![Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Išvarymas. Kristus ir Čingis[1]chanas“ pristatymas](https://s1.15min.lt/images/photos/2026/02/27/original/mariaus-ivaskeviciaus-knygos-isvarymas-kristus-ir-cingis1chanas-pristatymas-69a19c94d494c.jpg)
Pirmus savaitgalius dar būdavo šioks toks jauduliukas: laukdavo, kada ji pasirodys, sekiodavo slapta akimis – su kuo flirtuoja, kam juokiasi... Paskui ir to nebeliko.
Baigdamas savo pragaro šokį Jėzus išverčia genitalijas ir panos viena per kitą klykdamos puola prie jo... Benas ir du kiti apsauginiai skuba formuoti barjerą – kiekvienas laiko po pilną jų glėbį, kol jos nusmailintais kablais drasko jiems rūbus ir odą. Ir kažkuri iš jų Eglė – Benas ją atpažįsta iš balso. Pasirodo, ne kažkuri, o būtent ta, kur ant veido jam sėdi: sijonas užsivertęs į viršų, šlaunys plaka Benui į skruostus ir net kartais plona stringų juosta pasikelia už jo nosies užkliuvusi. Ir nieko – jiems abiem tai tik darbas. Šou, kuriame Jėzaus reikalas išvesti panas iš proto, panų – vaidinti, kaip nerealiai jas tai užveda, o Beno ir kitų apsauginių – saugoti Jėzaus kiaušus.
Vos tik pasirodymas baigiasi, Eglė ramiai nuo jo nulipa (per tą suvaidintą isteriją net nesuprato, ant kieno veido sėdėjo) ir eina neršti per salę. Per babos burbulų fiestą jos su Madona jau nebe tokios aktyvios – dairosi į vyrų stalus ir, labiausiai, viena į kitą. Jeigu Madona su kuriuo nors stalu užmezga žvilgsnių kontaktą, Eglė padarys viską, kad ją prie jo pirmą pakviestų.
Iš viso Black Zero yra trys panų kategorijos: atstovėjusios eilę naujokės, nuolatinės iš sąrašo ir Madona su Egle – elitinės. Naujokių ir nuolatinių teisės klubo viduje išsilygina, lieka tik patirties skirtumai. Tuo tarpu Madona su Egle turi salėje atskirą pakylą, iš kurios jos visiems kaip ant delno. Staiposi viena priešais kitą ir vaidina geriausias draugytes, nors iš tikrųjų viena kitos nekenčia.
Benas nežino, kiek metų Madonai (turbūt panašiai kaip ir Eglei) – abi ne tik pasiutusiai gražios, bet ir turinčios savyje žvėrį – tą vadinamą šarmą, charizmą. Madona šiek tiek žemesnė, bet šukuosenos jų ūgį išlygina: juodi Madonos plaukai kyla kuodu į viršų, o Eglės dažyti blondiniški krenta ant apnuogintų menčių – tikrai sunku atitraukti akis, kai jos į tą ringą pakilusios fechtuojasi savo feikinėm šypsenom. Ir pranašumą Madona įgyja, tik kai Eglė paslysta ant muzikos.
Jeigu staiga užleidžiamas gabalas iš devyniasdešimtųjų, Madona atlaidžiai šypsosi, o Eglė tiesiog išprotėja. Happy nation / Living in a happy nation, – užsimerkusi klykia į dangų. Taip ir lieka neaišku, į kurią Happy Nation ji kreipiasi – tą, iš kurios išvarė ar kurią rado čia? Bet ekstazė nuo devyniasdešimtųjų dainos ją sviedžia į praeitą tūkstantmetį. Madonos dainos šiuo metu yra čartuose, o Eglės – jau tik pažvengti paleidžiamos. Ir Benui yra panašiai – toks įspūdis, kad tas devyniasdešimtųjų playlistas, sprogdinęs dešrinį busiuką, įsigėrė į stuburo smegenis ir visoms anesteižoms, gvenstefanėms jų kauluose nebėra vietos.
Polas, Black Zero didžėjus, laukinį devyniasdešimtųjų gaivalą labiausiai mėgsta pabrėžti užleisdamas 2 Unlimited. Ir čia jau kalantis techno bytas visiškai išneša Eglę – ardosi kaip nuo grandinės nutrūkusi... No No, No No No No – kumščiais kapoja orą – judesiais, kurių nebėra gamtoje. Madona pamažu nuo jos traukiasi, kad negautų iš alkūnės į galvą. Vieną kartą net ėjo pas Polą, reikalaudama perjungti gabalą – jau nebejuokinga žiūrėti, kaip ta dinozaurė čia ardosi.
Suprantama, tokie epizodai meilės tarp jų nepridėdavo – tiesiog klaikiai viena kitos nekentė. Ir kai Benas pamėlynavęs iš gėdos moterų tualeto tambūre saugojo tą pragaro orgiją, Eglė ten prisistatė pirma.
– Ką ji ten daro?
– Kas?
– Nu aš gi žinau, kad ji ten, salėje jos niekur nėra.
Benas įjungė vidinį patriką ir tai galutinai ją įsiutino:
– Benai, mes bliat kartu atvažiavom... kartu iki čia iškilom ir tu dabar taip su manim? Praleisk – man į tuliką reikia.
– Prašau – dvi kabinos laisvos.
– Aš noriu į šitą.
– Čia užimta.
Supratusi, kad nepralauš jo gynybos, įsiutusi nėrė į gretimą ir, sprendžiant iš dangčio plastmasę braižančių aukštakulnių garso, bandė iškilti virš pertvaros. Laimei, jos čia pakankamai aukštos ir netgi maksimaliai prisitraukęs nepamatysi, ką veikia kaimynai – apie viską pagalvota iš anksto.
Išgirdusi, kaip Rodžerio atneštus tris vandens ir džintoniką Benas paduoda į vidų, išlėkė kulkos greičiu. Benas korpusu dengė jai vaizdą, o baigęs užsakymo perdavimą dar ir pastūmė nugara.
Ji trenkėsi į tambūro kriauklę. Iš ten pažiūrėjo į Beną išmesto šuns akimis.
– Sveikinu, – pro dantis iškošė. – Su paaukštinimu tave. Gerai čia jautiesi, nesmirda?
Išsitraukė „Angel“ flakoną ir pradėjo juo priešokiais purkšti.
– Pasipurkšk, o tai dar supykins! – vis bandė į akis jam pataikyti.
– Egle... – jis nuo jos dengėsi.
– O, kaip gerai pasakei! Pasipurkšk, pasipurkšk – man negaila.
Paskui Benas tapo baunceriu ir matydavo ją tik prie durų. Įeidama ji ilgai neužtrukdavo, retkarčiais su ta „Egle“ pažaisdavo ir lįsdavo neršti į vidų. O štai nakties gale būdavo su ja reikalų.
Visa iššokta, išlinksminta išlenda iš tų pragaro sutemų:
– Labas rytas, – į Beną atsiremia, kojos į išorę krypsta. – Nu bliat atsakyk, tau sunku? Rytas, tu ką – nematai?
Benas mandagiai ją patraukia, nes turi išleisti žmones. Ji sulaukia, kol srautas išsenka, ir vėl pasikabina ant jo.
– Gali man perkąsti lūpą?
– Ta prasme?
– Iki kraujo.
– Neišprotėk.
– Man reikia. Aš noriu, kad tu atsikąstum.
– O aš nenoriu, OK?
– Tik kraujo ar ir manęs?
O tada staiga juokiasi. Ir taip piktai, nemaloniai, kad Benui baisu net galvoti, kas ten pas ją viduje? Aišku, kad ten mongolas, bet Benui yra įtarimas, kad ten – pats Čingischanas. Tikrai ne žemesnio rango ir jeigu ji būtų vyras...
– Aš bliat tokia alkana! – išsikvatojusi nužvelgia gatvėje besiskirstančią publiką.
Gyveno ji dabar Notting Hille. Tiksliau, Notting Hillo užšiknyje, kažkur ant ribos su White City, bet popieriuje vis dar Notting Hillas. Vien tam, kad Black Zero selebričiams galėtų skambiai pareikšti: Aš iš Notting Hillo, žmogau!
Užtai dirbo jau tikrame Notting Hille.
– Ką veikiu? Sendaikčius stumdau. Portobello Road antykšope, – kartą paryčiais jam prasitarė. – Nu kaip sendaikčius – porcelianą: kinų, japonų indus. Aštuonioliktas, devynioliktas amžius, bliat o kainuoja kapeikas. Dvylika svarų, primesk – už lėkštę ir dar su ornamentais. Būtų angliška – muziejuj stovėtų, o šitą, prašom – už dvylika, vis tiek ji čia neturi vertės. Tik Benai, aš tau čia kaip draugui, nebandai kam nors prasitarti, – apimta reputacinių baimių pradėjo jį remti prie sienos. – Girdi mane, Marekai – niekam! Kitaip ir apie tave sužinos.
– Kam aš galiu prasitarti? – ne ten susidėliojęs akcentus Benas pradėjo juoktis. – Kam čia tie porcelianai įdomūs?
– Ne porcelianai, o – aš! Kad aš turgine tapau.
Tik Londono turčių pasaulyje vien registracijos adresu nieko tu neapgausi, jie jaučia, kad tu iš Žvėryno, kad ir kiek tą Notting Hillą jiems kaišiotum. Pavyzdžiui, Madona turtinga – tai matosi plika akimi. Drabužiai, papuošalai – viskas aukščiausios klasės. Benas jos dar nė karto nematė su ta pačia rankine: Prada, Hermes, Chanel... o Eglė kiekvieną kartą tempia seną Bottega Venetą, ryškiai raudoną, bet jau stipriai pavargusią, dovanotą dar Bedfordo lordo – kai Benui tą tragišką vakarą atsivėrė jo rūmų svetainė, ji stovėjo ant batų dėžės, paskui nukeliavo ant stalo ir kai jis grįžo iš dušo, jau buvo kažkur paslėpta.
– Apsimelavęs bliat šlamštas, – kartą Eglė tą tipą prisiminė. – Įsivaizduok, ten kopija buvo. Sena, septyniolikto amžiaus, kokius tris šimtus gabalų trauktų, bet ne originalas – tikras Bošas liamus kainuotų. Ir net su ta papigiaiska kopija jis bijodavo mane vieną palikti. I love you, Ugly, – ištraukia ir lekia į saugyklą priduoti.
Iš visko sprendžiant, Bedfordo skvero etapas buvo aukščiausias jos taškas – po to ji visą laiką tik leidosi. Ne tik kad naujai rankinei pinigų neturėjo, bet kitą kartą ir kebui.
– Gali už mane užmesti? – kelis kartus yra Beno prašiusi. – Šiąnakt kiaurai išsileidau – kitą savaitę grąžinsiu.
Aišku, niekada negrąžindavo, o kai Benas jai pabandė priminti, kad Londone egzistuoja metro, ji tik skambiai išsijuokė:
– Vamzdis – paskutinė vieta, iki kurios aš nenusirisiu. Jeigu mane ten sutiksi, reiškia, viskas – Eglutei vamzdiec.
Vienintelį kartą ji išėjo be tos savo kaukės – girta, bet tokia tikra, kad net Benui skaudėjo jos klausant.
– Kad tu žinotum, Benuli, kaip aš čia pavargau, – tąkart jo nepalietusi atsirėmė į pastato sieną. – Kas mėnesį nusiperku bilietą, viskas – jau skrisiu namo – ir vis išmetu, išmetu... Dovanų kiek esu pripirkusi: mamai, broliukui – jau didelis. Įsivaizduoji, jau baigė mokyklą – taip veržiasi manęs aplankyti, o aš vis atkalbu, atkalbu. Kur aš jį čia paguldyčiau – į vieną gi lovą negulsim. Nors kai išvariau, dar gulėdavom. Naktį, prieš mano išvarymą, atėjo į mano kambarį... Sese, – sako. Taip gailiai. – Aš grįšiu rytoj iš mokyklos, o tavęs jau nebus? Ir niekada nebebus? – Baik tu, Šarūnai, sakau, aš ant Kalėdų sugrįšiu. – Tik ant Kalėdų? – įsirausia man į maikę. Vyras – negali parodyti, kad dėl sesės išvarymo verkia. – Kada dar bus tos Kalėdos. – Greitai, už trijų mėnesių, – ašaros į bambą man žliaugia. – Bet tu visada buvai, visą mano gyvenimą... Bliat ir jis buvo teisus – vaikas, o taip viską nuspėjo. Jau šešios Kalėdos praėjo, o aš toliau čia mirkstu.
Tik vieną kartą iš jos tai išsiveržė ir jeigu ji tada būtų atsirėmusi ne į sieną, milijonus tokių raudų girdėjusį Londono mūrą, o kaip visada į Beną, jis būtų ją apkabinęs. Apkabinęs, priglaudęs... ir būtų sau klaikiai pakenkęs, nes jau rytojaus naktį ji išėjo neatpažįstama – atsukusi Benui ir Londonui savo tamsiausią pusę.
– Kaip tau mano japonas? – išsirito į gatvę su azijietiškos išvaizdos čiuvu. – Žinai, kas su jais juokingiausia? Įsivaizduok, baiginėju, o jis man: I lab you, horny. Ne šitas – pernai čia buvo – tu dar tada čia nedirbai... Per patį bliat mano piką, kai aš ten kažką fantazuoju: I lab you, horny, I lab you... Rimtai galvojau, išskvirtinsiu – iš juoko net koją sutraukė. Trauk, sakau, savo slieką. I lab you too, bet enough – šiandien jau atsilabinam.
Ir vėl tas mongoliškas juokas – tarsi visus ji čia niekintų, virš viso Londono jotų.
Japonas žiūri į Beną: gal baunceris slapta pamirksės, kad jis pakabino vampyrę – gražią, bet mirtinai pavojingą. Visi, kas su ja išvažiavo, rasti išsiurbti iki dugno.
– Ne, šitas šeškas – gerulis, – prisitraukusi išgąsdintą grobį Eglė pašiaušia jam plaukus. – Kai priėjau prie jų stalo, jis manęs klausia, ką gersi? O aš, primesk, jam į ausį: Kuo brangesnis bus gėrimas, tuo tavo sperma man bus skanesnė. Ir žinai, ką užsakė? Dom Perignon – šešių litrų. Septyni bliat tūkstančiai, Benai – tiek į mane dar niekas neinvestavo. Pažiūrėk, kaip jis į mane žiūri. Gal ir yra perspektyvos?
Benas džiaugiasi, kad praeitą naktį nepadarė lemtingos klaidos – suskydęs neapkabino šito trigalvio drakono.
– Nu nieko, – Eglė pasitempia – prieš tai sudribęs jos kūnas iškyla virš savo aukos. – Bent jau viena nemiegosiu. Kad tu žinotum, Benai, kaip aš to nekenčiu.
– Ko?
– Viena atsibusti Londone.
Esminis skirtumas tarp Madonos ir Eglės – Madona medžioja tik pramogai, išeidama iš Black Zero visada savo grobį paleidžia, net Leo iš jos gavo tik bučinį. Per visą Beno karjerą klube buvo tik vienas atvejis, kai ji išvažiavo su vyru – ir tai buvo pats Benas.
Tuo tarpu Eglė dirba gyvenimui. Black Zero jai yra tiltas į naują Bedfordo lordą arba tikrąjį Notting Hillą – kažką, kas jos kūne tūnančiam senovės mongolų kariui leistų kardą iškėlus surikti: Londonas užimtas!
– Benai, jis – fu... futbolistas, – aną šeštadienį, kai mirė popiežius, išėjo mirtinai nusitašiusi, juodaodis bičas su kostiumu praktiškai ją nešė ore. – Juodas labai? – įsitvėrė Benui į riešą ir truktelėtas atgal futbolistas atsisuko žiūrėti, kas vyksta. – You’re from „Arsenal“, right? – Eglė jam lėliškai šyptelėjo.
– That’s correct, – tas patvirtino.
– Žinok, jis kažko man įmaišė, – kabėdama futbolistui ant sprando toliau laikėsi įsikibusi Beno. – Vien nuo šampano nebūna...
– O kas tau yra?
– Aš bliat visa plaukiu, – pakėlė į jį akis ir už jos girto žvilgsnio akimirkai pasimatė blaivus, maldaujantis sulaikyti jos pasileidusią į prarają sielą. – Tu, jeigu ką, įsimink: iš „Arsenalo“, juodas.
– Ką – jeigu ką?
– Jei negrįžčiau.
– Tai tu nevažiuok su juo.
– O su kuo man važiuoti? Jis mane išsirinko.
Benas labai įdėmiai nužvelgia „Arsenalo“ žaidėją – taip, kad tam abejonių neliktų: baunceris jį įsiminė ir, „jeigu ką“, iš po žemių iškas.
– Su kuo man važiuoti, Benai? – nusvirusi Eglės galva daužosi į jo ranką.
– Imk kebą. Nori, iškviesiu?
– Never mind – tu to nesupranti...
– Patikėk, aš čia tiek prisižiūriu.
– Prisižiūri, ar ne? – piktai juokiasi. – Aišku, tu prisižiūri – ką, aš kokia ypatinga? Pilna tokių, ar ne-a... – žagtelėjusi užverčia galvą. – Ka-aip aš, žinok, plaukiu...
– Tai imk kebą ir plauk sau į lovą.
– Ne, jis iš „Arsenalo“. Aš turiu pabandyti.
– Ką čia bandyti?
– La-aimę! – dar kartą žagteli ir su neadekvačia jos būklei jėga atsistumia nuo jo, kaip nuo liepto. – Atsimink, – pagauta futbolisto kvatojasi savo košmarišku juoku. – Iš „Arsenalo“. Juodas. Kiek ten yra juodų?
Ir čia buvo ta pati Eglė, kuri išvarymo busiuke nenuobliuotam Benui pasakė: Ten įvairovė didesnė – pas mus viena balta masė... po penkių metų Londone šaukianti: Iš „Arsenalo“. Juodas. Kiek ten yra juodų?
Ne, jie tikrai judėjo priešingom trajektorijom – skaudžiai atšokęs nuo Londono Benas pamažu kilo, o ji pikiravo žemyn, kas savaitgalį netekdama aukščio. Benas stebėjo jos nuopuolį, bet dar nežinojo svarbiausio – kad, užuot jai suminkštinęs smūgį, pats turės jį atlikti.
