuo kalba N.Miliauskaitė“, – teigė literatūrologė.
N.Miliauskaitė labai dėmesinga kasdienybės detalėms, pastebi savosios patirties ir literatūros, kultūros siūlomų raiškos modelių ryšį, todėl jos poezijoje atpažįstame mūsų laikų buitį, bet matome, kaip toji buitis poezijoje įgyja universalumo. Eilėraščiuose jaučiame, kad poetei svarbūs Sapfo, E.Brontë’s, Šatrijos Raganos, E.Orzeszkowos kūriniai, senos knygos, seni apleisti poetų ir ne poetų kapai, senos dvaro alėjos – tarsi jau nebe mūsų, bet kartu ir mūsų gyvenimas.
Poetė yra teigusi, kad nenori prie nieko prisirišti, tačiau, literatūrologės nuomone, tai sunkiai pasiekiama. Gal tik kai kurie filosofai ar giliai tikintys dvasininkai, vienuoliai sugeba gyventi prie nieko neprisirišdami. Viena iš N.Miliauskaitei svarbių temų – namų ieškojimas, tačiau jie taip ir nesurandami. Bandoma susivokti savo sieloje, kurioje painu kaip labirinte, anaiptol neatsitiktinai N.Miliauskaitės poezijos rinktinė taip ir pavadinta – „Sielos labirintas“. Beje, yra ir eilėraščių rinkinys „Namai, kuriuose negyvensim“, „Uždraustas įeiti kambarys“ – vien šie pavadinimai daug ką pasako apie poetės gyvenimo pojūtį.
D.Mitaitė teigė, kad dalį N.Miliauskaitės eilėraščių, kaip yra rašiusi literatūros kritikė Virginija Cibarauskė, iš tiesų galima gretinti su baugia gotikine tradicija, tautosakinėmis šiurpėmis, toks yra jau cituotas eilėraštis apie „juodą limuziną“, kuris dingsta, kai persižegnoji. Tokių eilėraščių yra ir daugiau, bet tokia raiška nėra dominuojanti N.Miliauskaitės poezijoje. Galbūt kartais itin bauginantis eilėraščio pasaulis sąlygotas pačios poetės psichikos būsenų. Jas, be abejo, stiprino sovietmečiu nujaučiama visuotinio netikrumo, sekimo („Sienos turi ausis!“) atmosfera, kartais galbūt ir poezijoje minimo F.Kafkos kūryba. Literatūrologė mano, kad pasiūlomi nauji požiūriai („gotika“, „fotorealizmas“, „dagerotipas“ – apie jų ir N.Miliauskaitės eilėraščių sąsajas rašė jau minėta V.Cibarauskė) poeziją daro įdomesnę, praplečia jos prasmių lauką. Be to, gerą poeziją kiekviena kritikų ir skaitytojų karta skaito kiek kitaip.
Paklausta apie kasdienio gyvenimo atspindžius N.Miliauskaitės poezijoje, literatūrologė sakė, kad eilėraščiuose daug kalbama tarsi apie paprastą buitį, bet poezijoje buitis, kaip, pavyzdžiui, eilėraštyje „įsineši vidun kartu su malkų...“, įgyja „amžinybės skonį“. O, atrodytų, eilėraštis kalbą apie visišką kasdienybę: mokinukė šlapiom nuo sniego pirštinėm atnešė glėbelį malkų, močiutė lopo patalynę, už lango – zylės.
Poetė mokėjo daug kruopštumo reiklaujančių darbų (siūti, siuvinėti, pasiūti lėlę), gebėjo rūpintis daržu. Labai įdomu stebėti, kaip rankomis, kartais pačiais pirštų galiukais jaučiama medžiagos faktūra ar žemės šiluma atsiranda eilėraštyje, kaip gyvenimo buitis jame nustoja tokia būti.
Literatūrologė sakė, kad, nors N.Miliauskaitės eilėraščiai artimi jos gyvenimo potyriams, jie yra kita realybė nei pats poetės gyvenimas, jie nėra dienoraštis. Viena iš skaudžių vaikystės patirčių – gyvenimas internate mokyklos metais – poezijoje transformavosi į prieglaudos, nelaimingų, tarsi atėjusių iš XIX a. realistų kūrybos vaikų gyvenimo nuotrupas eilėraštyje, solidarumą su mažaisiais „valdiškų namų“ gyventojais, užuojautą jiems. D.Mitaitė pritarė teiginiui, kad kūdikio ilgesys, supratimas, kad tas ilgesys jau nebus realizuotas, buvo vienas iš poetės gyvenimo skaudulių. Ši drama tampa eilėraščių atsiradimo postūmiu: „smulkutė mergytė, pažvelgus / tiesiai į širdį / melsvom laukinės / cikorijos akim / galėtų būt mano duktė“ arba „įbėgi / juokdamasi, tokia mažutė // vieną vasaros dieną, prieš keletą metų / į mano gyvenimą [..] stebuklingas kūdiki,/ niekad nebūsi mano“.
Paklausta apie tai, kaip N.Miliauskaitė vertintina feminizmo požiūriu, literatūrologė sakė, kad nelabai apie tai išmano, nebent galėtų daryti prielaidą, kad poetės gyvenimas, jos besąlygiškas pasiaukojimas vyrui feministėms gal ir nėra labai priimtinas. Tačiau toks buvo pačios poetės pasirinkimas, tokia jos meilė. Vis dėlto D.Mitaitė pabrėžė, kad ji neskirsto poezijos į moterišką ar vyrišką, nors kartais eilėraštyje iš tiesų gerai girdi būtent vyro ar moters balsą. Nepaisant to, nebūtinai vyro balsu parašytas eilėraštis bus neaktualus, nieko nesakantis moteriai ar atvirkščiai. „Manau, kad N.Miliauskaitė šiuo požiūriu yra gana universali. Ji gerai jaučia ir kalbos galimybes, ir kultūros kontekstus, ir žmogaus vidines būsenas. Be to, nėra sentimentali“, – tikino literatūrologė. Ji mano, kad šiuolaikiniams jauniems skaitytojams, bent jau daliai jų, darosi per sunki metaforiška poezija, jie praranda gebėjimą suvokti metaforas, pajusti jų žavesį. „Šiuo atžvilgiu Miliauskaitės poezija tarsi paprastesnė, nors ji tikrai ne mažiau gili“, – svarstė D.Mitaitė.
Anot literatės, nors N.Miliauskaitės eilėraščiai pradedami mažąja raide ir baigiami be taško po paskutinio žodžio, jie nėra tik fragmentai: „Iš viso gyvenimo srauto tarsi iškerpamas koks nors epizodas, tačiau iš tiesų eilėraštis yra baigtas, turi pradžią ir pabaigą. Paskutinius jo žodžius girdi kaip tašką, nors formaliai taškas ir nepadėtas. Kartais nepadėtas taškas galbūt kiek panašus į nekategorišką daugtaškį.“
D.Mitaitė siūlė nedėti taško ir skaitant bei interpretuojant poeziją.
